Karolina Praniauskaitė (1828–1859, lenkiškai pasirašinėjo Karolina Anna Proniewska) – poetė, vertėja, į lietuvių grožinės literatūros istoriją įėjusi lietuviškai rašiusi lietuvė motėris. Ji gimė 1828 m. sausio 18 d. netoli Telšių (Gadūnavo seniūnijos Džiuginėnų kaime) buvusiame Padurbinio dvarelyje (palivarke). Jos tėvai buvo neturtingi žemaičių bajorai – Eleonora Danilevičiūtė Praniauskienė ir Teofilis Praniauskas. Padurbinio dvarelį Karolinos tėvas, ilgametis Telšių pavieto teismo asesorius (tarėjas) buvo paveldėjęs iš senelių. Mama Eleonora Dobševičiūtė Praniauskienė buvo kilusi kad ir iš neturtingos, bet mokslo vyrais pagarsėjusios Dobše-vičių giminės. Yra pagrindo manyti, kad šioje šeimoje nuo mažens buvo kalbama tiek lietuviškai, tiek ir žemaitiškai. Tai liudija K. Praniauskaitės vertimai iš lenkų į lietuvių kalbą, kuriems būdinga sodri, vaizdinga žemaitiška tarmės leksika, folklorinė frazeologija. E. ir T. Praniauskai išaugino 7 sūnus ir dvi dukteris. Sūnus Napoleonas Praniauskas buvo Švietimo ministerijos valdininkas Peterburge, kitas sūnus – Vladislovas – ten pat, Peterburge, užėmė aukštas pareigas Vidaus reikalų ministerijoje. Peterburge buvo įsitvirtinęs ir sūnus Feliksas, o Marcelinas dalyvavo 1831 m. sukilime, jam pralaimėjus pasitraukė į Prancūziją, gyveno Paryžiuje, bet ryšių su Lietuvoje likusia šeima nenutraukė. Be šių brolių, būta ir artimiausio poetei brolio Otono, pasak Reginos Mikšytės, „vien[o] šviesesniųjų to meto Žemaitijos kunigų“. Karolinos sesuo Teklė buvo ištekėjusi už Telšių valstybinių turtų rūmų raštininko Platono Borisevičiaus. Ji, kaip ir brolis Otonas, Karolinai buvo artimiausi, labiausiai ją palaikė.
Anksti mirus tėvui, šeima vertėsi sunkiai. Karolina mokėsi namuose, daugiausiai savarankiškai. Nuo vaikystės buvo svajotoja. Namuose knygų netrūko, tad daug skaitė, pamėgo literatūrą. Vaikystėje išryškėjo jos polinkis kurti. Pirmuosius eilėraščius parašė būdama vos septynerių metų amžiaus.
Apie 1855-uosius, kai Padurbinio dvarelio ūkio reikalai stipriai pašlijo, Karolina kartu su mama persikėlė gyventi į Telšius. Čia jos gyveno buvusioje Liepojos (dabar Sedos) gatvėje katiliaus Danilevičiaus namuose). Tuo metu Karolina jau buvo išsilavinusi, savo gebėjimais pasitikinti mergina, tai dirbo mokytoja. Telšiuose ji pirmą kartą pamilo, tačiau nebuvo turtinga, neturėjo kraičio, todėl jos mylimojo šeima neleido jiems susijungti šventais santuokos saitais.
Apie širdyje pabudusią, bet nelaimingai pasibaigusią Karolinos meilę rašoma ir jos pirmojo bibliografo Felicijano Rimkevičiaus jau po poetės mirties leidinyje „Po ziarnie“ išspausdintuose atsiminimuose (p. 214), kuriuose jis, remdamasis išlikusiais Karolinos rašyto dienoraščio fragmentais, cituoja šiuos poetės žodžius: „perskaudėjo jauna širdis, perdegė joje meilė, nužydėjo mano gyvenimo pavasario nuostabi gėlė, nudžiūvo žalia vilties šakelė, o ant jos rasos perlas liko tik tyli ašara. Mirtis mano vienintelė laimė.“
F. Rimkevičius taip yra apibūdinęs poetę: „Vidutinio ūgio, tamsiaplaukė, ryškių ir stambių veido bruožų, didelėse pilkose akyse atsispindėjo tauri dvasia. […] Kas ją pažino, visi mylėjo, visus patraukė gerumu, meiliu kalbėjimo žavesiu, švelnumu, mandagumu.“
Vaikystėje išryškėjo Karolinos polinkis sirgti plaučių ligomis. Šeimos nariai rūpinosi sesers sveikata, stengėsi ją atriboti nuo, jų supratimu, nereikalingos veiklos, vienas iš brolių (kuris tai buvo nežinoma) net draudė daug skaityti, užsiimti kūryba, išjuokdavo jos literatūrinius bandymus. Tuo tarpu sesuo Teklė ir brolis Otonas pritarė jos kūrybinėms paieškoms, skatino rašyti.
Literatūrologė Jūratė Petronienė 2020 m. savo baigiamajame magistro studijų darbe „Moterų autorytė XIX a. vidurio Lietuvos literatūroje: Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Karolina Praniauskaitė“ taip pat pažymi, kad „jaunos rašytojos kūrybiniai gabumai ilgą laiką buvo gniaužiami. Ankstyvoje vaikystėje buvo svarbi tėvo figūra, kuris, matydamas mergaitės talentą, kartodavo poeto Jano Kochanovskio žodžius „Slavų Sapfo auga tavyje“. Po tėvo mirties mergaitė palaikymo savo kūrybai nesulaukė – augant su vieno iš brolių šeima buvo nuolat stabdoma nuo rašymo „manijos“.
Vėlesniais metais jai jau niekas nebedrausdavo užsiimti kūryba, brolis Otonas net rūpinosi jos kūinių spausdinimu. Tai liudija jo laiškai, 1856–1863 m. rašyti Vilniaus spaustuvininkui Adomui Zavadskiui.
Pati Karolina apie savo vaikystę dienoraštyje rašė: „Man tų bendrų mokslų ir paprasto gyvenimo buvo maža; visada mintis veikė, vaizduotė skrajojo, kurdama nuostabius gyvenimo vaizdus, kuriuose neliko pasaulio tur-tų, tik širdies lobiai. Tose svajonėse mažiausią, skurdžiausią dalį ėmiau sau; širdžiai mieliausi buvo vargšai, troškau būti vargdiene, ir nežinau, kodėl skurdas ir skausmas man kėlė tiek žavesio, o vaikiška širdis visada taip giliai jautė tiesą, kad manęs negalėjo apgauti jokia išorė, joks žvilgesys.“
1856 m. „Varšuvos dienraštyje“ („Dziennik Warszawski“) buvo išspausdintas K. Praniauskaitės eilėraštis, dedikuotas vienai žymiausių ano meto poečių Jadvygai Luščevskai-Deotimai, kuriame ji save apibūdina gana nepatraukliai, atseit kad yra varginga mergina iš Žemaitijos užkampio, negavusi jokio išsilavinimo ir esanti prispausta tironės motinos. Iš šios „klišės“ vėliau ją bandė išvaduoti, t. y. reabilituoti, poetės bičiuliai, kūrybos gerbėjai.
Karolina buvo imli žinioms, gabi, labai religinga, gerai mokėjo lietuvių ir lenkų kalbas. Ji domėjosi Lietuvos istorija, tautosaka, mitologija, bręstančiu lietuvių tautiniu atgimimu. Tai atsispindėjo ir jos kūriniuose. Ankstyvosios jaunystės eilėraščiai buvo nuoširdūs, paprastos formos, panegiriniai, dalis jų dedikuota artimiesiems, kitiems pažįstamiems. Jos eilėms būdingas jausmingumas, intymumas, dėkingumas, paguoda, religinė ekstazė, sapnų ir maldų motyvai bei įvaizdžiai, ryškus autorės trapus moteriškumas, ilgesinga siela. Pasak literatūrologės V. Daujotytės, „nuo K. Praniauskaitės mūsų literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai. […] Jos į lietuvių kalbą išversta Józefo Ignacy Kraszewskio „Vitolio raudos“ dalis „Žalčio motė“, išspausdinta 1859 m. Lauryno Ivinskio „Kalendoriuje…“, „skamba gana poetiškai ir yra visai originali. Pačiame kūrinyje galimos mitologinio istorinio epo jungtys: išlaikyti Žemaitijos vietovardžiai, veikėjų vardai primena mitologinius asmenis, itin svarbūs Žemaičių žemės, kaip atskiro krašto, akcentai“.
Karolina Lietuvoje ir Lenkijoje labiausiai išgarsėjo savo eiliuotomis improvizacijomis.
Jau minėtame magistro baigiamajame darbe J.Petronienė pažymi, kad „K. Praniauskaitės debiutas atliepė nacionalinės kultūros puoselėjamus lūkesčius – žemaitė poetė leido Lietuvai lygintis su kaimynine Lenkija, taip pat ji savo kūryba įsirašė į tuometinio romantinio regionalizmo tradiciją. […] Kūriniuose (eilėraštis „Ant upės krašto blindelė auga“) nuskamba ir socialinė kritika bei oponavimas neigiamam žemaičių įvaizdžiui, kuris XIX a. pirmos pusės Lietuvos spaudoje buvo nemažai eskaluojamas – žemaičiai kaltinti pernelyg dideliu praktiškumu, kultūros stoka. K. Praniauskaitė imasi užmojį regiono įvaizdį reabilituoti suestetindama ir minėtą kraštovaizdį bei praeitį – Žemaitiją ji sulygina su vaidilutės Birutės dora bei nekaltumu […].“
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė 2001 metais Vilniuje išleistoje monografijoje „Parašyta moterų“ lietuvių moterų literatūros pradžią sieja su pirmą kartą lietuviškai pradėjusia rašyti Karolina Praniauskaite.
Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko draugystė
1855 m. gegužės 15 d. Karolinos sesuo Teklė Borisevičienė, nuvažiavusi į Sedos miestelį, susipažino su ten raštinėje dirbusiu tada dar jaunu poetu Antanu Baranausku (1835–1902). Ji, sužinojusi, kad A. Baranauskas eiliuoja, paprašė leisti nuvežti seseriai Karolinai jo poezijos sąsiuvinį „Eilėraščiai“ (Wiersze“). Ši, gavusi tą rinkinėlį ir jį perskaičiusi, liko sužavėta A. Baranausko kūryba ir jau kitą dieną jam nusiuntė eilėraštį „Dvasios atsiuntimas“, o po poros dienų – Vladislovo Sirokomlės „Pokalbius“ (Gavendas“) ir ką tik parašytą savo eilėraštį „Jaunajam poetui“ („Do młodego poety“). Eilėraštį ji pradėjo šiomis eilutėmis:
„Broli Kristuje, nors tavęs nepažįstu,
Minčių karalijoj regiu tavo sielą
Ir, Dievo dovaną brangindama Tavy,
Aš sveikinu Tave širdim ir savo giesmele.
Tą šventą ugnį įžiebė krūtinėj Tavo didis Dievas:
Tai Dievo dovana – didžiulė paslaptis,
Tik Viešpačiui vienam už ją turiu dėkoti […].“
Karolinos kūryba, jos dėmesys ir dvasingumas A. Baranauską sujaudino ir jis, grąžindamas perskaitytus Vladislovo Sirokomlės „Pokalbius“, nusiuntė jai savo sukurtą eilėraštį „Puikaus Žemaičių krašto poetė“ („Spievaczko Zmu-dzi, uroczej krajiny“).
Taip gimė jų poetinis dialogas, sielų giminystė, draugystė, kuri nenutrūko iki paskutinės Karolinos gyvenimo dienos.
Beje, Karolina susirašinėdama buvo užmezgusi poetinį dialogą ir su Gargždų dvare gyvenusiu baronu, poetu Eugenijumi fon Renė (1830–1895), kuris jai dedikavo vieną savo eilėraštį, pavadinęs ją „iškilia poete – žemaičių mergele“.
Pasak J. Patronienės, A. Baranauskui, darbo Sedoje laikotarpiu buvusiam nusivylusiam menkaverčiu ir šviesesnių ateities perspektyvų neteikiančiu valsčiaus raštininko gyvenimu, bendravimas su Karolina buvo tikra širdies atgaiva, moralinis atsigavimas. Jie susitikinėdavo, susirašinėdavo, keisdavosi savo parašytais eilėraščiais. Karolina supažindino A. Baranauską su lenkų romantine literatūra, paskatino jį labiau domėtis lietuvių inteligentijos gyvenimu, ragino pradėti rašyti lietuviškai, netiesiogiai žadino jo tautinį sąmoningumą, skatindama kurti, akcentuodavo kilnią poeto misiją, literatūros svarbą žmonėms.
Yra pagrindo manyti, kad K. Praniauskaitė ir A. Baranauskas buvo vienas kitą įsimylėję (tai pagal iš šeimos narių girdėtų užuominų yra nurodęs ir A. Baranausko brolio Jono Juozapo Baranausko (1828–1904) anūkas – rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957), bet šiems jausmams nebuvo lemta labiau išsiskleisti, nes A. Baranauskas 1856 m., padedamas Karolinos brolio Otono Praniausko (apie 1817–1879) su kuriuo poetą buvo supažindinusi pati Karolina, įstojo į Varnių kunigų seminariją, o Karoliną po trijų metų pakirto mirtina liga.
Karolinos Praniauskaitės kūryba
Karolinai Praniauskaitei kaip XIX amžiaus II pusės romantinės literatūros tradicijas puoselėjusiai kūrėjai didžiausią įtaką darė su Lietuva susijusi romantinė lenkų literatūra, ypač Adomo Mickevičiaus (1798–1855), Juzefo Ignoto Kraševskio (1812–1887), Vladislovo Sirokomlės (Liudvikas Kondratavičius, 1823–1862) kūryba.
1856–1858 m. K. Praniauskaitės kūriniai buvo spausdinama, apie ją rašoma Lietuvoje ir Lenkijoje – leidiniuose „Gazeta Warszawska“, „Teka Wileńska“, „Dziennik Warszawski“, tačiau yra pagrindo manyti, kad labiausiai jos eilėraščiai ir poemos lenkijoje ir Lietuvoje plito nuorašais.
Žymiausias ir poetei dar gyvai esant didžiausią šlovę jai atnešęs kūrinys buvo 1856 m. lenkų kalba išspausdintas jos eiliuotas Žemaičių Kalvarijos atlaidų aprašymas – poema „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ („Festyna Wielkiej Kalwaryj na Żmudzi“), kurią autorė dedikavo Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1801–1875). Jame poetiškai aprašytas Žemaitijos kraštovaizdis ir išsamiai pasakojama apie svarbiausią Žemaičių piligrimystės vietą Žemaičių Kalvariją. Pasirodžius šiam kūriniui, daug kas poetę pradėjo vadinti pranaše, buvo net apie ją kuriami eilėraščiai, o lenkų kalba rašęs istorikas, publicistas Mykolas Balinskis (1794–1864) tada ją apibūdino kaip „ilgai lauktą poetę iš Žemaitijos, pasižyminčią neeiliniu talentu.“ Poemą gana palankiai 1856 m. leidinyje „Gazeta Warszawska“ išspausdintoje recenzijoje įvertino ir J. Kraševskis. Karolinai savo knygą „Królewszy lutniści“ (1857) dedikavo V. Sirakomlė.
1958 m. lenkų kalba buvo išleista Karolinos eilėraščių rinktinė „Dainelės“ („Piosneczki“), kurios skaitmeninė versija internete yra paskelbta adresu: https://issuu.com/kpbiblioteka/docs/autorius_praniauskaite_karolina__piosnecki_1858. Rinkinyje „Piosneczki“ išspausdinti anksčiausiai jos sukurti eilėraščiai yra datuoti 1848 metais.
Karolina paskutiniais savo gyvenimo metais rinko medžiagą didelei poemai apie kunigaikštienę Birutę, tačiau jos parašyti nebespėjo.
Plačiai žinomi, literatūrologų dėmesio dažniausiai sulaukia K. Praniauskaitės sukurti jau minėti poetiniai dialogai, eilėraščiai „Sapnas“, „Giesmės atpildas“, „Ant upės krašto blindelė auga“, „Moters širdis“, „Rauda, arba Motinos sapnas“, „Merginos gedulas prie sužadėtinio kapo. Skiriama A. S.“, „Mano mielajai“ ir kt.
1856 m. Karolina iš lenkų į lietuvių kalbą pirmoji išvertė J. Kraševskio poemos „Anafielas“ pirmosios dalies „Vitolio raudos“ fragmentą „Žalčio motė“ apie Eglę žalčių karalienę (vertimas išspausdintas Lauryno Ivinskio išleistame kalendoriuje 1859 metams). Šis darbas ir kiti jos vertimai dabar duoda pagrindo apie ją kalbėti ne tik kaip apie lenkų, bet ir lietuvių kalba rašiusią autorę.
Kai K. Praniauskaitės brolis Otonas (1817–1879), buvęs ne tik kunigas, prelatas, bet ir poetas, vertėjas, tapo Utenos parapijos klebonu, Karolina 1858 m., jau sunkiai sirgdama, kartu su mama persikėlė gyventi pas jį į Utenos kleboniją. Poetė ten praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Ji mirė 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje, palaidota šio miesto kapinėse. Tiksli jos kapo vieta jau nežinoma. Simbolinėje K. Praniauskaitės palaidojimo vietoje, kapinėse prie tako, yra pastatytas jos atminimo įamžinimui skirtas stogastulpis.
Poetei mirus, jos mama, kaip tai prieš mirtį buvo prašiusi Karolina, beveik visus jos laiškus, dienoraščius ir kitus rankraščius sudegino. Per atsitiktinumą nebuvo sunaikinti tik keli sąsiuviniai. Neliko ir jos atvaizdų (nuotraukų, portretų), tad šiandien Karolinos portretas kuriamas tik iš nuogirdų, jos amžininkų aprašymų.
1860 m., remdamasis iš Karolinos artimųjų gautais išlikusiais jos dienoraščio sąsiuviniais, autobiografinę apybraižą apie poetę parašė ir 1861 m. Vilniuje išspausdintame leidinyje „Po źiarnie“ paskelbė jos pirmasis bibliografas Felicijonas Rimkevičius.
K. Praniauskaitės eilėraščių, skirtų A. Baranauskui, išspausdinta 2013 m. išleistoje trijų autorių (Antano Baranausko, Klemenso Kairio ir Karolinos Praniauskaitės) 119 puslapių apimties knygoje „Poetiniai dialogai“ (joje paskelbti septyni A. Baranausko eilėraščiai, skirti K. Praniauskaitei, du K.Praniauskaitės eilėraščiai A. Baranauskui, dvylika– A.Baranausko K. Kairiui ir trys K. Kairio – A. Baranauskui). Tai pirmoji tokio pobūdžio XIX a. lietuvių literatūroje žinomų literatūrinių dialogų knyga. Poetinius dialogus knygos įvadiniame straipsnyje aptaria literatūrologas Tomas Andriukonis. Leidinys iliustruotas Antano Baranausko, K. Kairio fotografijomis bei visų trijų poetų eilėraščių autografais.
Poetės atminimas yra įamžintas buvusio Padurbinio dvarelio vietoje – čia pastatytas tautodailininko Stepono Kamino 2004 m. sukurtas koplytstulpis. 2017 m. Justinas Lingys sukūrė filmą „Karolina Praniauskaitė“ iš serijos „Moterys vyrų šešėlyje“. Nemažai straipsnių apie K. Praniauskaitę ir jos kūrybą yra paskelbta periodikoje ir įvairiose knygose. Be minėtų literatūrologų V. Daujotytės ir J. Petronienės, K. Praniauskaitės gyvenimą ir kūrybą yra tyrinėjusi ir Reda Griškaitė – Lietuvių kalbos instituto leidinyje „Archivum Lithuanicum“ (2013 m. Nr. 15, p. 141–190) yra paskelbtas jos straipsnis „Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ („Jaunajam poetui“). Eilėraščio istorija“.
1997 m. lapkričio 28 d. Telšių rajono savivaldybės sprendimu Telšių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) vardas.
Parengė Danutė Mukienė