Ipolitas Petrošius – muzikas (pučiamųjų orkestrų vadovas, kompozitorius), liaudies meistras, pedagogas. Jis gimė 1937 04 12 Gorainių k., Tauragės apskrityje (dabar Šilutės r.). 1945–1948 m. mokėsi Gorainių pradinėje (Šilutės r.), 1949–1953 m. Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje, 1953–1954 m. – Žvingių progimnazijoje (Šilalės r.), 1954–1958 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar S. Šimkaus konservatorija) dėst. Juozo Tomkvaičio fleitos klasėje, 1958 –1962 m. – Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Jį mokė dėstytojai Hermanas Perelšteinas (dirigavimą), Vytautas Gaidamavičius (fortepijoną), Antanas Jozėnas (chorinį dainavimą), Elena Dirsienė (solinį dainavimą), Vida Krakauskaitė (muzikos dėstymo metodiką), Rimvydas Žigaitis (teoriją ir solfedžio), Justinas Bašinskas (harmoniją ir polifoniją), Valentas Leimontas (liaudies instrumentus).
1958 09 15–1959 03 30 dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, 1962 08 25–1964 08 25 – Klaipėdos mokykloje internate muzikos mokytoju, 1964 09 01–1966 08 26 – Šiaulių pedagoginio instituto muzikos katedros dėstytoju, 1966 08 26–1969 09 01 – Salininkų aštuonmetės mokyklos muzikos mokytoju (Vilniaus r.), 1969 09 01–2001 10 16 – Vilniaus pedagoginėje mokykloje, kuri tris kartus keitė pavadinimą: Vilniaus aukštesnioji pedagogikos mokykla, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas. Dėstė įvairias muzikines disciplinas: elementariąją muzikos teoriją, solfedžio, muzikos mokymo metodiką, muzikinę literatūrą, muzikos kūrinių formas, elementaraus grojimo fortepijonu ir akordeonu pradmenis (instrumentinę muziką). 32 metus vadovavo pavyzdiniam muzikos kabinetui. Parašė ir paskelbė daugiau kaip 70 muzikos kūrinių recenzijų, straipsnių ir mokymo priemonių, rengė ir vedė mokomąsias muzikos pamokas Lietuvos televizijoje. Vilniaus „Kalnų parke“, 1981 07 17 dirigavo didžiausiam Lietuvoje 2000 skudutininkų ansambliui.
Svarbesni išspausdinti darbai
Muzikos kūrinių formos (1969)
Mokyklinės dainelės (1 d. 1973, 2 d. 1976)
Muzikos kontrolinės užduotys IV–V, VI–VII kl. (1975, 1978)
Dainuoju dainelę vaikams (1986)
I. Petrošius sukūrė pirmąsias etnografiniams Mišias –Bažnytkaimio votyva – ansambliams (1999), Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero
votyva (2004), Žemaitiška votyva (2006).
Yra sukūręs dainų, giesmių, instrumentinių kūrinių fortepijonui, skudučių ansambliui, pučiamųjų orkestrui.
Nuo 1973 m. Lietuvos mokyklose naudojami I. Petrošiaus 1966 m. sukonstruoti plastiko skudučiai.
Yra gaminęs skudučius. Priklausė Liaudies meno draugijos Vilniaus skyriui (bilieto Nr. 974).
I. Petrošius daugelį metų įvairiuose Vilniaus žemaičių kultūros renginiuose grodavo iš tėvo paveldėta bandonija.
Nuo 1995 m. buvo Vilniaus aukštesniosios pedagogikos mokyklos vyr. dėstytojas ir metodininkas.
Visą savo gyvenimą buvo ir žada likti ištikimas žemaičiams ir Žemaitijai. Yra Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos narys.
Vilniuje, tarp mokytų žemaičių, Ipolitas Petrošius niekada į priekį nesibrauna ir savo išminties nerodo. Apie tai, kad jis muzikas profesionalas, kompozitorius, turi didelę pedagoginio darbo patirtį, kad Vilniuje su juo tik vienas kitas žemaičių muzikantas bandonija daugelį metų sugebėdavo parungtyniauti melodijų vingrumu, taip pat iš jo neišgirsi. Įsikalbėjus Ipolitas tik probėgšmais tarsteli ir apie tai, kad rašo prisiminimus, rengiasi išleisti naują knygutę… O jai išėjus, užsuka į redakciją ir atsiprašinėdamas, kad atitraukė nuo kitų darbų, padeda leidinuką ant stalo… Viena jų – „Muzika, muzika…“. Ji spaudai parengta kartu su Vilimu Malinausku. Joje – Ipolito tėvo Juozapo Petrošiaus (1897 02 01/ 01 20-1965 06 16) grotos keturios Šilutės ir Šilalės krašto melodijos („Ainių daina“, „Petrošiaus polka“, „Muzika, muzika, širdies karaliau“ ir „Gorainių polka“). Jos skirtos kaimo kapeloms. Tas leidinukas tarsi sūnaus nusilenkimas tėvui – pagarbus, išlauktas ir prasmingas. Proga neeilinė – 2002 m. Ipolitas Petrošius pažymėjo savo 65-erių metų jubiliejų. 2022-aisiais jam – 85.
Sukaktuvininko natūra – tikro muzikanto. Taip jau daugelį metų buvo įprasta: jei Vilniuje koks folkloro festivalis, Kaziuko, Pranciškaus mugė, žiūrėk, Ipolitas vienas ar su pulkeliu sostinėj seniai apsipratusių žemaičių jau ir groja Didžiojoje gatvėje. Iš tolo muzika patraukia, iš arti dar ir Ipolito bei jo draugų tradicinių žemaitiškų kostiumų spalvų deriniais atsigėrėti negali – viskas čia lyg iš kokio katalogo. Grodavo ne dėl centų, o dėl to, kad žmonėms būtų smagu, kad per šventę pridera viską iškelti, ką turi. Grodavo iš širdies, nors ta Ipolito širdis vis dažniau ir prisėsti pareikalauja. Atsipučia, apramina tą įnoringąją ir… vėl bandonija rankose. Ne tik ji. Dabar? Amžius savo daro, klausa stipriai pablogėjo, tad nelabai su tomis muzikomis ką beišmandravosi.
Kai dar mažas buvo, tėvas jį, kaip ir visus kitus savo vaikus, groti su keliais muzikos instrumentais išmokė. Tos pamokos nebūdavo šiaip sau. Juozapas Petrošius savo šeimos kapeliją ir orkestrą buvo įkūręs. Be jų plačiame Vainuto valsčiuje retas kuris vestuves, vardynas atšokdavo – iš viso 1930–1960 m. Petrošiai yra atgroję daugiau negu 500 vestuvių. Pats Juozapas savo šeimos kapelijoje grodavo baritonu arba bandonija. Kartu su juo daugelį metų Petrošių šeimos orkestrantų garbe dalijosi ir Ipolito broliai Jonas Petrošius (kornetas ir smuikas), Anicetas Petrošius (būgnas), seserys Juzefa Petrošiūtė-Jankauskienė (bosiniai instrumentai), Kazimiera Petrošiūtė-Maziliauskienė (altas, smuikas), Birutė Uršulė Petrošiūtė-Mockaitienė (būgnas). Trumpiausiai šeimos orkestre grojo pagrandukai – Ipolitas ir jo sesuo Adelė. Baigęs vidurinę, Ipolitas išvyko mokytis į Klaipėdą, 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą – įsigijo muzikos mokytojo specialybę.
Adelė Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) įsigijo chorvedės specialybę, daugelį metų dirbo pedagoge.
Daina „Muzika, muzika, širdies karaliau“ paskutiniais metais Lietuvos kaimo kapelų repertuare itin populiari. Kas jos autorius? Ipolitas gūžčioja pečiais. Žino tik tiek, kad ją tėvas dažnai grodavo. Taip Ipolitas ją išmoko, draugus išmokino, o dabar štai ir į knygutę įtraukė. Ar galėjo ją pats Juozapas Petrošius parašyti, sunku pasakyti. Anot Ipolito, tėvelis buvo baigęs „parugių muzikos akademiją“ (A. Batavičius. „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“. Tauragė, 1995. P. 90-110). Taigi groti buvo išmokęs savarankiškai, laisvesniu nuo darbo laiku, kai atsirasdavo laiko ištrūkti į javų lauke įsirengtą „repeticijų salę“, kur paties įsigyta bandonija būdavo virkdoma iki paskutinių ašarų. Mokėsi ir padedamas didesnę patirtį turėjusių muzikantų: A. Krušos, J. Pankausko, S. Bagdono, P. Budrio ir kelių kitų. Vėliau, išugdęs savo šeimos kapeliją, orkestrėlį, pats jo narius muzikos instrumentais aprūpindavo, pats parengdavo į repertuarą įtrauktų kūrinių instrumentuotes, aranžuotes. Ne vieną kūrinį šeimos orkestrui sukūrė pats – jo parašyta ir mūsų minimoje knygelėje paskelbta „Petrošiaus polka“.
Juozapas Petrošius, Žemaitijoje apie 45-erius metus garsėjęs kaip muzikantų muzikantas, buvo ir labai nagingas meistras, didelis autoritetas visiems savo vaikams.
Ipolitas namų, kaip tėvas, nestatė, užtat muzikos mokė ne tik savo, bet ir kitų vaikus (1969–2001 m. – Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje), per gyvenimą sukauptas širdžiai mielo mokslo žinias po platų pasaulį skleidė. Knygelėje „Muzika, muzika“ Arvydas Karaška, rašydamas apie Ipolitą, nurodo, kad jis yra „išspausdinęs per 70 muzikos kūrinių recenzijų, straipsnių ir mokymo priemonių, rengė ir vedė mokomąsias muzikos laidas Lietuvos televizijoje. Svarbesnieji jo darbai: „Muzikos kūrinių formos“ (1969), „Mokyklinės dainelės“ (I d. – 1973, II d. – 1976), „Muzikos kontrolinės užduotys IV–V ir VI–VII kl.“ (1975, 1978), „Dainuoju dainelę vaikams“ (1986). Ipolitas sukūrė ir pirmąsias etnografiniams ansambliams skirtas Mišias – „Bažnytkaimio votyva“ (1998), nemažai dainų, giesmių, instrumentinių kūrinių. Nuo 1973 m. Lietuvos mokyklose naudojami Ipolito Petrošiaus 1966 m. sukonstruoti plastiko skudučiai“.
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
Informacija atnaujinta 2007-04-10