Petras Gintalas – dramaturgas, aktorius, kultūros veikėjas. Gimė 1908 m. vasario 12 d. Rubežaičiuose (Telšių r.). Būdamas 17 metų amžiaus savo eilėraščius pradėjo skelbti periodiniuose leidiniuose (1925 m. – Amerikos lietuvių žurnale „Vytis“, Rygoje leistame Justo Paleckio redaguotame „Naujajame žodyje“). 1927 m. baigęs Telšių gimnaziją, įstojo mokytis į Kauno valstybinio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo literatūrą ir filologiją. Nuo vaikystės domėjosi teatru. Studijų metais lankė prie Valstybinio teatro veikusią Vaidybos studiją. Tėvai studijuojančio sūnaus materialiai remti neturėjo galimybių, todėl mokydamasis P. Gintalas lėšų pragyvenimui pats šiek tiek užsidirbdavo – kartais gaudavo honorarų už periodikoje paskelbtus eilėraščius ir feljetonus bei kuklų atlyginimą už dalyvavimą Kauno „Žvaigždikio“ teatro spektakliuose. 1927–1928 m. jo kūryba dažnai buvo spausdinama tuo metu populiariame valstiečių laikraštyje „Mūsų rytojus“. Dažnai savo feljetonus-poemas pasirašydavo slapyvardžiais – Pilypas Kanapė, P. Gintautas, Tadas Pempė, P. Garmiutė, P. G. ir kt.). 1930 m. parašė ir atskira knyga išleido 5 paveikslų pjesę iš darbininkų gyvenimo – „Dinamo 1000 H. P.“. Ji buvo vaidinama Klaipėdoje, Kaune, o 1940–1941 m. – ir Telšiuose.
Išklausęs kursą Universitete, kurį laiką lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Raseinių žydų gimnazijoje. Studijų Universitete nebaigė, nes 1932 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, o sugrįžęs turėjo dirbti, kad pragyventų; pasak jo paties, tada jam norėjosi „kažką itin vertingo padaryti žmonėms.“
1934 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą. Čia suorganizavo lietuvių kursus vokiškai kalbantiems uostamiesčio gyventojams. Vėliau buvo pakviestas dirbti Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijime (profsąjungos organizacija) reikalų vedėju (šias pareigas nuo 1930-02-16 iki 1939-03-22). 1931-04-01-1931-10-30 papildomai dar dirbo ir Kauno Darbo rūmų Klaipėdos darbininkų-pabėgėlių reikalų įgaliotiniu.
Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimui priklausė apie 10 tūkstančių lietuvių darbininkų. Tai buvo didžiausia lietuviška organizacija Klaipėdos krašte, ją rėmė Lietuvos vyriausybė. Šiame Klaipėdoje veikusiame susivienijime P. Gintalas įsteigė teatrą, organizavo kultūros židinius, skaityklas. Gyvendamas uostamiestyje 1936 m. lapkričio 6 d. sukūrė šeimą – jo žmona tapo Grėtė Šmitaitė.
1936 m. išspausdinta antroji P. Gintalo pjesė – 4 veiksmų vaidinimas „Spalių 9-ji“. Ją tais metais vienu metu (spalio 9-osios išvakarėse) vaidino net 900 Lietuvos scenos mėgėjų kolektyvų. Specialiai Kauno „Žvaigždikio“ teatro atidarymui P. Gintalas parašė 7 paveikslų gyvenimo parodiją „7-erios durys“ (pavadinimu „Dangaus svečias“ išspausdinta 1937 m.).
Klaipėdoje P. Gintalas kartu su rašytoju Butkų Juze (1893–1947) redagavo Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimo savaitraštį „Darbininkų balsas“ (buvo leidžiamas iki 1939-03-22 – kol naciai užgrobė Klaipėdos kraštą). Tada persikėlė gyventi į Kauną, kiek vėliau – į Vilnių, kuris neseniai buvo grąžintas Lietuvai. Nuolatinio darbo čia nerado, todėl lietuvių kalbos pamokas.
1940 m. Lietuvoje paskelbus sovietų valdžią, grįžo gyventi į Telšius ir čia buvo paskirtas Telšių „Kultūros židinio“ vadovu. Eidamas šias pareigas papildomai dar mokytojavo miesto 2-ojoje vidurinėje mokykloje, Telšių nepilnoje suaugusiųjų vidurinėje mokykloje, organizavo įvairius kursus, kultūros įstaigas, pradėjo gaivinti Telšių teatro tradicijas – organizuoti Žemaičių teatrą. Viename iš užrašų lapelių, esančių Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomoje P. Gintalo byloje, yra užrašų lapelis, kuriame jo ranka parašyta: „Žemaičių teatras – dramos teatras, veikęs 1940–49 Telšiuose įkurtas 1940 X P. Gintalo, B. Mačerausko, St. Poškaus iniciatyva senosios meno ir muzikos mylėtojų draugijos (įkūrėjas ir ilgametis vadovas F. Milevičius) meno mėgėjų ratelio pagrindu prie Telšių Kultūros židinio (vadovas P. Gintalas).“
Naciams okupavus Lietuvą, už savo veiklą, antinacistines pažiūras buvo persekiojamas, suimtas ir kalinamas. Vėliau gyveno pas gimines, dirbo Telšių spaustuvėje, organizavo saviveiklinius spektaklius. Nuo 1942 m. iki išvadavimo iš nacių okupacijos dienos dirbo aktoriumi ir režisieriumi Žemaičių teatre ir korektoriumi Telšių spaustuvėje.
Pasibaigus karui aktyviai dalyvavo krašto švietimo ir kultūros įstaigų veikloje, kartu su Butkų Juze daug kuo prisidėjo toliau stiprinant Žemaičių teatro veiklą, 1944-11-01–1945-03-24 dirbo Telšių vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus suaugusiųjų švietimo inspektoriumi, Telšių 2-osios vidurinės mokyklos jaunesniuoju mokytoju, 1944–1946 m. – Telšių rajono laikraščio „Tarybų Žemaitija“ atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. Vėliau metė šį darbą ir pateko į saugumo nemalonę, vėl buvo suimtas, tačiau artimųjų padedamas, Justui Paleckiui užtarus 15 metų tremties išvengė.
Spėjama, kad jo žmona Grėtė su dukrele žuvo karo pabaigoje, susprogdinus į Vokietiją važiavusį traukinį.
Vėliau P. Gintalas persikėlė gyventi į Klaipėdą. Čia jam buvo pavesta organizuoti Muzikinį komedijos teatrą (jis oficialiai įsteigtas 1945 m. spalio 1 d., vėliau pavadintas Muzikiniu teatru, o laikui einant teatras buvo reorganizuotas į Klaipėdos dramos teatrą, kuris veikia iki šiol). Muzikinio komedijos teatro direktoriaus pareigas P. Gintalas iš pradžių ėjo laikinai, o 1946 m. vasario 1 d. oficialiai buvo paskirtas šio teatro vadovu. Direktoriumi dirbo iki 1946 m. gruodžio 18 dienos.
1947 m. sausio 15 d. P. Gintalas pradėjo vadovauti Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto Kultūros namams (šias pareigas ėjo iki 1948 m. rugsėjo 15 d.). Tuo pat metu Klaipėdoje jis dar dirbo ir Klaipėdos Muzikiniame komedijos teatre, buvo Valstybinės filharmonijos atstovas uostamiestyje. 1948 m. balandžio 15–1950 m. liepos 30 d. dirbo miesto laikraščio „Raudonasis švyturys“ redakcijos Kultūros skyriaus vedėju, vėliau – atsakinguoju redaktoriumi.
1949–1951 m. mokėsi Klaipėdos miesto partinėje mokykloje, tačiau ir šių mokslų neužbaigė – studijas nutraukė antrame kurse.
1951 m. dėl šeimyninių aplinkybių kartu su gyvenimo drauge Eugenija Petroviene įsikūrė Vilniuje. Čia dirbo įvairiose įstaigose, buvo Liaudies ūkio tarybos klubo vedėjas, bendradarbiavo spaudoje. 1951 m. sausio-liepos mėnesiais dirbo Vilniaus radiofone (Radijo informacijos komitete prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos), 1952–1953 m. – Karelijos Petrozavodsko rajono miškuose, sugrįžęs dažnai keitė darbovietes, 1954 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais buvo Palangos mieste veikusios spec. sanatorijos fizinės kultūros instruktorius ir registratūros vedėjo pavaduotojas, vėliau grįžo į Vilnių ir užsiėmė žurnalistika. 1955–1957 m. redagavo laikraštį „Už sugrįžimą į tėvynę“, 1962 m. gruodžio 20–1965 m. gegužės 5 dienomis dirbo Liaudies ūkio tarybos klubo vedėju, 1967 m. spalio 1–1968 m. gegužės 1 dienomis – VNIETE įmonės Vilniaus filialo vyriausiuoju inžinieriumi.
Daug metų bendradarbiavo įvairiuose periodiniuose leidiniuose. 1947 m. žurnale „Pergalės“ paskelbė savo pjesę „Gintaro krantas“, kurioje aprašė Lietuvos pajūrio istoriją nuo kovų su kryžiuočiais iki sovietmečio. Parašė straipsnių apie teatrą, eilėraščių, tarp kurių yra ir „Išlaisvintai Klaipėdai“, buriuotojų dainą „Marios“, pjeses „Auksinė vasara“, „Gintarėliai“ (laikraštis „Lietuvos pionierius“) ir kt. Sukūrė libretą operetei „Žiburiai“, tekstų dainoms, redagavo kitų autorių tekstus, vertė kūrinius iš rusų, vokiečių į lietuvių kalbą, bendradarbiavo su kompozitoriais, rašiusiais muziką dainoms ir kitiems kūriniams.
Jo kūrybos rinktinę 2008 m. sudarė ir Vilniuje išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras (knygos sudarytoja, redaktorė ir leidėja Danutė Mukienė). Joje, be jau paminėtų pjesių, eilėraščių, feljetonų, yra paskelbtos ir rankraščiuose likusios jo pjesės, saugomos Lietuvos literatūros ir meno archyvo Petro Gintalo byloje, taip pat ir jo giminių bei artimųjų atsiminimai, leidinio sudarytojos parengta P. Gintalo gyvenimo ir kūrybos apžvalga. Viena iš šioje knygoje paskelbtų jo pjesių – „Nubongas“ – yra parašyta žemaičių kalba. Ji spausdinama ir šiame Telšių teatro istorijos leidinyje.
Paskutiniais savo gyvenimo metais P. Gintalas nesveikavo. Mirė 1971 m. gegužės 5 d. Vilniuje.
Literatūra:
Čepkus V., „Penkiasdešimt neramių“, Kauno tiesa, [„Kūrybinė savaitė“], 1966 m. gegužės 8 d. p. 4.
Kanopkaitė, Rūta, „Juk tai – teatrui…“, Kauno tiesa, [„Kūrybinė savaitė“], 1976 m. vasario 22 d., p. 4.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)