PEŠKA JUOZAPAS (Peszka Józef )

Dailininkas (tapytojas, dekoratorius). Gimė 1767 m. Krokuvoje. Mirė 1831 m. ten pat.
Kilęs iš turtingos Krokuvos miestiečių šeimos. Mokėsi Novodvorskio kolegijoje Krokuvoje, kur pirmas piešimo pamokas jam dėstė Dominikas Estreicheris (Dominik Estreicher). 1786 m. išvyko į Varšuvą ir ėmė dirbti Pranciškaus Smuglevičiaus dirbtuvėje, 1787 m.
su juo dekoravo Vilniaus katedrą. Smuglevičius globojo jaunąjį menininką, supažindino jį su patriotais, Ketverių metų seimo reformų šalininkais. Tuo
metu J. Peška daugiausia tapė portretus. Taip pat kopijavo paveikslus iš karaliaus Stanislovo Augusto galerijos. 1790–1792 m. Varšuvos Senamiesčio
magistrato pavedimu ir tuometinio burmistro Jano Dekerto iniciatyva nutapė vienuolika garsių politikos ir visuomenės veikėjų portretų, tarp jų
Kolatajaus, Stanislavo Matachovskio, Adomo Kazimiero Čartoriskio, Stanislavo Kublickio, Ignaco Zakževskio. Šie oficialūs reprezentaciniai atvaizdai
turėjo puošti Varšuvos rotušės sales.

1793 m. Peška išvyko į Gardiną, gavęs iš ten užsakymų portretams. Vėliau gyveno
Vilniuje, kur 1798 m. buvo nominuotas adjunktu Smuglevičiaus vadovaujamoje Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje. Tačiau siūlomų
pareigų nepriėmė ir tais pačiais metais išvyko į Maskvą. Įdarbintas kunigaikščio Golicyno, ten dekoravo Devičės vienuolyno ligoninę. 1800–1801 m.
gyveno Peterburge ir kartu su Smuglevičiumi dekoravo Michailo rūmų interjerą. Kitais metais dėl gausybės užsakymų daug keliavo. Lankėsi Mogiliove
(1802), Gardine (1803–1804, 1809), Minske (1809), Smilovičiuose (1810). Ilgesniam laikui pasiliko Nesvyžiuje, kur 1807–1810 m. dirbo Radvilų rūmų
dailininku. Daug kartų lankėsi Vilniuje (1794–1798, 1800, 1802, 1803, 1807, 1809, 1812). 1809 m. gavo Vilniaus universiteto dailės magistro laipsnį
ir nesėkmingai bandė gauti laisvą po Smuglevičiaus mirties Piešimo ir tapybos katedros vadovo vietą. 1813 m. visam laikui grįžo į Krokuvą. Čia
greitai buvo pripažintas ir vertinamas kaip portreto meistras, ypač populiarus tarp miestiečių ir valdininkų. Netrukus ėmėsi pedagoginės veiklos.
1816–1818 m. dėstė meno teoriją bei vedė piešimo pamokas Jogailos universitete. 1817 m. gavo profesoriaus vardą, o nuo 1818 m. kartu su Juozapu
Brodovskiu (Józef Brodowski) vadovavo Dailės akademijai, įkurtai prie universiteto Filosofijos ir literatūros fakulteto. Buvo mokymo
programos projekto autorius, 1831 m. tapo pirmuoju reorganizuotos Dailės mokyklos direktoriumi.

Peška visų pirma buvo portretų tapytojas. Tipiškas pavyzdys – kasicistinis, reprezentacinis P. Smuglevičiaus portretas
(PNM). Tai kiek eklektiška komppozicija, vaizduojanti dailininką su rankraščio lapu.

Varšuvos laikotarpio, kaip manoma, geriausio jo kūryboje, darbuose bandė jungti oficialaus rūmų portreto, komponuojamo
išplėtotame fone, taisykles su dar stipria senąja vadinamojo sarmatiškojo portreto tradicija. Tiek stiliuje, tiek alegoriniuose vėlesnių kūrinių
motyvuose bei turinyje dominuoja klasicizmo tendencijos. Vėliau jo portretai tapo kameriškesni, neteko dekoratyvumo, išryškėjo realistiniai bruožai.
Kaip vienas iš nedaugelio tuometinių tapytojų, puikiai įvaldė reprezentacinio grupinio portreto tipą.

Kita ypač svarbi Peškos kūrybos sritis istorinė tapyba. Smuglevičiaus pavyzdžiu bandė paveiksluose pavaizduoti
svarbiausius Lenkijos istorijos įvykius. Šią idėją ilgą laiką sėkmingai realizavo ir sukūrė visą ciklą paveikslų ir piešinių, tematiškai siekančių
ankstyviausius laikus prieš Piastų dinastiją iki įvykių, kuriuose dalyvavo ir kurių liudininkas buvo pats dailininkas. Kai kuriuose darbuose rėmėsi
Smuglevičiaus kūrinių raižiniais, tačiau taip pat kūrė ir savarankiškas kompozicijas. Nebandė interpretuoti ar aktualizuoti istorijos savo laikų
dvasia, – jo darbai yra iliustracinio ir didaktinio pobūdžio. Įkvėpimą ir temas rasdavo „studijuodamas senas lenkų kronikas“, J. P. de Solignaco
„Lenkijos istoriją“ („Historia Polski“, 1763–1767), bei Adamo Naruševičiaus „Lenkų tautos istoriją“ („Historia narodu polskiego“, 1780–1786). Taip
pat žinoma, kad kolekcionavo senas graviūras, surinko nemažą senovinių ginklų ir drabužių kolekciją, kuri jam pravertė tapant. Be to, tapė
patriotinio turinio alegorines kompozicijas bei religinius paveikslus. Domėjosi peizažu, liejo akvareles ir piešė architektūros vaizdus bei
gamtovaizdžius. Ankstyviausius iš jų nutapė dar 1798–1799 m. Maskvoje, vėlesni – gausių menininko kelionių vaisius, paskutiniai gimė jau Krokuvoje
arba jos apylinkėse.

Vilniuje dailininkas kūrė ir alegorines drobes. Iš litografijos žinomas jo paveikslas „Labdarių draugijos įkūrimas
Vilniuje“. Tai daugiafigūrė, centralizuota, kompaktiška kompozicija. Žmonės joje vilki klasicistinio laikotarpio drabužius, jų gestai teatrališki,
visi išrikiuoti vienoje plokštumoje. Paveiksle daug alegorinių elementų: inkaras, taurė, sparnuotas angelas, laikantis laurų vainikus.

  1. Peška yra sukūręs Vilniaus ir jo apylinkių peizažų. Akvarelėje „Gegužinė Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo
    bažnyčios„ (LDM) klasicistinis vaizdo supratimas atsiskleidžia sausomis architektūros linijomis ir išilgintomis figūrų proporcijomis.

Tekstas parengtas 2006-02-28 pagal parodos katalogo „Vilniaus klasicizmas“ (V., 2000, p. 334–335) informaciją
ir pagal T. Adomonio, N. Adomonytės knygos „Lietuvos dailės ir architektūros istorija“ tekstus (V., 1997, t. 2. p. 114–115)

Bibliografija:

  • Rastawiecki, t. 2, 1851, p. 92–99; t. 3, 1857, p. 351; Kąkolewska, J., „Z zagadnien twórczošci Józefa Peszki 1767–1831“, BHS, R. XVI, 1954, sąs. 1,1. 135–145;
  • Porębski, M., Malowane dzieje, Warszawa, 1961; Ryszkiewicz, A., Polski portret zbiorowy, Wrodaw–Kraków, 1961, p. 111–123; Kozakiewicz, S., Malarstwo polskie. Oświecenie. Klasycyzm. Romantyzm. – Warszawa, 1976;
  • PSB, t. 25. 1980 (J. Btonski).

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization