Nekrošius Eimuntas

Tarp žymiausių, novatoriškiausių ir pasaulyje plačiausiai žinomų ir geriausiai vertinamų XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos režisierių yra ir Raseinių rajono Pažodrio kaime gimęs Eimuntas Nekrošius (1952–2018). Jis yra sukūręs ir vaidmenų kino filmuose.
E. Nekrošius režisūros studijas baigė 1978 m. Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (Andrejaus Gončiarovo klasė). Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti režisieriumi Kauno dramos teatre. Po metų įsikūrė Vilniuje ir čia 1979–1991 m. ėjo Lietuvos valstybinio Jaunimo teatro režisieriaus pareigas, 1993–1997 m. tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. Jis kartu su Nadežda Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 1998 m. sausio 28 d. įsteigė viešąją įstaigą teatrą „Meno fortas“, joje dirbo meno vadovu ir režisieriumi. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia jam 2013 m. suteiktas Garbės daktaro vardas.

E. Nekrošiaus spektakliai užsienio šalyse buvo pradėti rodyti Lietuvos Atgimimo išvakarėse. 1984 m. jo aktorių trupė dalyvavo ir vaidino tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF. Po šio debiuto ji buvo laukiama tiek kitų Europos šalių, tiek ir Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos teatrų scenose. Nemažai spektaklių jis yra sukūręs ir užsienio šalyse.

Išskirtinio kino mėgėjų dėmesio E. Nekrošius sulaukė 1983 m. sukūręs lakūno Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas) ir Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“ (rež. Antanas Maciulevičius).

E. Nekrošiaus žmona buvo scenografė Nadežda Gultiajeva, sūnūs: scenografas Marius Nekrošius ir Martynas Nekrošius.

Svarbiausi Eimunto Nekrošiaus režisuoti spektakliai:

1977 m. – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1978 m. – Saulius Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
1978 m. – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
1980 m. – Grigorijus Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1980 m. – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1981 m. – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1982 m. – S. Geda, K. Antanėlis „Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
1983 m. – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1986 m. – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1991 m. – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1994 m. – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
1995 m. – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
1996 m. – S. Geda, K. Antanėlis „Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
1997 m. – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
1999 m. – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
2000 m. – A. Čechovas „Žuvėdra“ – École des Mitres, tarptautinis projektas;
2001 m. – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
2002 m. – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
2002 m. – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
2003 m. – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
2003 m. – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
2003 m. – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
2003 m. – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
2003 m. – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
2004 m. – „Giesmių Giesmė“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
2005 m. – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
2006 m. – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras;
2007 m. – Richard Wagner „Valkirija“ – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras;
2008 m. – „Ana Karenina“ (pagal Levą Tolstojų) – Teatro Storchi, Modena, Italija;
2008 m. – „Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“ – Teatro Lirico di Cagliari, Italija; Didysis teatras Maskvoje, Rusija) ;
2009 m. – „Idiotas“ (pagal Fiodorą Dostojevskį) – „Meno fortas“ ;
2010 m. – Charles Gounod „Faustas“ – „La Scala“, Milanas, Italija;
2011 m. – Albert Camus „Kaligula“ – „Nacijų teatras“, Maskva, Rusija;
2011 m. – Giuseppe Verdi „Otelas“ – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras;
2012 m. – Dante Alighieri „Dieviškoji komedija“ – „Meno fortas“ ;
2012 m. – Dante Alighieri „Rojus“ – „Meno fortas“ ;
2014 m. – „Jobo knyga“ – „Meno fortas“ ;
2015 m. – Aleksandras Puškinas „Borisas Godunovas“ – Lietuvos nacionalinis dramos teatras;
2015 m. – „Bado Meistras“ (pagal Franzą Kafką) – „Meno fortas“ ;
2016 m. – Adomas Mickevičius „Vėlinės“ – „Teatr Narodowy“, Varšuva, Lenkija;
2017 m. – A.Čechovas „Ivanovas“ – HNK Kroatijos Nacionalinis Teatras, Zagrebas, Kroatija;
2017 m. – „Cinkas. Zn“ (pagal Svetlanos Aleksijevič romanus) – „Meno Fortas“, Valstybinis Jaunimo Teatras;
2018 m. – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“ – Klaipėdos dramos teatras;
2018 m. – Witold Gombrowicz „Jungtuvės“ – „Teatr Narodowy“, Varšuva, Lenkija.

E. Nekrošiaus kūryba yra įvertinta daugeliu aukštų apdovanojimų. Svarbiausi iš jų:

1983 m. – LSSR valstybinė premija;
1987 m. – SSSR valstybinė premija (su kitais);
1988 m. – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
1991 m. – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
1994 m. – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1994 m. – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
1994 m. – Taorminos menų omiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
1995 m. – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
1996 m. – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
1997 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
1997, 1999, 2004 m. – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
1998 m. – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;
1999 m. – LR Vyriausybės premija;
1999 m. – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis;
2001 m. – Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžius;
2001 m. – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
2001 m. – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
2003 m. – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
2004 m. – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
2005 m. – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“;
2008 m. – Nacionalinė pažangos premija.

Naudota literatūra:

Lietuvos nacionalinis dramos teatras: https://www.teatras.lt/.
Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/.
Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/.

Parengė Danutė Mukienė

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“