Stanislovas Narutavičius buvo politikas, teisininkas, ūkininkas, spaudos darbuotojas. Gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšių apskrities Brevikų dvare, kuris nuo senovės laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz).
Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Jis galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo nušautas).
Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Jis galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo nušautas).
Stanislovas Narutavičius studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo universitete, kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius. 1890 m. buvo vienas iš „Tygodnik Powszechny“ leidėjų.
1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia
S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir
bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius.
1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia
S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir
bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius.
S. Narutavičius – vienas iš 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių
konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto
Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis
nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo
numatyti įsipareigojimai Vokietijai.
konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto
Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis
nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo
numatyti įsipareigojimai Vokietijai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, S. Narutavičius grįžo į savo ūkį. Jis nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą.
1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune. Jo
palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.
palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.
Šaltiniai:
Banevičius, A. 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų.-
Vilnius: Knyga, 1991, p. 177.
Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. – Vilnius: Džiugas, 1996,
p. 407.
Stanislovas Narutavičius – <http://www.heritage.lt/proj/sign16/snarutavicius.htm>
(2002-08-10)
Parengta pagal informaciją, skelbiamą Lietuvos Respublikos Seimo
portale (interneto prieiga http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=598&p_d=32787&p_k=1.html,
žr. 2007-10-22)
Informacija atnaujinta 2007-10-21