Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, Vilniaus Didžiojo Seimo atstovas nuo Alsėdžių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Alsėdžių Respublikos prezidentas, vienas iškiliausių XX a. pradžios žemaičių, Gabrieliaus Narutavičiaus brolis. Oficialiai ilgą laiką rašyta, kad Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Brevikių dvare (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas), kuris nuo senų laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz), tačiau paskutinių metų tyurimai rodo, kad jis gimė 1862 m. rugsėjo 21 d. Telšiuose – Lietuvos valstybės istorijos archyve (F. 669, Ap. 1, b. 1360) nurodyta, kad Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugpjūčio mėnesio 21 d. Telšių mieste). Iki šiol tyrinėtojai vis dar nustatinėja tikslią S. Narutavičiaus gimimo vietą.
Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas, Brevikų dvaro seniūnas, vėliau savininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis (už dalyvavimą sukilime nukentėjo). Jo šerimai priklausė apie 800 dešimtinių žemės.
Narutavičiai galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis Gabrielius (1865–1922) tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo nušautas).
Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas, Brevikų dvaro seniūnas, vėliau savininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis (už dalyvavimą sukilime nukentėjo). Jo šerimai priklausė apie 800 dešimtinių žemės.
Narutavičiai galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis Gabrielius (1865–1922) tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo nušautas).
Stanislovo Narutavičių tėvas – Jonas Narutavičius buvo teisėjas (išrinktas nuo Telšių pavieto).
S. Narutavičius 1882 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnaziją, po to įstojo į Petrapilio universitetą studijuoti teisę. Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių išvyko gyventi į Kijevą, kur pratęsė teisės studijas. Mokydamasis Kijevo universitete priklausė slaptai lenkų studentų organizacijai „Gmina“. Studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo universitete, kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius. 1890 m. buvo vienas iš „Tygodnik Powszechny“ leidėjų.
Baigęs Kijevo universitetą, S. Narutavičius pradėjo dirbti Varšuvos teisme, pagarsėjo kaip gabus advokatas, geras oratorius. Daugelis jam žadėjo didelę advokato karjerą.
Nuo 1890 m. kartu su L. Kšyvickiu leido laikraštį „Tygodnik Powszechny“.
Vėliau Stanislovas netikėtai atsisakė perspektyvios advokato karjeros, grįžo į Lietuvą (į tėvo dvarą) ir pradėjo ūkininkauti, kartu aktyviai dalyvaudamas krašto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Gerokai apleistas ūkis greitai ėmė klestėti. Čia jis pirmasis apylinkėje ėmė auginti veislinius gyvulius, kurių nemažai įsigydavo ir aplinkiniai gyventojai. Vietiniai S. Narutavičių itin gerbė. Jis su kraštiečiais ir visur kitur, kur jį suprasdavo, kalbėdavo žemaitiškai.
1905 m., Rusijoje prasidėjus revoliucijai, Latvijos pasienyje pradėjus siautėti maištininkams, rusų policijai ir valdininkams pasitraukus, S. Narutavičius su kaimynu kunigu Jonu Eidimtu nutarė, kad reikia pradėti tvarkytis savo jėgomis – įsteigti vietinę valdžią. Taip buvo įsteigta vadinamoji Alsėdžių Respublika, kuri turėjo miliciją, teismą ir mokyklą. Alsėdžių Respublikai vadovavo pats S. Narutavičius.
Rusų valdžia, norėdama sunaikinti alsėdiškių sukurtą Respubliką, prieš Stanislovą ir jo bendražygius atsiuntė baudžiamąjį būrį, du armotus. Tuo metu pats S. Narutavičius buvo išvykęs į Kauną pas gubernatorių P. Veriovkiną paaiškinti, kokie yra Alsėdžių Respublikos tikslai ir siekiai, tad su juo susidorota nebuvo.
1905 m. revoliucinių įvykių Rusijoje metu Lietuvoje buvo pradėta vienyti visų čia veikusių nacionalinių judėjimų veiklą. Tų pačių metų gruodžio 4–6 dienomis Vilniuje įvyko visuotinis lietuvių seimas (Didysis Vilniaus Seimas), kuriam vadovavo Jonas Basanavičius. Žemaitijai ir Alsėdžių Respublikai jame atstovavo Stanislovas Narutavičius. Šio Seimo metu jis pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius. Nuo 1905-ųjų jis aktyviai įsijungė į Lietuvos politinį gyvenimą.
Daugelį metų Stanislovas rūpinosi Žemaitijos krašto švietimo ir kultūros reikalais: 1907 m. kartu su žmona Telšiuose įsteigė mergaičių gimnaziją, o po dviejų metų – vyrų. Tiek vienoje, tiek ir kitoje buvo dėstoma lietuvių kalba, o tai, praėjus vos keliems metams po lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo, buvo itin aktualu.
1913 m. S. Narutavičius kaip Žemaitijos dvarininkų atstovas kandidatavo į Rusijos IV dūmą. Nepasisekė. Po to jis atsidėjo lietuvybės puoselėjimui savo krašte.
I pasaulinio karo metais Stanislovas šeimos narius perkėlė gyventi į Rusiją, o pats liko Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais rūpinosi valstiečių reikalais.
1915 m. jis įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba.
Pasibaigus I pasauliniam karui, gyveno Kaune. 1917 m. kartu su kitais organizacinio komiteto nariais organizavo Vilniaus konferenciją, dalyvavo jos darbe, kartu su J. Basanavičiumi, A. Smetona, P. Klimu, M. Biržiška ir kitais iškiliais to meto lietuviais buvo išrinktas Tautos Tarybos nariu.
Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. S. Narutavičius buvo parengęs ir Vilniaus konferencijos išrinktai tarybai pateikęs pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės akto projektą.
Minėtoje konferencijoje buvo akcentuotas „lietuvių tautos nusistatymas atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose“.
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Netrukus po to jis grįžo į Žemaitiją, kur po tėvo mirties buvo paveldėjęs Brevikų dvarą. Lietuvos Nepriklausomybės metais gyveno šiame ūkyje. Tuo laikotarpiu Stanislovas aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą.
Gyvenimą užbaigė savižudybe – 1932 m. gruodžio 31 d. būdamas Kaune nusišovė (dėl kokių priežasčių tai padarė, nežinoma). Palaidotas senuose šeimos kapuose Alsėdžiuose (Plungės rajonas). Anksčiau (iki 1995 m.) šią vietą ženklino šeimos antkapinė plokštė, kurioje buvo įrašas lenkų kalba Grob/ rodziny/ NARUTOWICZOW/. Ant Stanislovo Narutavičiaus kapo būta medinės lentelės su užrašu, tačiau jo turinys neišliko.
1995 m. Stasio Narutavičiaus palaidojimo vietoje Plungės rajono savivaldybės iniciatyva pastatytas antkapinis paminklas, ant kurio yra užrašas: „Advokatas, 1918 m. Signataras / STANISLOVAS NARUTAVIČIUS / 1862–1932 m.“. Kapavietė paženklinta Signataro ženklu. Signataro ženklu pažymėtasir buvusi Brevikų dvaro sodyba.
Baigęs Kijevo universitetą, S. Narutavičius pradėjo dirbti Varšuvos teisme, pagarsėjo kaip gabus advokatas, geras oratorius. Daugelis jam žadėjo didelę advokato karjerą.
Nuo 1890 m. kartu su L. Kšyvickiu leido laikraštį „Tygodnik Powszechny“.
Vėliau Stanislovas netikėtai atsisakė perspektyvios advokato karjeros, grįžo į Lietuvą (į tėvo dvarą) ir pradėjo ūkininkauti, kartu aktyviai dalyvaudamas krašto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Gerokai apleistas ūkis greitai ėmė klestėti. Čia jis pirmasis apylinkėje ėmė auginti veislinius gyvulius, kurių nemažai įsigydavo ir aplinkiniai gyventojai. Vietiniai S. Narutavičių itin gerbė. Jis su kraštiečiais ir visur kitur, kur jį suprasdavo, kalbėdavo žemaitiškai.
1905 m., Rusijoje prasidėjus revoliucijai, Latvijos pasienyje pradėjus siautėti maištininkams, rusų policijai ir valdininkams pasitraukus, S. Narutavičius su kaimynu kunigu Jonu Eidimtu nutarė, kad reikia pradėti tvarkytis savo jėgomis – įsteigti vietinę valdžią. Taip buvo įsteigta vadinamoji Alsėdžių Respublika, kuri turėjo miliciją, teismą ir mokyklą. Alsėdžių Respublikai vadovavo pats S. Narutavičius.
Rusų valdžia, norėdama sunaikinti alsėdiškių sukurtą Respubliką, prieš Stanislovą ir jo bendražygius atsiuntė baudžiamąjį būrį, du armotus. Tuo metu pats S. Narutavičius buvo išvykęs į Kauną pas gubernatorių P. Veriovkiną paaiškinti, kokie yra Alsėdžių Respublikos tikslai ir siekiai, tad su juo susidorota nebuvo.
1905 m. revoliucinių įvykių Rusijoje metu Lietuvoje buvo pradėta vienyti visų čia veikusių nacionalinių judėjimų veiklą. Tų pačių metų gruodžio 4–6 dienomis Vilniuje įvyko visuotinis lietuvių seimas (Didysis Vilniaus Seimas), kuriam vadovavo Jonas Basanavičius. Žemaitijai ir Alsėdžių Respublikai jame atstovavo Stanislovas Narutavičius. Šio Seimo metu jis pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius. Nuo 1905-ųjų jis aktyviai įsijungė į Lietuvos politinį gyvenimą.
Daugelį metų Stanislovas rūpinosi Žemaitijos krašto švietimo ir kultūros reikalais: 1907 m. kartu su žmona Telšiuose įsteigė mergaičių gimnaziją, o po dviejų metų – vyrų. Tiek vienoje, tiek ir kitoje buvo dėstoma lietuvių kalba, o tai, praėjus vos keliems metams po lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo, buvo itin aktualu.
1913 m. S. Narutavičius kaip Žemaitijos dvarininkų atstovas kandidatavo į Rusijos IV dūmą. Nepasisekė. Po to jis atsidėjo lietuvybės puoselėjimui savo krašte.
I pasaulinio karo metais Stanislovas šeimos narius perkėlė gyventi į Rusiją, o pats liko Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais rūpinosi valstiečių reikalais.
1915 m. jis įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba.
Pasibaigus I pasauliniam karui, gyveno Kaune. 1917 m. kartu su kitais organizacinio komiteto nariais organizavo Vilniaus konferenciją, dalyvavo jos darbe, kartu su J. Basanavičiumi, A. Smetona, P. Klimu, M. Biržiška ir kitais iškiliais to meto lietuviais buvo išrinktas Tautos Tarybos nariu.
Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. S. Narutavičius buvo parengęs ir Vilniaus konferencijos išrinktai tarybai pateikęs pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės akto projektą.
Minėtoje konferencijoje buvo akcentuotas „lietuvių tautos nusistatymas atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose“.
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Netrukus po to jis grįžo į Žemaitiją, kur po tėvo mirties buvo paveldėjęs Brevikų dvarą. Lietuvos Nepriklausomybės metais gyveno šiame ūkyje. Tuo laikotarpiu Stanislovas aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą.
Gyvenimą užbaigė savižudybe – 1932 m. gruodžio 31 d. būdamas Kaune nusišovė (dėl kokių priežasčių tai padarė, nežinoma). Palaidotas senuose šeimos kapuose Alsėdžiuose (Plungės rajonas). Anksčiau (iki 1995 m.) šią vietą ženklino šeimos antkapinė plokštė, kurioje buvo įrašas lenkų kalba Grob/ rodziny/ NARUTOWICZOW/. Ant Stanislovo Narutavičiaus kapo būta medinės lentelės su užrašu, tačiau jo turinys neišliko.
1995 m. Stasio Narutavičiaus palaidojimo vietoje Plungės rajono savivaldybės iniciatyva pastatytas antkapinis paminklas, ant kurio yra užrašas: „Advokatas, 1918 m. Signataras / STANISLOVAS NARUTAVIČIUS / 1862–1932 m.“. Kapavietė paženklinta Signataro ženklu. Signataro ženklu pažymėtasir buvusi Brevikų dvaro sodyba.
Naudota literatūra:
- Lietuvių enciklopedija, t. 20, Bostonas, 1964, p. 16.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-narutavicius/.
- Banevičius, A. 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991, p. 177.
- Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. – Vilnius: Džiugas, 1996, p. 407.
- Stanislovas Narutavičius – <http://www.heritage.lt/proj/sign16/snarutavicius.htm> (žr. 2002-08-10).
- Lietuvos Respublikos Seimas: http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=598&p_d=32787&p_k=1.html (žr. 2007-10-22).