Nagius-Nagevičius Vladas

Vladas Nagius-Nagevičius (1881–1954) – generolas, archeologas, gydytojas, muziejininkas. Jis gimė 1881 m. birželio 17 d. Kretingoje, mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Petrapilyje. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo pirmasis gydytojas
savanoris. 1920 m. pakeltas į generolus leitenantus ir paskirtas vadovauti sveikatos tarnybai. 1921 m. įkūrė Karo muziejų Kaune. 1924 m.
įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių-lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje
atliko tris didelio masto archeologinius kasinėjimus vakarų Žemaitijoje: Pryšmančių kapinyne, Apuolės ir Įpilties piliakalniuose. 1944 m.
pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV.

Parengė Danutė Mukienė

Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“

IŠSAMIAU:

Vladas Nagius-Nagevičius (1880–1954) – gydytojas, archeologas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.

Gimė 1880 m. birželio 17 d. Kretingoje gyvenusio Kretingos muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir miestietės Marijos Magdalenos Eitavičiūtės Nagevičienės šeimoje (istoriografijoje klaidingai nurodomi 1881-ieji gimimo metai). 1880 m. birželio 18 d. Kretingos parapijos bažnyčioje pakrikštytas Vladislovo Antano vardu. Pradinį išsilavinimą gavo Kretingoje, vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, bet buvo pašalintas už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro gimnazijoje. Nuo 1902 m. mokėsi Sankt Peterburge: 1904 m. baigė Archeologijos institutą, o 1910 m. – Karo medicinos akademiją. Nuo 1910 m. tarnavo Rusijos jūrų karo laivyne. 1918 m. grįžo į gimtinę, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, steigė visuomenines organizacijas, puoselėjo gamtos ir kultūros paveldą, vykdė mokslinius Lietuvos priešistorės tyrimus, įkūrė Karo muziejų.

Kaune sukūrė šeimą – vedė Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį į Kauną pasikvietė per Lietuvos ambasadą iš Rusijos.

Už Lietuvos kariuomenės kūrimą 1920 m. gavo Babtyno dvaro sodybą su 20 ha žemės. Dvarą pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Sulenkėjusioje Babtų apylinkėje puoselėjo lietuvybę ir tautines tradicijas, kasmet rengė Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. 1940 m. liepos 30 d. pavardę susilietuvino ir pasivadino Vladu Nagiumi-Nagevičiumi. 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo atleistas iš visų užimamų pareigų. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, Austriją,^[2] o 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Ohajo valstijoje, Klivlende, kur ir mirė 1954 m. rugsėjo 15 dieną. 1995 m. palaikai perlaidoti Kretingos Senosiose kapinėse.

Politikas

1902–1904 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būreliuose Peterburge, 1905 m. – Didžiajame Vilniaus Seime. Platindamas Palangoje ir Kretingoje Vilniaus seimo nutarimus, Kretingos policijos valdininko už politinę veiklą buvo areštuotas, kaltintas Telšiuose, Šiauliuose ir Kaune. 1906 m. Kauno teismo rūmuose jam buvo iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo, bet advokatas Vladas Stašinskas ir Karo akademijos profesorius Ivanas Pavlovas jį apgynė. 1917 m. Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais seimas priėmė rezoliuciją, pasisakančią už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sevastopolyje jis, kaip nepartinis socialistas, buvo renkamas į jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybą bei į centrinį jūreivių komitetą. Grįžęs į Lietuvą dalyvavo steigiant Nepriklausomų demokratų klubą, bet vėliau iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė.

Karys

1910 m. baigęs Karo medicinos akademiją, buvo paskirtas į Rusijos Baltijos jūros karo laivyną. Tarnavo gydytoju Liepojos jūrininkų karo ligoninėje, vyr. gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“. I-jo pasaulinio karo pradžioje su laivais 1,5 metų išbuvo uždarytas Rygos įlankoje, dalyvavo 16-koje mūšių su priešo laivais ir pakrantės artilerija, buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais. Vėliau rūpinosi karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankos pakrantėje. 1917 m. pabaigoje perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur buvo pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošti vietas kelioms dešimtims tūkstančių grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų.

1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kuriamą kariuomenę, buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karo gydytojas. 1918 m. m. spalio 15 d. įsteigus Apsaugos komisiją, paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi, o 1918 m. gruodžio 21 d. – Karo sanitarijos tarnybos viršininku. Susirgęs liko lenkų okupuotame Vilniuje, 1919 m. gegužės mėn. atvyko į Kauną, dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi, o nuo 1919 m. gruodžio 19 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai. Nuo 1920 m. gegužės 20 d. – generolas leitenantas. Įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus. Atstovavo Lietuvą karo medicinos kongresuose 1933 m. Madride ir 1935 m. Briuselyje.

Organizavo Lietuvos kariuomenės išlydėtuves iš Kauno į susigrąžintą Vilnių, o 1939 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės įkūrimo iškilmes išvaduotame Vilniuje (Katedros aikštėje). 1941 m. buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju, dalyvavo birželio sukilime. Nuo 1943 m. pirmojo generalinio tarėjo generolo Petro Kubiliūno patariamosios tarybos narys, vienas Vietinės rinktinės kūrėjų (1944 m.). Pasisakė prieš SS legiono formavimą Lietuvoje, buvo persekiojamas Gestapo.

Archeologas

1904 m. baigęs Peterburgo archeologijos institutą, V. Nagevičius tapo vienu pirmųjų profesionalių Lietuvos archeologų. Jis įsijungė į mokslo tiriamąją veiklą, 1907 m. balandžio 7 d. dalyvavo pirmajame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime, 1918–1919 m. buvo draugijos valdybos narys.

1905–1912 m. tyrinėjo Vakarų Žemaitijos – (Kartenos, Kiauleikių, Kretingos, Maciuičių, Norgėlų, Pocių, Senkų, Skomantų, Šateikių, Viekšnių ir Pryšmančių kapinynus. Iš jų žymiausias – Pryšmančių kapinynas, kurio tyrinėjimus tęsė 1921 m. Išanalizavęs kapinyno radinių metalo sudėtį, papuošalų ornamentiką, atrinkęs skandinavų kraštuose aptiktas analogijas, tyrimų medžiagą 1935 m. paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Senovė“.

Svarbiausius ir reikšmingiausius archeologijos tyrinėjimus atliko Apuolės (1931–1932 m.) ir Senosios Įpilties (1933–1934 m.) piliakalniuose. Padarė pylimų pjūvius, ištyrė vartų vietas, tyrinėjo pilies aikšteles. Tyrimus vykdant talkino archeologai (prof. Eduardas Volteris, dr. Jonas Puzinas, Karolis Mekas), dirvožemio tyrėjai (prof. Viktoras Ruokis), inžinieriai, braižytojai, karo fotografai, topografai ir pan. Kasimo darbus vykdė samdomi darbininkai ir kareiviai. Visi darbai buvo fotografuojami ir filmuojami iš lėktuvo. Tyrinėjimų eigą plačiai nušvietė spauda. Abiejų piliakalnių tyrinėjimų medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o rezultatai liko nepaskelbti. 1921–1925 m. Valstybinės archeologijos komisijos narys, rūpinosi archeologijos paminklų apsauga, ruošė pranešimus ir paskaitas.

1930 m. Rygoje dalyvavo II Baltijos šalių, 1932 m. Londone – I, o 1936 m. Osle – II tarptautiniame archeologų kongresuose. Rygoje skaitė pranešimą apie Pryšmančių kapinyno tyrinėjimų rezultatus, Londone – apie Apuolės tyrinėjimus. Be to, 1933 m. Stokholme istorikų ir archeologų draugijoje skaitė paskaitą apie Lietuvos priešistorę. 1933 m. Italijoje stebėjo Pompėjos kasinėjimus.

Nuo 1933 m. – Latvijos mokslų akademijos narys korespondentas.

Kovotojas už lietuvybę

Išauklėtas katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje, jau Palangos progimnazijoje pasipriešino rusifikavimui: atsisakė lankyti stačiatikių pamaldas ir rusiškai melstis ir už tai buvo pašalintas iš mokyklos. Besimokydamas Rygoje, priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo motinos išsinuomotame bute. Drauge su Kipru Bieliniu ir kitais iškovojo lietuviškas pamaldas moksleiviams.

Sankt Peterburge priklausė lietuvių studentų draugijai, nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“. 1908 m. drauge su Vladu Ingelevičiumi, Kaziu Oželiu ir Pranu Sližiu įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą. Tarnaudamas Rusijos karo laivyne, Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje.

1920 m. pradėjo kurti Karo muziejų Kaune, kuris atidarytas 1921 m. vasario 16 d. 1921–1940 ir 1941–1944 m. dirbo Karo muziejaus viršininku, rūpinosi ekspozicijų kūrimu, lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą, tautos didvyrių atminimo įamžinimu, įkūrė memorialinį sodelį. Jo iniciatyva sukurta ir muziejuje sukaupta daug istorinių paveikslų, įrengtas Kauno kariljonas, 1940 m. pastatyta Knygnešių sienelė, skirta lietuvių tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti.

1922 m. įsteigė Lietuvos karininkų Ramovę, jai vadovavo, nuo 1924 m. buvo renkamas Ramovės seniūnų tarybos pirmininku, daug darbo įdėjo statant jos rūmus Kaune. Nuo 1922 m. Gyvūnų globos draugijos valdybos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – pirmininkas. 1923 m. išrinktas į Vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti, vadovavo Lietuvos sporto lygai, organizavo olimpinį sąjūdį. Drauge su kitais 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą, kuriai ir vadovavo, bei jūrininkų mokyklą. Už nuopelnus Lietuvos jūrininkų sąjungai, 1940 m. išrinktas jos Garbės pirmininku.

1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, kuriam vadovavo iki 1940 m., organizavo karo invalidų gydymą, aprūpinimą protezais, įsteigė dirbtuves, kuriose karo invalidai buvo mokomi amatų. Iš karo invalidų subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą.

1925 m. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys. 1925–1928 m. vadovavo Lietuvai pagražinti draugijai. 1934–1940 m. Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas. 1940 m. kovo 28 d. išrinktas Lietuvos jūrininkų sąjungos Garbės pirmininku.

Įkūrė lietuvių-suomių draugiją, buvo latvių-lietuvių draugijos valdybos narys, Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas ir pirmininkas. Įkūrė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją, kuri rūpinosi kariais ligoniais. Vyčio Kryžiaus ordino įsteigimo iniciatorius, nuo 1927 m. Vyties kryžiaus ordino, nuo 1928 m. – Savanorių medalio komisijų narys.

Mėgo kryždirbystę, pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, Žemaitkiemio sodyboje, ant tėvų kapo Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.

V. Nagius-Nagevičius mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. Klyvlende (JAV). 1995 m. jo palaikai perlaidoti Kretingoje).

Bibliografija:

„Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII amžiuje“, 1935 m.

Apdovanojimai:

1920 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas
1928 m. Gedimino 2 laipsnio ordinas
1936 m. Vytauto Didžiojo 2 laipsnio ordinas
Vyčio Kryžiaus ordinas
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis
Lietuvos nepriklausomybės medalis
Artimui pagalbon kryžius
Šaulių Žvaigždės medalis, Lietuvos šaulių sąjunga
Svastikos ordinas, Lietuvos skautų sąjunga
Raudonojo Kryžiaus ordinas, Latvija
Trijų Žvaigždžių ordinas, Latvija
Latvijos nepriklausomybės medalis, Latvija
Latvijos aizsargų medalis, Latvija
Raudonojo Kryžiaus ordinas, Estija
Estų Aro ordinas, Estija
Baltosios Rožės Kryžiaus ordinas, Suomija
Suomijos šaulių medalis, Suomija
Karaliaus Vazos Kryžiaus ordinas, Švedija
Baltojo Liūto Kryžiaus ordinas, Čekoslovakija
Karūnos ordinas, Rumunija
Karūnos ordinas, Belgija

1930 m. Kretingoje V. Nagevičiaus vardu pavadinta gimtoji generolo gatvė.

Literatūra:

Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, Putnamas, 1962 m.
Julius Kanarskas, Generolas V. Nagevičius – Apuolės tyrinėtojas. – Mūsų žodis (Skuodas). – 1991 m., lapkr. 6.
Julius Kanarskas, Generolas Vladas Nagevičius. – Mažoji Lietuva. – 1991 m., geg. 8.
Julius Kanarskas, Generolas Vladas Nagius-Nagevičius. – Švyturys (Kretinga). – 1991 m., geg. 11, 15, 18.
Julius Kanarskas, Šakotas Lietuvos ąžuolas: V. Nagius Nagevičius – generolas, gydytojas, archeologas. – Karys. – 1996 m., Nr. 2, p. 20-21.
Julius Kanarskas, Generolas puoselėjo lietuvybę. – Švyturys (Kretinga). – 1998 m., birž. 6, p. 3, 5.
Mūsų generolas. Parengė Algis Kuklys. – Klaipėda. – 1996 m., vas. 13, p. 22.
Gintautas Zabiela. „Vladas Nagevičius“. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 695 psl.