Danielius Mušinskas – rašytojas prozininkas. Lietuvos rašytojų sąjunga apie jį savo oficialioje interneto svetainėje adresu https://rasytojai.lt/rasytojai/musinskas-danielius/ (žr. 2025-01-17) apie jį yra paskelbusi tokią informaciją:
„Gimė 1951 11 04 Telšiuose.
1974 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1974–1975 m. mokytojavo Tryškiuose, 1976–1988 m. dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijos Kultūros skyriaus vedėju. 1996–2001 m. Žurnalistų etikos inspektorius. 1994–2015 m. mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius. Novelių išversta į estų, italų kalbas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1983 m.
B i b l i o g r a f i j a :
Kol išaušta rytas: novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.
Mėlynų dilgėlynų naktis: novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.
Šviesa virš Tausalo: novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.
Gyvenimas kaip alibi: novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.
Kalno saugotojas: novelių rinktinė. – Vilnius: Homo liber, 2006.
Dovilė ir džentelmenas: novelės vaikams. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009.
Vainiko pynimas: novelės. – Vilnius: Homo liber, 2021.
A p d o v a n o j i m a i :
1988 m. Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Šviesa virš Tausalo“.
1999 m. Literatūrinės „Varpų“ premijos laureatas.
2006 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2007 m. novelių rinktinė „Kalno saugotojas“ išrinkta kūrybiškiausia metų knyga (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija).
2010 m. Jurgio Kunčino premija.
2022 m. G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už novelių knygą „Vainiko pynimas“ (Homo liber, 2021).“
***
Na o viename iš laiškų, Danieliaus Mušinsko atsiųstų žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijai apie 2000-uosius metus, rašoma:
„1969 m. baigiau Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, kurioje pora metų garsėjau kaip literatas – mano eilėraščius spausdino žurnalas „Moksleivis”, vietinis laikraštis fantastiniu pavadinimu „Komunizmo švyturys”, buvau tapęs respublikinio moksleivių literatų konkurso laureatu ir t. t. Prie rajoninio laikraščio redakcijos veikė literatų būrelis, kur pirmąsyk išvydau tikrą Telšių poetę Teklę Kryževičiūtę ir kitus literatus. Taigi kelias tiesus kaip styga… Tačiau rašyti pradėjau ne dėl to, kad buvau žemaitis, o todėl, kad 1967-ųjų vasarą apniko baisus liūdesys ir neįveikiami klausimai apie laiką, gyvenimo prasmę, tos prasmės akivaizdų trūkumą. Užsidaręs tėvų namo palėpėj, ištiktas bodleriško splyno, kentėjau „amžinąsias” kančias ir rašiau taip, kaip mokėjau, kaip savaime išeidavo. Jokių literatūrinių krikštatėvių nei tada, nei vėliau neieškojau ir jų neturėjau. Tiesa, Vilniaus universitete, kuriame mokiausi iki 1974-ųjų, gerai sutardavau su rašytoju ir dėstytoju Adolfu Sprindžiu, kuris buvo tikrų tikriausias žemaitis, kilęs iš Varnių. A. Sprindis visada pirmiausiai pasiteiraudavo ne apie mokslus, o kaip sekasi rašyti (tada jau rašiau noveles, dalyvaudavau studentų literatūriniuose konkursuose). Toks dėmesys, žinoma, jaunikliui skatino savimeilę. Studentaudamas gana dažnai susitikdavau ir žemaitį Petrą Dirgėlą, kuris jau dirbo redakcijose ir ėjo gyvenimo universitetus. Susitikdavom dažniausiai tada itin demokratiškoj „Literatų” kavinėj, kuri kaip magnetas traukė ne tik pradedančiuosius, bet ir įvairaus ryškumo literatūrines žvaigždes. Petro filosofinis požiūris į pasaulį, jo vienas po kito pasirodantys kūriniai (kai kurie parašyti kartu su broliu Povilu), jo noras prie taurelės daug kalbėti ir daug pasakyti, aišku, šiek tiek žemaičiuojant, irgi buvo man ta bendražmogiškoji parama, kurios lauki ir be kurios šis pasaulis, ypač jaunystėj, taptų visai šaltas ir svetimas. Ačiū Dievui, galbūt dėl to tokiu ir netapo.
Tačiau vien Žemaitija sotus nebūsi, ypač jeigu jau daug metų esi ją apleidęs. Po Tryškių atsidūriau vėl Vilniuje, kur dirbau įvairiose redakcijose ir kur šiuo metu tebedirbu – dabar Rašytojų sąjungos žurnale „Metai”. Į Žemaitiją parvažiuoju per atostogas, Vilniuje gyvenu kaip normalus lietuvis. Vis dėlto žemaitiškumas yra tik žmogaus (šiuo atveju – mano) šaknis, o visą gyvenimo kūną sudaro kur kas didesnė visuma. Žmogaus didžiausia problema – kaip nugyventi visą savo gyvenimą, o ne kurią nors vieną jo dalį. Aš didžiuojuos, kad gimiau Žemaitijoj ir esu žemaitis, tačiau šiuolaikinio gyvenimo akmenys rieda per mane lygiai taip pat, kaip ir per dzūką ar aukštaitį. Vis vien džiugu, jog „Žemaičių žemė” prisiminė ir mane, dar vieną Žemaitijos sūnų paklydėlį. Esu nuoširdžiai dėkingas.
Novelė
Danielius Mušinskas
Miestelio aikštė jau seniai susivyniojo į tamsos drabužį. Lyg maži kalnai stūksojo trobesių siluetai. Staponkus užmigti negalėjo, nors ir ruošėsi nakvynei – ant stalo gulėjo išrūkytas cigarečių pokelis ir du tušti alaus buteliai. Pro langą smelkėsi nejauki rudenė dranga, bet Staponkus atlapojo dar plačiau savąjį langą. Išgertas alus neatnešė taip trokštos ramybės. Apie ką daugiau buvo galima svajoti, jei ne apie ramią vienatvę, tą meilužę, kuri užmigdydavo jį prie stalo. Staponkus savo minčių neslėpė, jis neturėjo tokios gelbstinčios savybės. Dažniausiai užtekdavo dviejų alaus butelių ir cigarečių pakelio. Pro atidarytą langą klausydavosi tylos. Toji įsismelkdavo krūtinėn tarsi lietus į išpurentą žemę. Prisimindavo Staponkus savo keliones jūra, karštą saulę, žalius kalnus. Dar dažniau prisimindavo ilgus vienatvės metus, kai dirbo mokytoju. Prisimindavo ir moteris, kurias mylėjo. Pagaliau ir paskutinę kelionę į šitą miestelį su gąsdinančiai didele aikšte, per kurią droždavo į alinę atsigerti alaus. Kartais tie prisiminimai Staponkų nuramindavo dar neatslinkus vakarui, tada jam nereikėdavo dviejų alaus butelių. Bet taip atsitikdavo retai. Manė, kad dėl visko yra kaltas jo paties neramus būdas ir visas kažkur prapuolęs gyvenimas, o kartais – kad oras.
Lietus šį miestelį globojo nuolat. Staponkus atsikeldavo vidurnaktį, iškišdavo delną pro langą ir gaudydavo didelius vėsius lašus. Lyja, – ištardavo jis tarsi burtažodį. Tada apsirengdavo ir laukdavo aštuntos ryto, kada atidaro alinę. Sykį vidurnaktį Staponkus susiieškojo pieštuką ir ėmė rašyti. Kodėl jis taip darė, dabar nežino. Užrašė tik kelis žodžius apie kalnus ir baltą sniegą.
Bet tie žodžiai nebuvo nei kalnai, nei baltas sniegas, gal todėl ir nemėgino daugiau rašyti. Tik nudroždavo per miestelio aikštę į alinę, atsisėsdavo kampe ir spoksodavo į žmones – lėtus, sunkius kaip medžiai. Nebenorėjo niekur keliauti. Kartais kokiam apygirčiui miestelio gyventojui deklamuodavo nesuprantamus, baugius žodžius, sakydavo – čia apie vienišą Varną.
Dabar dar nebuvo vidurnakčio, bet taip pasiilgtos ramios vienatvės Staponkus nesulaukė. Užsimetė savo pilką, ištikimą lietpaltį ir patraukė per aikštę. Lietaus lašai krito ant jo žilų plaukų. Delnu porą kartų perbraukė sustingusį veidą. Kur norėjo nueiti, nežinojo, tik stumtelėjo pečiu alinės duris ir suprato, jog viduj nieko nėra. Sutriko prieš šaltas duris, lietų ir tylą. Gal Staponkus būtų apsisukęs ir grįžęs į savo būstą, bet staiga pajuto baimę. Anksčiau jos nepažinojo, dabar ji atsistojo priešais it piktas žvėriūkštis, pasiruošęs sudraskyti. Tai nebuvo vienatvės baimė, tai buvo nuojauta, jog kažkas atsitiks. Kas gali atsitikti? Staponkus piktai atvertė galvą į dangų, bet ten buvo tik juoda neįžvelgiama skylė. Nevalia man eiti į savo būstą, nevalia, – sušnibždėjo jis ir vėl užgulė alinės duris. Storas medis dusliai dunksėjo. Staponkus atsitraukė porą žingsnių tarsi norėdamas įsibėgėti. Paskui priėjo prie lango, stumtelėjo, ir šis lengvai atsivėrė. Širdis keistai suplazdėjo. Išgelbėtojas, – sušvokštė ir kitą akimirką ėmė ropštis į vidų. Langą vėl uždarė, paskui pasiremdamas į staliukus nuslinko prie bufeto. Įbrėžęs degtuką, išvydo konjako butelius, tačiau jų nestvėrė. Niekada nepasitikėjo tais, kurie geria konjaką. Pirštai ėmė svilti, ir jis įbrėžė naują degtuką. Staponkus pasiėmė alaus butelį. Stiklinės neieškojo, tik nuslinko į savo vietą alinės kertėj ir atsisėdo ramus už staliuko. Staponkus gurkštelėjo didelį gurkšnį, vėl delnu pasitrynė veidą. Jau kitą akimirką pajuto, jog ateina ji, rami vienatvė, ir jis galės, net nebaigęs gerti, grįžti į savo būstą. Galėsiu grįžti, – ištarė Staponkus. Jis keistai šypsojosi. Nustebo pats, jog šypsosi ir yra beveik laimingas. Kodėl aš toks? – klausė Staponkus. Prisiminė tolimus laikus ir tolimą šalį. Prisiminė miestą ir vienintelį draugą, su kuriuo klajojo ištisomis naktimis, negalvodamas apie senatvę. Jos nėra žmogui, kuris vidurnaktį įsilaužia į alinę ir vienui vienas įsitaiso kertėj. Tėra jūra, žali kalnai ir mylėtos moterys, pagalvojo Staponkus. Ir dar vienatvė, susigerianti į žmogų tarsi lietus į ištroškusią žemę. Staponkus nurijo dar porą gurkšnių ir, nebaigęs gerti, vėl išlipo pro langą. Dabar jau nesibaimindamas žingsniavo į savo būstą. Ten laukė jo paties paliktas juodas šešėlis. Neįveikta nežinia slypėjo tame šešėlyje, bet šią akimirką ji dar buvo toli nuo Staponkaus.