„Režisierius ir aktorius Juozas Miltinis (1907–1994) – daugiabriaunė, nenuspėjama, nepaprastai atkakli ir tikslinga su tvirtu gyvenimo prasmės pojūčiu asmenybė. Dabar, žvelgiant per laiko atstumą, galima matyti jo kūrybinių užmojų rezultatus – sukurtas intelektualinės ir filosofinės minties teatras, režisuota ir į teatro sceną perkelta apie 90 spektaklių, organizuota ir įkurta daugiau panašių analogų Lietuvoje neturinti, prie Panevėžio dramos teatro veikusi aktorių rengimo studija. Tokios išskirtinės asmenybės įdomios ir jų gyvenimo bei veiklos laikotarpiu, ir tada, kai nutolsta nuo savo tiesioginės veiklos, pasitraukia iš aktyvaus kūrybinio gyvenimo sūkurio, tačiau niekada nesustoja – užsiima saviugda ir savikūra. […]“.
Angelė Mikelinskaitė
Tikra Lietuvos teatro legenda yra 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenės rajono Dabikinės kaime gimęs aktorius, režisierius, teatro pedagogas, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas Juozas Miltinis (1907–1994).
1913-aisiais šeima persikėlė gyventi į Mažeikių rajono Ramoniškės kaimą – Juozo mamos gimtinę. Jo vaikystė buvo tokia pati, kaip anuomet ir daugumos kitų kaimo vaikų – teko ir bandą ganyti, ir duonos vertę suprasti. Iš pradžių mokėsi namuose, o 1920 m. pradėjo lankyti Grybauskų dvare Gyvoliuose veikusios mokyklos ketvirtąjį skyrių. Vėliau, 1922–1925 m., mokėsi Viekšnių progimnazijoje, 1926–1927 m. – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Vėliau, dirbdamas Viekšnių valsčiaus raštininku, privačiai užbaigė visą gimnazijos kursą. Jau būdamas dvidešimtmetis išvyko į Kauną ir čia 1928–1931 m. lankė prie Valstybės teatro veikusią Vaidybos mokyklą, kurioje tapo režisieriaus ir aktoriaus Konstantino Glinskio mokiniu, 1928 m. pradėjo kurti vaidmenis profesionaliame teatre. 1931–1932 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. 1932–1937 m. žinias gilino Paryžiuje – 1932 m. lankė Luvro meno mokyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 m. mokėsi Šarlio Diuleno (Charles Dullin) vaidybos studijoje. Besimokydamas dirbo Kapucinų bulvaro teatre, vaidino „Pathé Nathan“ kino studijos kuriamuose filmuose. 1937 m. sugrįžo į Kauną, bet čia ilgai neužsibuvo. 1938 m., gavęs privačių asmenų paramą, kurį laiką gyveno Londone. Ten domėjosi teatrų veikla, vykusiais spektakliai, gilino anglų kalbos žinias. 1938–1939 m. bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ – šis leidinys spausdino jo teatro kritikos straipsnius. 1938 m. sugrįžęs į Kauną tapo teatrų konsultantu, pradėjo dirbti Kauno Darbo rūmuose veikusioje teatro studijoje, kurią lankę aktoriais siekiantys tapti jauni žmonės, tarp jų ir Jonas Alekna, Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdžius, Jadvyga Matulytė, Kazys Vitkus.
1940 m. gruodžio mėnesį tapo Panevėžio dramos teatro aktoriumi, turinčiu teisę ir režisuoti. Čia jis kūrė vaidmenis ir režisavo spektaklius 1940–1954 metais. Tuo laikotarpiu pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos kino studija – 1953–1968 m. sukūrė vaidmenis penkiuose vaidybiniuose filmuose.
1954 m. pradžioje iš Panevėžio dramos teatro buvo pašalintas už, pasak ano meto valdininkų, už formalistinę režisūrą, K. Stanislavskio mokyklos nuostatų nepaisymą. 1954–1959 m. buvo Lietuvos kino studijos aktorius ir dubliažo režisieriumi, aktoriumi.
1959 m. gyvenimo kelias jį vėl sugrąžino į Panevėžio dramos teatro, kuriame jis 1959– 1980 m. dirbo vyriausiuoju režisieriumi. Tarp žymiausių jo ugdytinių, be jau paminėtų ir Kauno Darbo rūmuose veikusią teatro studiją lankiusių talentingų aktorių, buvo ir Donatas Banionis, Gediminas Karka, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė ir būrys kitų ryškių Lietuvos teatro ir kino asmenybių.
Paskutinį spektaklį J. Miltinio spektaklis režisavo 1980 metais. Tai buvo A. de Musse „Žibintas“.
Kurdamas spektaklius teatro trupei būdavo reiklus ir griežtas. Tomas Sakalauskas knygoje „Miltinio apologija“ rašo: „J. Miltinio charakteris – nepakenčiamas. Jis – absoliutus egocentrikas. Neturi noro ir kantrybės kito išklausyti. Nė lašo neturi gailestingumo. Nelauk iš jo pagalbos. Jis negali būti draugas kasdieniniame gyvenime. Neturi moters. Konfliktai nenumalsta. Kai kas bando prieštarauti, bematant įsiplieskia, išleidžia spyglius ir puola, lyg tai būtų pasikėsinimas į jo laisvę. Jis irzlus, sarkastiškas, besišaipantis. Kandus“.
Nepaisant to, Panevėžio dramos teatrui J. Miltinis buvo didžiulė dovana. Tais metais čia susiformavo J. Miltinio teatro mokykla, kuri išugdė daug scenos meistrų.
Sovietmečiu J. Miltinis tuometinei valdžiai nebuvo palankus. Jis jos persekiojimo nuolat susilaukdavo ne tik dėl to, kad tada buvo vienintelis Lietuvos teatro režisierius, mokęsis Vakaruose, bet ir dėl režisuojamuose spektakliuose viešai keliamų idėjų. Nepaisant to, jo kūrybinis darbas buvo aukštai vertinamas. 1948 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas, 1965 m. – LSSR liaudies artisto vardas, 1965 m. įteikta LSSR valstybinė premija, 1973 m. suteiktas SSRS liaudies artisto vardas. 1977 m. jam įteiktas Tautų draugystės ordinas. 1980 m. J. Miltiniui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas. 1994 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu, 1995 m. jam suteiktas Prancūzijos skiriamas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.
Juozas Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Ramygalos gatvės kapinėse.
Įamžinant jo atminimą, 1995 m. Panevėžio dramos teatrui ir Panevėžio 7-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Juozo Miltinio vardas, 1996 m. jo buvusiame bute įkurtas Juozo Miltinio palikimo studijų centras. 2007-aisiais, mint J. Miltinio gimimo 100-ąsias metines, Panevėžyje pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas J. Miltinio paminklas, sukurtas dokumentinis filmas „Labas vakaras, monsieur Miltini“ (rež. Antanas Maciulevičius), išleistas J. Miltiniui skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Sukurta ir daugiau filmų apie šį kūrėją:
„J. Miltinis. Monologai“ (1988, režisierius G. Lukšas), „Paryžiaus pusėn – Juozo Miltinio link“ (1992, režisierius Saulius Sruogis), „J. Miltinis. Atominės akimirkos “ (1996, režisierius Petras Savickis), „J. Miltinis. Tolesnis atomo skaldymas“ (1997, režisierius P. Savickis), „Juozas Miltinis. Nežinomas interviu“ (2000, režisierius Raimundas Banionis), „ Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ (2014, režisierius A. Kėleris), „Režisierius Juozas Miltinis“ (2017, režisierius Justinas Lingys). Nemažai J. Miltiniui skirta ir knygų, tarp jų: T. Sakalauskas „Monologai: Miltinio gyvenimas“ (Vilnius, 1981), „Miltinio apologija“ (Vilnius 1999); „ Juozas Miltinis: Bibliografija (1932–1992)“ (Panevėžys, 1993); „ Juozo Miltinio repeticijos“ (3 knygos, sudarė J. Glinskis, Vilnius 1997–1999); „Režisieriaus Juozo Miltinio dailės kūrinių rinkinio katalogas: Tapyba, grafika, skulptūra“, sudarė R. Klimavičius (Panevėžys, 2004); „Juozo Miltinio asmeninė biblioteka: Katalogas“, sudarė A. Mikelinskaitė (Panevėžys, 2008), „Menininkas ir asmenybė“ (Vilnius, 2008); „Juozas Miltinis: Teatras kaip Ugnies žemė“, sudarė A. Mikelinskaitė (Panevėžys 2015, papildytas ir pataisytas leidimas 2017).
Puoselėdami J. Miltinio atminimą panevėžiečiai yra sukūrę pažinčiai su juo skirtų elektroninių, internete viešai prieinamų kūrinių. J. Miltinio kūryba ir šiandien sulaukia didžiulio teatrologų, teatro keliu einančių žmonių dėmesio.
Svarbesni Juozo Miltinio režisuoti spektakliai:
N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (1941, vaidino Čerkasovą), B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“ (1941, vaidino Volponę), N. Gogolio „Revizorius“ (1946, 1978), I. Franko „Pavogtoji laimė“ (1949), Moljero „Tariamasis ligonis“ (1950, vaidino Arganą), A. Čechovo „Žuvėdra“ (1954) ir „Ivanovas“ (1960), A. Milerio „Komivojažerio mirtis“ (1958), V. Šekspyro „Makbetas“ (1961), M. Solochovo „Pakeltos velėnos“ inscenizacija (1964), V. Borcherto „Lauke, už durų“ (1966), F. Diurenmato „Frankas V“ (1969), Juozo Grušo „Pijus nebuvo protingas“ (1974), Sofoklio „Edipas karalius“ (1977), Alberto Laurinčiuko „Vidutinė amerikietė“ (1982, Jermolovos dramos teatras Maskvoje).
Svarbesni vaidmenys, sukurti kine:
Prankus („Aušra prie Nemuno“, 1953), Kapitonas („Adomas nori būti žmogumi, 1959), Virkutis („Žingsniai naktį“, 1962).
1. Tomas Sakalauskas, Monologai, Vilnius, 1981.
2. Irena Aleksaitė, „Juozas Miltinis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-miltinis/
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
