Emilija Miltenienė (Juzumaitė, 1925–2009) – pedagogė, kultūros veikėja, kraštotyrininkė, tautodailinbinkė. Gimė 1925 m. rugsėjo 10 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Šilių kaimo Petronelės Vasiliauskaitės ir Fortūnato Juzumo daugiavaikėje šeimoje, kurioje Emilija buvo tryliktas vaikas (jauniausia tėvų dukra). 1944 m. baigė Mažeikių valdžios gimnaziją. Iš trylikos vaikų išaugo vienuolika: aštuonios seserys ir trys broliai.
Iš pradžių mokėsi Renavo, vėliau Židikų Marijos Pečkauskaitės vardo pradžios mokykloje, o 1944 m. baigė Mažeikių gimnaziją. Tada gavo paskyrimą dirbti mokytoja Mažeikių rajono Dūmaičių kaime veikusioje pradžios mokykloje. Vėliau mokytojavo Renavo pradžios mokykloje, o 1949–1980 m. – Ylakių vidurinėje mokykloje.
Nuo 1948 m. gyveno Ylakiuose (Skuodo r.).
Emilija yra 1971 m. pradėjusio veikti Ylakių folkloro ansamblio steigėja ir ilgametė (1971–1996) vadovė. Šis kolektyvas – vienas pirmųjų etnografinių ansamblių Lietuvoje. Iš pradžių ansambliui ji vadovavo kartu su mokytoja Birute Vindašiūte.
Parašė prisiminimus „Šiliai – mano gimtinė“, „Pro vaikystės langą“ ir keletą kitų.
1978 m. tapo Liaudies meno draugijos nare. Liaudies meno parodose ypač dėmesį patraukdavo jos numegzti kilimai.
Buvo aktyvi spaudos bendradarbė: Skuodo rajono laikraščiui „Mūsų žodis“ ir daugeliui kitų kultūros, švietimo leidinių yra parašiusi straipsnių apie kompozitorius Juozą Tallat-Kelpšą, Bronių Jonušą, Joną Švedą, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, kolegę Birutę Vindašiūtę, garsiąją Ylakių audėją Juliją Batakienę ir daugelį kitų šio krašto žymių žmonių.
1982 m. buvo apdovanota meno saviveiklos žymūno ženkleliu. 1999 m. jai paskirta Kultūros ministerijos premija už vertingų tradicinės kultūros lobių išsaugojimą ir pateikimą rinkėjams, archyvams, visuomenei.
Išaugino dvi dukras. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Vilniuje pas dukrą Mariją. Ten ji, sulaukusi garbaus amžiaus, 2009 m. sausio 28 d. ir mirė. Palaidota Ylakiuose šalia savo vyro Broniaus Miltenio (1921–1994).