Eugenijus Meškauskas (1909–1997) – sovietinių laikų filosofas, mokslų daktaras (hum. m.; filos. m. kand. 1955), pedagogas, profesorius, nusipelnąs kultūros veikėjas, žurnalistas.
Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritys: pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kitos sąvokos, praktikos vaidmuo pažinimo procese, mokslo metodologija, determinizmas, materializmas, dialektika, visuomenės sąmonė, ideologijos teorijos problemos.
E. Meškauskas gimė 1909 m. kovo 1 d. Aukštrakiuose (Raseinių r.) ūkininkų Kleopo Meškausko ir Paulinos Apolonijos Ignatavičiūtės-Meškauskienės šeimoje. Mokydamasis Raseinių gimnazijoje dalyvavo Ateitininkų kuopos veikloje, buvo jos pirmininkas. 1927 m. baigęs gimnaziją, įstojo Kaune į Lietuvos universiteto Teisės fakultetą ir ten studijavo teisę. 1928 m. sudegė jo tėvų ūkis, tad tėvai jo materialiai remti nebeturėjo iš ko ir Eugenijus pats turėjo užsidirbti duoną. Nuo 1929 m. pradėjo versti knygas iš užsienio į lietuvių kalbą. 1930–1931 m. buvo vienas iš studentų marksistinės draugijos „Aurora“ organizatorių ir veikėjų. 1931 m., kai iki studijų užbaigimo jam buvo likę vos keli mėnesiai, nutraukė studijas ir pradėjo dirbti sekretoriumi advokato kontoroje, kooperatinėje bendrovėje „Pienocentras“. Vėliau dvejus metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. vedė Michaliną Navikaitę (1907–1990) ir vėl įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kurį baigė 1940 m. pabaigoje.
1940 m. birželio 25 d. buvo paskirtas Justo Paleckio, kuris po Lietuvos okupacijos ėjo Lietuvos prezidento pareigas, sekretoriumi.
1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė marksizmą-leninizmą. 1941 m. birželio mėnesį, prasidėjus karui, kartu su šeima pasitraukė į Maskvą.
1942–1944 m. buvo laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojas.
1944–1995 m. dėstė Vilniaus universitete. 1944–1947 m. buvo Marksizmo-leninizmo pagrindų katedros, nuo 1947 m. – Filosofojos katedros dėstytojas, 1947–1956 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas. 1949 m. šiame universitete jam suteiktas docento vardas.
1955 m. apsigynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.
1956–1959 m. ėjo Vilniaus universiteto prorektorius mokymo reikalams, 1956–1987 m. Filosofijos katedros vedėjo pareigas. Nuo 1982 m. – profesorius.
Žymiausi vadinamosios E. Meškausko mokyklos atstovai: A. Lozuraitis, J. Repšys, K. Stoškus.
Yra paskelbęs knygų, straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš pažinimo teorijos, ideologijos teorijos, filosofijos istorijos.
Eugenijus Meškauskas mire 1997 m. spalio 9 d. Vilniuje.
1965 m. E. Meškauskui suteiktas LSSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, 1996 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu.
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/eugenijus-meskauskas/
- Vikipedija. Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenijus_Me%C5%A1kauskas
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
