Liudvikas Mažonavičius (1919–1982) – kunigas. Gimė Skuodo rajono Lenkimų parapijoje. Į kunigus įšventintas 1942 metais. Tais pačiais metais buvo paskirtas Veliuonos vikaru, po metų – Eržvilko vikaru ir mokyklų kapelionu, po dviejų metų – Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaru. Vėliau du metus ėjo Dotnuvos klebono pareigas, ketverius metus buvo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris, o 1953 m. lapkričio 16 d. paskirtas Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios klebonu, vėliau buvo Šiaulių dekanato vicedekanas, o dar vėliau – dekanas.
Šiaulių laikotarpiu jis plačiai pagarsėjo kaip darbštus kunigas sielovadininkas, sumanaus statybų organizatorius. Čia jis atstatė karo metu nugriautą bažnyčios bokšto viršūnę, atnaujino degusios bažnyčios fasadą, specialiai pagamintomis meniškos apdailos plytelėmis išklojo bažnyčios grindis, įvedė šildymą, išdekoravo bažnyčios vidų, langus papuošė vitražais, pastatydino didįjį ir du šoninius altorius, atliko daugybę mažesnių darbų.
Šiaulių bažnyčioje jis uoliai ir rūpestingai dirbo 26 metus.
Greta savo dvasininko pareigų, daug dėmėsio skirdavo labdarai, asmeniškai šelpė našlaičius, leido juos į mokslus.
1979 m. rugpjūčio 28 d. Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius vysk. L. Povilionis L. Mažonavičių pasiskyrė savo generaliniu vikaru.
1980 m. gegužės 17 d. Popiežius Liudvikui Mažonavičiui suteikė monsinjoro – Popiežiaus Rūmų kapeliono titulą.
L Mažonavičius, susirgęs sunkia liga, apie pusantrų metų kantriai gydėsi. Mirė 1983 m. spalio 6 d., palaidotas Šiaulių bažnyčios šventoriuje.
L. Mažonavičiaus brolį Juozapą sušaudė bolševikai.
Naudota literatūra:
1. Donatas Januta, „Lietuvos vyskupų klaidos ir du prarasti vyskupaiu“, Voruta.lt: https://www.voruta.lt/donatas-januta-lietuvos-vyskupu-klaidos-ir-du-prarasti-vyskupai/ (žr. 2025-02-22).
2. „A. A. mons. L. Mažonavičiaus atminimo minėjimas“, Šiaulių vyskupija: https://siauliuvyskupija.lt/a-a-mons-l-mazonaviciaus-minejimas/ (žr. 2025-02-22).