Povilas Matulionis (1860–1932) – lietuvių mokslininkas, poetas, dramaturgas, miškininkas, visuomenės ir valstybės veikėjas, poetas, Suomijos miškų mokslų draugijos garbės narys (1925), Lietuvos universiteto garbės daktaras (1929), miškininkystės mokslų pradininkas Lietuvoje. Jo svarbiausios mokslinių tyrimų sritys buvo miško fitopatologija ir tipologija, botanika, medynų augimo eiga, miško naudojimo normos, Lietuvos miškingumas.
P. Matulionis gimė 1860 m. rugsėjo 17 d. Kupiškyje – Stasio ir Magdalenos Matulionių šeimoje. Jis buvo jauniausias dešimties vaikų šeimoje. Iš vyresniųjų brolių anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Iš pradžių tėvai jo mokytis neplanavo leisti.
Savarankiškai pasirengęs, Povilas 1873 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai“ ir perėjo mokytis į Dinaburgo realinės gimnazijos II klasę. Čia jam mokslas sekėsi gerai, ypač istorija, geografija, matematika. Lankydamas gimnaziją, gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, nakvodavo koridoriuje ant skrynios, kartu su šuniu Gastonu. Apie tai profesorius sakydavo: „Gastonas buvo išmintingas soteras, kuris naktimis man beverkiant ne vieną ašarą yra nulaižęs. Man vis būdavo gaila Kupiškio ir jame gyvenimo laimės. Nuo trečios klasės dirbo, pragyvendavo iš savo vargano uždarbio bei stipendijos (per mėnesį gaudavo 6 rublius). Pusę turėtų pinigų turėdavo sumokėti už butą, o iš likusių pinigų pirkdavo maistą, rūbus, mokslo priemones ir kt. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.
Baigęs gimnaziją, trejus metus mokytojavo. Susitaupęs šiek tiek pinigų pirmiems studijų metams, nuo 1882 m. keletą kartų vyko į Sankt Peterburgą laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet trūko lėšų, tad mokytis nebuvo priimtas. Tada dirbo „guvernoriumi“ Vilniaus, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose. Grįžęs į gimtinę, užrašinėdavo lietuvių liaudies dainas, rinkdavo etnografijos žinias.
Kupiškio klebonui Kozminui paraginus stoti į kunigų seminariją, Povilas išvyko į Kauną. Į kunigų seminariją jį priėmė be egzaminų, nors jis, baigęs realinę klasę, nemokėjo lotynų kalbos. Seminarijoje mokėsi tik iki Kalėdų, nes jį vis kankino sielos dualizmas: viena pusė jį vertė būti kunigu, kad likęs savo krašte galėtų žmonėms tarnauti, antra pusė – stūmė ieškoti aukštųjų gamtos mokslų. Atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, jis, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su kunigų seminarija.
1883 m. P. Matulionis išlaikė egzaminus į Sankt Peterburgo statybos institutą, bet į institutą neįstojo, nes, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Tada už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.
1885 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į Miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų. Rusijos mokyklose nepamiršo Lietuvos, visada žadino lietuvybę. Bendradarbiavo Jono Šliūpo leidžiamame laikraštyje „Lietuviškasis balsas“, būrė lietuvių jaunimo ratelius, jo įtakoje net Juozapas Pilsudskis išmoko lietuviškai. Povilas Jonui Staugaičiui padėjo vesti lietuvių skyrių Majevskio zoologijos botanikos žodyne. Už etnografines žinias apie lietuvius buvo išrinktas Peterburgo Geografijos draugijos nariu korespondentu. Tais pačiais metais su Jonu Spuduliu parašė aritmetikos vadovėlį, vėliau florai skirtą veikalą „Žolynas” (1906 m.), kuriame yra apie 3 000 Povilo surinktų augalų lietuviškų pavadinimų.
1889 m. Povilui baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet jis to atsisakė, nes traukė noras iš arčiau pažinti miškus ir juose padirbėti. Buvo paskirtas dirbti Opočkos (Pskovo gubernija) miškų urėdo pavaduotoju, 1892 m. – jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Holmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20 000 dešimtinių ploto.
1888 m. buvo išleistas pirmasis ir vienintelis P. Matulionio eilėraščių rinkinys – „Margumynai“. 1894 m. jam atsitiktinai pasisekė įsidarbinti taksatoriumi Vilniuje.
Gegužės 7 d. Pskovo bažnyčioje jis susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių dirbo miško taksatoriumi Kuršėnuose (Šiaulių r.). 1898 m. kaip darbščiam miškininkystės darbuotojui jam buvo suteiktas vyresniojo taksatoriaus laipsnis, jį pakvietė dirbti prof. Rudzkio asistentu. Iki 1906 m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. Čia jis dirbo ir puoselėdamas lietuvybę. 1895 m. P. Matulionio pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“. 1907 m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji dviklasė lietuviška mokykla.
Jo rūpesčiu Vilniuje buvo atidaryta ir lietuviška skaitykla, prieglauda, pradėjo veikti mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kelios kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes, kaip yra pažymėjęs V. Maknys „turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“.
1902 m. P. Matulionis, išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse. Tai buvo pirmasis lietuviškas spaudinys lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu.
1905 m., Rusijoje kilus revoliucijai, dalyvavo revoliuciniame komitete kaip lietuvių delegatas. Jis, būdamas aukštas rusų valdininkas, Didžiajame lietuvių seime oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.
1906 m. vyriausybė jį išsiuntė prie Ladogos ežero miško reikalais. Tris mėnesius padirbėjęs ten, sugrįžo į Vilnių. 1906 m. užbaigė 15 metų darbą – parengė botanikos žodyną. 1907 m., Miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į Suomijos miškus. 1909 m. jam priskirtus Suomijos miškų tvarkymo darbus užbaigė, gavo valstybės patarėjo rangą. Jam skirto Vladimiro ordino. Nuo 1910 m. vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų Rusiją (7 gubernijas) su rezidencija Smolenske. Atvykęs į Smolenską, ten rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.
1917 m., Rusijoje kilus revoliucijai, dalyvavo įvairiose revoliucinėse tarybose ir gynė lietuvių teises. Nuvertus monarchiją, buvo Smolensko revoliucinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Bolševikai jį buvo paskyrę miškų komisaru, bet jis atsisakė tarnauti bolševikams ir 1918 m. lapkričio 22 d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į Vilnių.
Nepriklausomoje Lietuvoje, valdžiai pakvietus, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. jis dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.
Jis įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį. Tuo metu Lietuvoje vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio. Jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl yra laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.
Pasitraukęs iš viceministro pareigų, iš Respublikos Prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus.
P. Matulionis yra rašęs: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“. Už šiuos žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.
Jis du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet tokios garbės abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete jis buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai buvo išrinktas Gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens trejus metus traukiniu važinėdavo į darbą Dotnuvos žemės ūkio technikume, kur skaitė miškininkystės disciplinas, vadovavo praktikos darbams.
1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai (LŽŪA), tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir žemės ūkio ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ordinariniu profesoriumi, o kitą dieną Akademijos profesorių taryba jį išrinko pirmuoju rektoriumi ir Miškotvarkos katedros vedėju. Jam teko labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.
J. Tonkūnas yra pažymėjęs, kad P. Matulionio „nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“
P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų. Jis mėgdavo pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.
Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas P. Matulionis ėjo iki 1929 m. sausio 1 dienos. Tada persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.
Čia gyvendamas susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė. Aleksandrijoje, kuri yra netoli Šiaulių, jis ir palaidotas. 1973 m. Aleksandrijoje atidengtas jo atminimui skirtas paminklas.
V. Vilkaitis, kalbėdamas apie P. Matulionį, yra pasakęs: „Mūsų tautai jis buvo tikras tautinės sąmonės žadintojas, mūsų tautinės asmenybės brandintojas“..
Už daugybę miškininkystės ir Lietuvių tautos švietimo ir pilietiškumo kūrimo darbų P. Matulionis yra gavęs daugybę apdovanojimų: 1925 m. suomių Miškų Mokslo Draugija jį išrinko savo garbės nariu; 1927 m. lapkričio 15 d. Latvijos Respublikos prezidentas apdovanojo „Trijų Žvaigždučių Ordinu“; 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. LŽŪA studentija, reikšdama savo meilę ir prisirišimą, jį buvo išrinkusi įvairių savo organizacijų garbės nariu: „Jaunosios Lietuvos“ korporacija (1924 m.); studentų miškininkų draugija „Šilas“ ; 2 šaulių būrys (1929 m.) ir kitos. 1929 m. P. Matulioniui suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. Iš rusų valdžios jis buvo gavęs šiuos ordinus: „Šv. Onos II ir III laipsnio ordinus“; „Šv. Stanislovo II ir III laipsnio ordinus“, taip pat daugybę pagyrimų bei padėkos laiškų už sąžiningai ir sumaniai vestą miškininkystės darbą.
Kupiškėnai P. Matulionio gimtinėje įamžino jo pradžios kelią, šiauliškiai Aleksandrijoje globoja vietą, kurioje mokslininkas atsisveikino su pasauliu. Miškininkai, paminėdami jo mirties 50-ąsias metines, pasodino Aleksandrijoje ąžuolų giraitę. Ąžuolo nuopjovoje-rodyklėje parašyta: „Čia pasodinta 72 ąžuolai“ – tiek metų išgyveno profesorius Povilas Matulionis“.
Dotnuvos krašte P. Matulionį tarpukariu ketinta įamžinti paminklu, bet dėl lėšų stygiaus paminklas nebuvo pastatytas. 1934 m. pagrindinių Žemės ūkio akademijos rūmų aktų salėje buvo pastatytas P. Matulionio bareljefas (skulpt. V. Grybas), bet susprogdinus rūmus, šis bareljefas buvo sunaikintas. Naująjį Akademijos parką prie miestelio vidurinės mokyklos buvo planuota pavadinti P. Matulionio garbei, bet sovietmečiu oficialiai jis buvo pavadintas Komunizmo vardu. P. Matulionio garbei Akademijos kunigas F. Kemėšis parinko Šv. Povilo titulą naujajai katalikų bažnyčiai, kurią 1925 m. pašventino Maironis, – tuo išreikšta padėka pirmajam LŽŪA rektoriui už rūpestį ir globą. Bet Šv. Povilo bažnyčia sovietmečiu buvo susprogdinta.
1990 m. Kupiškyje pradėjo veikti Povilo Matulionio memorialinis muziejus.
Naudota literatūra:
- „Povilas Matulionis“, Kuršėnų enciklopedija, Vilnius, 2005, p. 165.
- Romualdas Mankus, „Povilas Matulionis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/povilas-matulionis/ (žr. 2022-11-02).
- „Povilas Matulionis“, Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Matulionis (žr. 2022-11-02).
Parengė Danguolė Želvytė
Tekstas paskelbtas 2022 m. įgyvendinat Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
