Antanas Mackevičius (1828–1863) – kunigas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Lietuvoje.
Jis gimė 1828 m. birželio 26 d. Raseinių apskrities Liolių parapijoje. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1846–1849 m. – Kijevo universitete, 1850–1853 m. – Varnių kunigų seminarijoje. 1853–1855 m. vikaro pareigas ėjo Krekenavoje. Lemtingiausias jo gyvenime buvo Paberžės etapas.
Revoliucinės demokratinės idėjos A. Mackevičių patraukė dar jaunystėje. Po 1831 m. sukilimo jis, kaip ir daugelis kitų lietuvių inteligentų, bajorų neprarado vilties, kad bus atkurta nepriklausoma Respublika. Lenkijoje, norint pakelti tautos patriotinius jausmus, buvo pradėtos organizuoti tautiškai nusiteikusių bei religijos šalininkų manifestacijos. Greitai jos persimetė ir į Lietuvą. Aktyviai į šį darbą įsijungė Lietuvos bajorija bei dvasininkija. Didžioji jų dalis siekė, kad Lietuvai būtų suteikta tautinė kultūrinė autonomija, vakarų gubernijos prijungtos prie Lenkijos.
Kunigas A. Mackevičius nuo pat sukilimo pradžios propagavo demokratines Lietuvos išsivadavimo idėjas. Jis iš sakyklos kritikavo 1861 m. valstiečių reformą, lenkų bajorų siekį prijungti Lietuvą prie Lenkijos, ragino valstiečius kovoti prieš dvarininkus ir caro valdžią, už lietuvių teisę patiems spręsti, koks turi būti Lietuvos likimas. Jis apie savo apsisprendimą įsijungti į sukilimą yra pasakęs: „Tautos meilė ir jos laimė buvo daugiau kaip dešimties metų revoliucinio darbo akstinas ir priežastis“.
A. Mackevičius vienas pirmųjų Lietuvos dvasininkų įsijungė į pasirengimą sukilimui. 1862 m. Kėdainiuose jis susitiko su Zigmantu Sierakausku, Konstantinu Kalinausku ir aptarė būsimuosius savo veiksmus. 1863 m. pavasarį, praėjus dviem mėnesiams po to, kai Lenkijoje netikėtai prasidėjo sukilimas (1863 m. sausio 22 d.), Lietuvoje buvo sudarytas Lietuvos provincijos valdymo skyrius – faktiškasis 1863 m. revoliucinis komitetas Lietuvoje, kuriame kartu su kitais sukilimo vadais dirbo ir Peterburge studijavęs K. Kalinauskas. Lenkijos centrinį tautinį komitetą (Lenkijos tautinę vyriausybę) Lietuvos provincijos valdymo skyriuje atstovavo N. Du Laurens. Ne su visomis Lenkijos tautinės vyriausybės nuostatomis Lietuvoje vykusio sukilimo vadai sutiko, tačiau pripažino jos viršenybę organizuojant sukilimą. Siekdami pritraukti kuo daugiau žmonių, sukilimo organizatoriai leido laikraščius „Laisvės vėliava“ (Chorągiew swobody) ir „Valstiečių tiesa“ (Mužytskaja prauda), platino kitokio pobūdžio rašytinę informaciją, kurioje skelbė sukilimo manifestą, agrarinius dekretus, aiškino, kad nuo sukilimo pradžios neliko luomų skirtumų, kad panaikinamos feodalinės prievolės, baudžiavinė priklausomybė, kad, nuvertus rusų valdžią, valstiečiai, dalyvavę sukilime, bus aprūpinti žeme. Labiausiai ši agitacija paveikė Žemaitijos ir Panevėžio apskrities valstiečius. Lietuvoje į sukilimą įsijungė daugiau valstiečių negu kur kas didesnėje Lenkijoje. Kovo mėnesį sukilimas apėmė didelę Kauno gubernijos dalį. Gardino vaivadijos sukilimo komisaru buvo paskirtas K. Kalinauskas. 1863 m. balandžio 7 d. į Vilnių atvyko Rusijos generalinio štabo kapitonas lenkų revoliucinis demokratas Z. Sierakauskas, kuriam buvo patikėta vadovauti Kauno vaivadijos sukilėliams. Telšių, Raseinių, Šiaulių, Kauno apskričių sukilėlių vadas buvo B. Dluskis.
Paberžėje A. Mackevičius suorganizavo sukilėlių būrį, kuriam priklausė apie 300 žmonių. Jis Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą, kuriame Rusijai atitekusios senosios valstybės gyventojai buvo raginami sukilti, kad būtų atkurtas nacionalinis valstybingumas, pripažintos liaudies pilietinės teisės, nemokamai suteikta žemės, ir patraukė su savo bendražygiais į miškus. A. Mackevičius rašė: „Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybės sukelti liaudį ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant ją pakelti, kad ji įsisąmonintų ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą“.
A. Mackevičiaus vadovaujami vyrai, ginkluoti medžiokliniais šautuvais, dalgiais, šakėmis, įsikūrė Krekenavos miškuose. Vėliau jie Miegėnų miškuose (Kėdainių r.) susijungė su B. Dluskio vadovaujamais sukilėliais. Jie užpuldinėdavo rusų kariškius, maisto ir ginklų vilkstines, trukdė rusų kariuomenės susisiekimą.
Vienas iš svarbesnių A. Mackevičiaus vadovaujamų vyrų susirėmimų su rusų kariuomene įvyko kovo 27 d. prie Naujaberžės (Kėdainių r.). Po šio mūšio (balandžio 17 d.) A. Mackevičiaus būrys įsijungė į Z. Sierakausko jungtinę sukilėlių kariuomenę. Kunigui A. Mackevičiui buvo patikėta vadovauti šios kariuomenės 4 batalionui.
Lemtingas 1863 m. sukilimui buvo birželio 9 d. vykęs mūšis prie Biržų. Ten sukilėliai pralaimėjo. Pasitraukę į miškus, jie kovojo toliau.
1863 m. gegužės 13 d. į Lietuvą malšinti sukilimo buvo išsiųstas M. Muravjovas. Sukilimo malšinimo planas buvo pagrįstas negailestingu susidorojimu su visais, kurie dalyvavo sukilime ar prisidėjo prie jo organizavimo, rėmė sukilėlius. A. Mackevičiaus ir jo bendraminčių tai neįbaugino. Vilkija, Šiluva, Tytuvėnai, Krakės, Josvainiai, Pumpėnai, Šilalė, Tverai, Rietavas… Būtent iš tų vietų caro valdžia tais metais gaudavo žinias, kad pasirodė buvusio Paberžės kunigo vadovaujami vyrai. Kovą tęsė ir kiti sukilėlių būriai. Iš viso 1863 m. balandžio–liepos mėnesiais Kauno gubernijoje ir lietuviškose Augustavo bei Vilniaus gubernijos apskrityse įvyko 86 sukilėlių susirėmimai su rusų kariuomene.
Valdžia nemažino spaudimo vietos gyventojams, negailestingai taikė baudžiamąsias priemones, privertė Žemaičių vyskupą paskelbti sukilimą smerkiantį ganytojišką laišką. Prieš M. Muravjovą ir už jo nugaros stovinčią Rusijos galybę kapituliavo Lietuvos smulkioji bajorija, carui ištikimybę prisiekė Kauno ir Vilniaus bajorai. Sukilėlius tai stipriai supykdė, jie ėmėsi atsakomųjų priemonių. M. Muravjovas, siekdamas tikslo, su priemonėmis nesiskaitė. Buvo areštuotas ir 1863 m. birželio mėnesį pakartas vienas iš pagrindinių sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas. Rudeniop jau buvo matyti, kad pasiekti sukilimo tikslų nebeįmanoma. Lietuva tapo slogios baimės, apsimestinio nuolankumo ir kartuvių kraštu. Vienas iš pagrindinių sukilimo organizatorių K. Kalinauskas, įvertinęs susidariusią situaciją, nenorėdamas, kad dar daugiau būtų pralieta kraujo, išplatino atsišaukimą, raginantį visus susitaikyti su įvykusiu faktu ir oficialiai pripažinti ištikimybę carui.
A. Mackevičiaus vadovaujami vyrai net ir tada ginklų nesudėjo. 1863 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais A. Mackevičius tapo Kauno gubernijos sukilėlių vadu. Čia veikusių sukilėlių vadu jis buvo ir lapkričio 26 d. vykstant mūšiui prie Lebedžių (Čekiškės apylinkės). Sukilėliai, net ir nesulaukę ilgai žadėtos Vakarų valstybių paramos, nesiruošė pasiduoti. Jie planavo per žiemą sukaupti jėgas ir pavasarį vėl iš naujo plačiu frontu stoti į kovą prieš caro valdžios pajėgas Lietuvoje. Gruodžio viduryje A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai nutarė keltis per Nemuną ir pasitraukti į Prūsiją. Deja, gruodžio 17 d. A. Mackevičius pateko į nelaisvę. Tardomas jis savo revoliucinių pažiūrų neatsisakė, kitų sukilimo vadų neišdavė. Teisė jį karo lauko teismas. Pasigailėjimo nebuvo. Kunigas A. Mackevičius buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.
Likusieji sukilėlių būriai kovojo visą 1863–1864 metų žiemą. 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių, nors oficialiai organizuotas sukilimas pasibaigė 1864 m. vasario 10 d.
1863 m. sukilimo idėjos ir jo dalyviai neužmiršti. A. Mackevičiaus atminimą bene labiausiai puoselėja Paberžės krašto žmonės. Paberžės bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis A. Mackevičiui. Čia auga ir sukilėlių atminimui pasodinti ąžuoliukai. Netoli bažnyčios veikia 1863 m. sukilimo muziejus, priešais jį – stogastulpiais išpuoštas 1863 m. sukilimui skirtas skveras. Bet bene svarbiausia tai, kad čia, Paberžėje, vis dar gyva žmogaus dvasinio apsisprendimo, išsilaisvinimo iš bet kokios priespaudos idėja. Čia yra ta vieta, kur norisi atvažiuoti, atvažiavus sustoti, išlipti ir, prisėdus po šimtamečiu ąžuolu, susimąstyti. Apie šią dieną, laiką, save ir tuos, kas aplinkui tave. Paberžėje dar yra senos, kaip ir pati ši gyvenvietė, kapinaitės, sėte nusėtos įstabiausiais šio krašto tradiciniais koplytstulpiais ir kryžiais. Nebūtina skaityti užrašus ant antkapinių paminklų, kad suprastum, jog čia amžinai yra atgulę ir dešimtys 1863 m. sukilimo dalyvių bei jų artimųjų.
Paberžė
Antano Mackevičiaus gyvenimas daug kuo susijęs su Paberže (Kėdainių r.). Čia 1863 m. vienas iš sukilimo organizavimo centrų.
Paberžė – unikali gyvenvietė. Ji įsikūrusi prie Liaudės ir Nykio upelių santakos. Nuo čia iki Surviliškio – 8 km. Senovėje Paberžėje būta barono Šilingo dvaro. Šio barono lėšomis ir rūpesčiu 1787 m. pastatyta didelė medinė Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia (Surviliškio parapijos filija). Stovėjo ji neilgai – pasiglemžė gaisras. Po to jos vietoje Šilingas pastatė iš kažkur nupirktą seną mažą koplyčią. 1863 m. tam pačiam baronui finansuojant koplyčia buvo padidinta. Vėlesniu jos remontu, puošyba pasirūpino kunigas Ipolitas Baronas.
Dėmesį patraukia šios bažnyčios klasicistinis portikas ir barokinis bokštelis, turintis aštuoniasienį būgną ir varpo formos šalmą. Prie pagrindinės bažnyčios dalies prijungta šoninė zakristija. Bažnytėlė nedidelė, tačiau labai jauki, viduje – daug vertingų meno kūrinių.
1855–1863 m. Paberžės filialistu dirbo žemaitis kunigas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Antanas Mackevičius. Per sukilimą Paberžės apylinkėse buvo susitelkę apie 1000 sukilėlių. Juos rėmė ir baronas Šilingas. Sukilimui pralaimėjus, jis buvo ištremtas, o barono dvaras padovanotas Tichejevui. Šie dvarą nuomojo vokiečiui Becheriui. Ir vėl sutapimas ar ne, bet net ir baroną Tichejevą šio krašto žmonės mini geru žodžiu. Yra likę žinių, kad jis neblogai sugyvenęs su vietos katalikais, Paberžėje įsteigęs mokyklą ir apmokėdavęs mokinių maitinimo išlaidas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaro žemę Tichejevai pardavė buvusiems savo baudžiauninkams, prieš tai pirkėjams išrūpinę paskolą iš valstiečių banko. Žemė buvo išdalinta sklypais, ir čia pradėjo kurtis vienkiemiai.
Parengė Danutė Mukienė
Danutės Mukienės nuotraukose:
- Antanas Mackevičius. Portretą sukūrė dailininkas K. Galvanauskas
- Kunigui, vienam iš 1863 m. sukilimo vadų – Antanui Mickevičiui skirtas paminklas Paberžejė (Kėdainių r.)
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
