Jurgis Macelis (1907–2003) – pedagogas, Kretingos rajono Garbės pilietis.
Pedagogė Aldona Kruševičiūtė rašo, kad nedaug gyvenime sutinkame žmonių, kurie tiesiog šviečia ir traukia savo vidinio pasaulio turtingumu, gilia, išmintimi ir meile žmonėms. Mums toks žmogus yra ir liks Jurgis Macelis, pelnytai vadinamas Kretingos pedagogų patriarchu.
J. Macelis gimė 1907 m. vasario 16 d. Joniškėlio valsčiaus Jurgeniškių kaimo darbščių ir dorų ūkininkų šeimoje, išauginusioje Lietuvai mokytoją, karininką, kunigą ir dvi vienuoles.
J. Macelis mokslo pradmenis įgijo šeimoje. Savarankiškai pasiruošęs, 1918 m. įstojo į Linkuvos gimnaziją. Dar būdamas gimnazistas, jis ėmė domėtis lingvistika ir filologija (rinko savo gimtojo krašto tautosaką ir žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui). Gabų, įdomią medžiagą sukaupusį ir kruopščiai ją gebantį tvarkyti moksleivį pastebėjo Kauno universiteto profesūra.
Profesoriai Mykolas Biržiška ir Vincas Krėvė – Mickevičius pakvietė J. Macelį toliau gilinti filologines žinias universitete.
1925 m, baigęs gimnaziją, J. Macelis pradėjo studijuoti Lietuvos universitete Kaune: Humanitarinių mokslų fakultete – pedagogiką, lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodamas daug dėmesio skyrė lingvistikai, rinko dialektologinę medžiagą ir skaitė mokslinius
pranešimus studentų mokslinėse korporacijose. Jo, kaip perspektyvaus lingvisto, sugebėjimus pastebėjo žymieji mūsų kalbininkai Petras Jonikas, Jurgis Gerulis ir Antanas Salys. Profesoriai ragino J. Macelį ruoštis moksliniam darbui, vildamiesi, kad universitete jis dėstys leksiką ir dialektologiją studentams, tačiau jį vis labiau domino pedagoginis darbas.
1930 m. J. Macelis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1931 m. pradėjo dirbti Tauragės mokytojų seminarijoje mokytoju praktikantu. Pedagoginis darbas jam ir patiko, ir sekėsi, tad jau 1932 m. ėmė dirbti mokytoju, o 1933 m. pradėjo eiti Tauragės mokytojų seminarijos vicedirektoriaus pareigas.
Nuo 1935 m. J. Macelis vadovavo Tauragės mokytojų seminarijai. Nors pedagoginis darbas ir vadovavimas tokiai svarbiai švietimo ugdytojų įstaigai atėmė labai daug laiko ir jėgų, bet J. Macelis niekada neatsisakė visuomeninės veiklos. Net penkerius metus iš eilės jis buvo renkamas Tauragės apskrities skautų tuntininku. Eidamas šias pareigas jis labai pagyvino šios organizacijos veiklą. Pedagogas visą savo dvasinę energiją atiduodavo būsimųjų mokytojų ugdymui ir ne kartą yra pabrėžęs, kad nesigaili nė vienos akimirkos, praleistos Tauragėje, nes ten, jo paties žodžiais tariant, “dirbo šventą darbą – ruošė mokytojus Lietuvai“.
1940 m. , pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, J. Macelis buvo nušalintas nuo vadovavimo seminarijai, bet dar dvejus metus joje dėstė lietuvių kalbą. 1942 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. 1942–1944 m. Šiaulių mokytojų seminarijoje dirbo vyr. mokytoju. Dėl šeimyninių aplinkybių (anksti liko našlys ir vienas augino dukrą) 1944 m. paliko Šiaulius, atvyko į Kretingą ir čia pradėjo dirbti mokytoju. Sunkiais karo metais, kai buvo naikinamos visos žmogiškosios vertybės, jis gebėjo savo mokinius įtikinti, kad svarbiausia sumaišties metu – išsaugoti savo vidinę harmoniją. Ne vienas jo karo metų mokinys tik šio Mokytojo pastangų dėka suvokė tikrąją tautiškumo prasmę.
Pasaulyje pripažintas literatūros tyrinėtojas, kritikas, Ohajo (JAV) universiteto profesorius Rimvydas Šilbajoris, lankydamasis Kretingoje, susitikime su kretingiškiais ne kartą yra akcentavęs, kad mokytojas Jurgis Macelis paskatino jį savo gyvenimą susieti su lietuvišku žodžiu. Kalbėdamas apie
J. Macelį, jis yra pasakęs: „Esu įsitikinęs, kad geras mokytojas padeda mums kurti savo gyvenimą net sunkiausiu metu. Kad ir koks chaosas viešpatavo aplinkui, mes žinojome, kad klasėje rasime tvarką, teisingumą ir galimybę mokytis. Ir pakantumą. Ir juoką. Ir jaudinantį patyrimą“.
1946 m. J. Macelis tapo Kretingos vidurinės mokyklos (dabar Kretingos pranciškonų gimnazija) direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1947 iki 1953 m. vadovavo šiai mokyklai. Šis laikotarpis sutapo su tragiškai skaudžiais tautai metais.
J. Macelis, negalėdamas atvirai dėstyti savo pažiūrų, skatino moksleivius neišduoti tautinių idealų. Tuo metu jis dažnai mėgo kartoti, kad audros priverčia ąžuolus leisti gilesnes šaknis. Savo mokiniams ir pedagogų kolektyvui jis ne kartą tvirtino, jog atsargumas kartais būna geresnė savybė už drąsą. Ne vieno buvusio mokinio tvirtinimu, tokios J. acelio mintys juos sulaikė nuo neapgalvotų žingsnių, ir jie
nenukentėjo. Mokytojas suprato, kad negalės išsaugoti nuo trėmimų ar kitokio politinio susidorojimo visų moksleivių, todėl kaip galėdamas rėmė tuos, kurie kentėjo lageriuose. Rašydamas laiškus Sibire
besikankinantiems savo mokiniams, jis ragino juos ieškoti dvasinės atramos knygose ir savišvietoje, sakydamas, kad tik išsilavinimas gali suteikti visišką vidinę laisvę. Ne vienam, klausiančiam tuo metu patarimo, jis tvirtino: „Jei negali pakeisti vėjo krypties, derink prie jo savo bures, bet neužmiršk, kur plauki“. Ir mokiniai, ir mokytojų kolektyvas gerai suprato vienas kitą. Kai buvo tremiama į Sibirą garsaus lituanisto Juozo Tarvydo šeima, beveik visi mokiniai išbėgo iš pamokų išlydėti mylimą
mokytoją. Puslankiu apstoję mokytojo J. Tarvydo namelį, jie ėmė niūniuoti „Lietuva brangi“. Iš pradžių buvęs silpnas, niūniavimas greit tapo labai garsus, nors niekas nepravėrė lūpų. Vėliau saugumas bandė surasti šios akcijos iniciatorius, tačiau jiems tai nepavyko – mokyklos kolektyvas
jau buvo taip subrandintas, kad išdavikų jame neatsirado.
J. Macelis, saugodamas nuo politinio susidorojimo savo mokinius, pats išliko principingas ir nepalenkiamas. 1953 m. jam, kaip mokyklos direktoriui, buvo liepta išrašyti atestatą mokyklos nebaigusiam rajono partiniam darbuotojui. Negalėdamas nevykdyti ministerijos nurodymo, J. Macelis paprašė, kad kaligrafišką braižą turinti mokytoja išrašytų atestatą, tačiau kai pats turėjo atestatą pasirašyti ir uždėti antspaudą, skersai ant dokumento užrašė: „Pavyzdys“. Savo poelgį jis argumentavo paprastai ir tauriai: „Nesuprantu, kodėl aukšti Vilniaus pareigūnai taip žemina šį žmogų, kodėl atima iš jo galimybę lavintis. Juk tada jis įgytų žinių, ne tik atestatą“. Tada J. Macelis neteko mokyklos direktoriaus pareigų, o atestato negavęs partinis funkcionierius ne tik gavo gerą moralinę pamoką, bet ir įsigijo tolerantišką, galintį patarti ir padėti pažįstamą žmogų.
Nuo 1953 m. daug metų J. Macelis dirbo lietuvių kalbos mokytoju. Ne kartą profesorius Juozas Balčikonis, atsižvelgdamas į prieškario mokslinėje spaudoje skelbtų J. Macelio straipsnių kalbos klausimais svarbą, jį kvietė rašyti mokslinį darbą iš kalbotyros ir dirbti Lietuvių kalbos institute, tačiau mokslininko karjera Mokytojo jau nebeviliojo. Jis visa savo esybe pasinėrė į pedagoginį darbą. Išugdė nemažą būrį lituanistų, kaip galėdamas rėmė tuos, kurie neturėjo finansinių galimybių studijuoti. Profesorius Vytautas Liutikas yra rašęs, jog jokių mokslų nebūtų galėjęs pradėti, jeigu ne finansinė mokytojo J. Macelio parama. Profesorių V. Liutiką ir mokytoją J. Macelį iki mirties siejo nuoširdi bičiulystė. Daug jo mokinių, įkvėpti tauraus mokytojo pavyzdžio, pasirinko sunkų pedagogo kelią. Jis buvo didelis autoritetas ir pedagogams, kurie, baigę aukštąsias mokyklas, atvykdavo mokytojauti į Kretingą. J. Macelis skiepijo tuometinių jaunųjų pedagogų sielose tas pačias moralines vertybes, kurias puoselėjo prieškario Lietuvos pedagogika. Jis skatino kolegas jas puoselėti moksleivių širdyse. Ypač didelį dėmesį Mokytojas skyrė gimtosios kalbos mokymui, suprasdamas, kad globoti ir saugoti savo gimtąją kalbą nuo pražūties – tai reiškia gelbėti savo tautą.
Visi žinome, kad pokario aukštosios mokyklos siekė skleisti svetimą ideologiją, tačiau Jurgio Macelio autoriteto dėka jos invazija į Kretingos moksleivių širdis buvo stabdoma visais įmanomais būdais.
Net ir išėjęs į pensiją J. Macelis buvo didžiulis autoritetas visiems kretingiškiams. Ne vienas su pasididžiavimu sako: „Mano lietuvių kalbos mokytojas – Jurgis Macelis“.
2002 m. , švenčiant 95-ąsias J. Macelio gimimo metines, jo buvusių mokinių pasiūlymu, Jurgiui Maceliui už jo pedagoginę veiklą, asmeninies savybes (erudiciją, dvasios stiprybę ir vidinę eleganciją) buvo suteiktas Kretingos Garbės piliečio vardas.
Jurgis Macelis mirė 2003 m. birželio 8 d. Kretingoje.
Tekstas šiame puslapyje yra parengtas pagal Aldonos Kruševičiūtės publikacijoje „Jurgis Macelis (1907–2003)“, kuris 2006 m. buvo paskelbtas interneto svetainėje „Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga“ adresu
http://www. ipc. lt/liet/asm-mokyt-macel. php (šiuo metu ši publikacija nėra pasiekiama), paskelbtą, taip pat kitą viešai prieinamą informaciją.
Naudota literatūra:
1.Kruševičiūtė Aldona, „Jurgis Macelis (1907–2003)“, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga, Prieiga per internetą: http://www. ipc. lt/liet/asm-mokyt-macel. php
2. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka https://www. kretvb. lt/personalijos/macelis-jurgis/.
3. Petraitienė Stanislava, „Mokytojas“, Ūkininko patarėjas, 2001 m. vasario 27, p. 16.
4. „Jurgis Macelis“ [nekrologas], Švyturys, 2003, birželio 11, p. 5.
5. Petraitienė Stanislava, „Didysis Alksnis prie lietuvybės versmės“, Švyturys, 2001, vasario 14, p. 3–4.
6. „Kretingos pedagogų patriarchui Jurgiui Maceliui – 90“ ,Pajūrio naujienos,, 1997 m. vasario 14, p. 4–5.
Parengė Danutė Mukienė
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
