Adolfas Lukošaitis – vienas iškiliausių ir įtakingiausių XX a. Lietuvos architektų (buvo funkcionalizmo architektūroje šalininkas). Jis žinomas ir kaip statybos inžinierius, ilgametis pedagogas, profesorius, spaudos bendradarbis.
A.Lukošaitis gimė 1906 m. rugsėjo 12 d. Sankt Peterburge. Į Lietuvą atvyko 1922 m. kartu su tėvais. Mokėsi Raseinių gimnazijoje (ją baigė 1926 m.). Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto [veikė nuo 1922 m., iš pradžių vadinosi Lietuvos universitetu, Kauno universitetu, nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetu (VDU)] Technikos fakultete (jį baigė 1934 m.). Gavęs diplomą, tais pačiais metais įsidarbino Marijampolės apskrities inžinieriumi ir šias pareigas ėjo 1934–1937 metais. Nuo pat studijų baigimo pradžios iki 1941 m. vertėsi ir privačia praktika. Tuo laikotarpiu jis pagarsėjo kaip geras savo specialybės žinovas, gabus ir patikimas architektas, kurį reprezentavo tokie pagal jo projektus pastatyti objektai kaip Alytaus kurhauzas (1938 m.), Marijampolės ligoninė (1939 m.), Kauno Darbo rūmai (1939; šio objekto projektą jis parengė kartu su inžinieriumi Antanu Novicku), Taupomųjų kasų rūmai Kaune (1940 m.; projektą parengė kartu su Broniumi Elsbergu ir Arnu Funku, dabar šiame pastate veikia Kauno miesto savivaldybė), Raseinių gimnazijos rūmai (1940 m.). Leonidas Ziberkas, vertindamas padal A. Lukošaičio projektu, nurodo, jog jiems būdinga „funkcinė ir meninė dermė, aiški, ritmiška, pastato paskirtį atitinkanti, fasadų skaidymo sistema, racionali konstrukcija“.
1940–1941 m. A. Lukošaitis ėjo Pramonės statybos projektavimo instituto projektavimo grupės vadovo pareigas, 1941 m. pradėjo dirbti bendrovės „Pienocentras“ Techninio skyriaus vedėju. Vėlesniais metais daugiausiai laiko skyrė pedagoginiam ir administraciniam darbui, daugelį metų rūpinosi Lietuvos Architektų sąjungos reikalais.
1944–1950 m. jis dirbo dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete. 1948 m. čia jam buvo suteiktas docento laipsnis. 1948–1950 m. A. Lukošaitis ėjo šio universiteto Architektūros katedros vedėjo pareigas. 1951 m. perėjo dirbti į Kauno politechnikos institutą, kuriame dirbo 1951–1970 metais. Čia jis taip pat buvo Architektūros katedros vedėjas. Tuo laikotarpiu, jausdamas žinių stygių, įstojo į Maskvoje veikusią Architektūros akademiją, kurią baigė 1958 m. ir apgynė architektūros mokslų kandidato laipsnį. 1971–1992 m. jis dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute, čia 1971–1974 m. buvo Architektūros katedros vedėjo pareigas. 1976 m. šiame institute jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
1965 m. A. Lukošaičiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio statybininko vardas.
Be jau paminėtų itin gerai vertinamų A. Lukošaičio suprojektuotų pastatų jo „aukso fondui“ specialistų priskiriamas ir kartu su kitais dviem architektais (Jono Kumpiu ir Kaziu Šešelgiu) 1953 m. suprojektuotas Lietuvos paviljonas Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Tarp žymiausių jo išugdytų architektų yra minimas Juozas Baršauskas, Vytautas Kasputis, ZigmantasLiandzbergis, Algimantas Miškinis, Kęstutis Pempė, Jurgis Vanagas..
Net aštuonerius metus (1946–1954) A. Lukošaitis buvo renkamas Lietuvos architektų sąjungos valdybos pirmininku. Jis buvo ir aktyvus spaudos bendradarbis – yra paskelbęs straipsnių ne tik pramoninės statybos, miestų architektūros, bet ir kurortų architektūros tema.
Mirė Adolfas Lukošaitis 1993 m. vasario 23 d. Kaune.
Naudota literatūra:
- „Lukošaitis Adolfas“, Lietuvių enciklopedija, t. 36, Bostonas, 1969, p. 361.
- Leonidas Ziberkas, „Lukošaitis Adolfas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/adolfas-lukosaitis/ (žr. 2022-01-05).
Nuotraukoje – Adolfas Lukošaitis. Nuotrauka iš Raseinių bibliotekos fotoarchyvo
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“