Alfredas Lučinskas – 2026 m. „Aukso vainiku“ apdovanotas šalyje plačiai žinomas kanklių meistras. Jis – ne tik tautodailininkas, profesionalus muzikantas, bet ir Plungės kultūros centro liaudiškos muzikos kapelijos „Rokunda“ bei Plungės rajono Žlibinų kultūros centro ilgametis darbuotojas, nuo 2013 m. spalio mėnesio Žlibinuose veikiančios kapelos „Riviena“ meno vadovas. Žemaitiškas žodis rokunda reiškia pokalbį, o Riviena – senasis Žlibinų kaimo pavadinimas.
Alfredas Lučinskas gimė Plungės rajone, vaikystėje kartu su broliais ir seserimi augo šio rajono Žlibinų kaime. Muzika jį traukė nuo mažens. Prisimena, koks jam, keturmečiui ar penkiamečiui, buvo didelis džiaugsmas, kai vieno renginio metu gavo rankose palaikyti kontraboso stryką
Alfredo tėvai nebuvo muzikantai, tačiau seneliai savo muzikiniais talentais plačiai garsėjo, dėdė taip pat muzikuodavo, tad, kaip pats sako, jo giminės genuose „muzikos virusas“ gyvena.
Alfredas, baigęs vidurinę mokyklą, jau buvo apsisprendęs tapti muziku, tad pabandė įstoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, tačiau iš pirmo karto jam nepavyko. Po metų stojo antrą kartą ir dabar jau sėkmingai. Čia pasimokęs vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedroje. Baigęs liaudies muzikos instrumentų studijas, dvidešimt vienerius metus dirbo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos birbynės specialybės mokytoju.
Alfredas pasakoja, kad būdamas jaunas ne tik kad nemeistravo, bet dorai net vinies nemokėjo įkalti. O tada, apie 1987-uosius, Lietuvoje jau vykstant Atgimimui, kartu su broliu, kuris jau tais laikais buvo talentingas ir geras meistras, turėjo savo dirbtuves, pabandė padaryti kankles. Tada pagrindinius darbus brolis dirbo, o Alfredas jam tik talkino, šlifavo detales, bet ir tai nelabai kokybiškai tai išeidavo padaryti. Su kiekvienu nauju darbu patirties daugėjo ir vieną kartą, broliui išvykus į kelionę, atsitiko taip, kad jau vienas pats turėjo kankles padaryti. Išėjo jos ne itin tobulos, bet buvo greitai nupirktos.
Tais laikais susikurdavo vis nauji folkloro kolektyvų, žmonės mokėsi kanklėmis groti ir pavieniui, visiems jiems reikėjo muzikos instrumentų. Užsakymų buvo daug. Dirbant atsirado patirtis, pripažinimas, Alfredas įsigijo reikalingą medžio apdirbimo įrangą, savo dirbtuves, ir ten jau vienas darbavosi.
Dirbdamas jis laikosi kanklių senųjų gamybos technologijų: būsimam instrumentui parinktą medieną skobia kaltais, nors dabar jau kartais naudoja ir šiuolaikiškesnius darbo įrankius, nenaudota klijų, instrumentų nelakuoja, padaro medinius veržiklius stygoms. Dekoruoja ne jis pats, o jo bičiulis, kuris yra talentingas liaudies meistras. Dabar dažniausiai Alfredas daro 6–12 stygų instrumentus. Su jo padarytomis kanklėmis išgaunamas skambesys yra minkštas ir švelnus. Tokius instrumentus tradicinės muzikos puoselėtojai itin mėgsta, greitai prie jų pripranta ir nebenori kitų. Kiekvienas jo rankomis padarytas instrumentas – vienetinis. Tai muzikantai itin vertina.
Iki šiol Alfredas folkloro ansambliams jau yra padaręs apie keturis tūkstančius kanklių. Jos buvo skirtos ne tik Lietuvos, bet ir užsienyje veikiančių lietuvių folkloro kolektyvams, privatiems asmenims. Dabar beveik kiekvienas pasaulyje veikiantis lietuvaičių folkloro kolektyvas turi Alfredo padarytų kanklių, jomis groja ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.
Atskirų Lietuvos etnografinių regionų kanklės skiriasi. Alfredo daromos kanklės konstrukcijos ir požiūriu įvairios – nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių, kurios gimsta tik didelės patirties, meistriškumo, atsakingo darbo ir žinių dėka. Jis retkarčiais gamina ne tik kankles, bet ir kai kuriuos kitus lietuvių liaudies muzikos instrumentus, pavyzdžiui, kontrabosus, tabalus, yra padaręs ir į kankles panašių Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų psalterių.
Dabar Alfredas jau jaučiasi gana stiprus ir kaip medžio meistras, dailidė, iš medžio gali pagaminti ir baldų, ir žaislų. Nemažai jų yra ir padaręs.
Šeimoje Alfredą, jo pomėgius visi palaiko. Už tai jis dėkingas savo gyvenimo bendražygei Reginai, kurią nusižiūrėjo dainuojančią Plungės kultūros centro dainų ir šokių ansamblyje „Suvartukas“. Gyvendami santuokoje jie išaugino du vaikus: sūnų Kiprą, kuris tapo dizaineriu ir dukrą Dovilę.