Ličkūnas Stasys

IŠSAMIAU

Stasys Ličkūnas (1884–1944)

Vienas iškiliausių Mažeikių krašto kultūros ir visuomenės veikėjų – muziejininkas, kraštotyrininkas, etnologas, pedagogas, spaudos bendradarbis Stasys Ličkūnas. Jis gimė 1884 m. gruodžio 12 d. dabartinio Mažeikių rajono Žemalės miestelyje, mirė 1944 m. kovo 28 d. Mažeikiuose, palaidotas Mažeikių kapinėse. Pradinę mokyklą baigė Žemalėje. Tada išvyko gyventi į Liepoją ir ten, globojamas vyresniųjų brolių, baigė 6 gimnazijos klases. Vėliau pradėjo dirbti Liepojos pašte laiškininku. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad jis Liepojoje yra dirbęs ir pašto viršininku, tačiau, tikėtina, kad tai nėra tiesa. Tokią karjerą jis padarė po to, kai prasidėjus Pirmajam  pasauliniam karui kartu su kitais Liepojos pašto įstaigos darbuotojais pasitraukė į Smolenską, vėliau – į Valko miestą Ukrainoje, kuriame S. Ličkūnas susitiko čia evakuacijos metu nuo jo atskirtą žmoną ir tris jų mažamečius vaikus. Šiame mieste jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, 1916 m. kartu su bendraminčiais įsteigė pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, buvo išrinktas jo komiteto pirmininku. Valke jis kėlė ir savo kvalifikaciją , prie vienos komercinės mokyklos išlaikęs reikalingus egzaminus, tapo mokytoju ir pradėjo mokytojauti lietuvių pabėgėlių mokykloje. Po kurio laiko įsidarbino Rusijos pašto tarnyboje, jam buvo patikėtos Permės krašto pašto viršininko pareigos. 1918 m., kai nusprendė grįžti į Lietuvą, jis šių pareigų atsisakė.

Lietuvoje prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas. Kartu su šeima įsikūrė Sedoje. Norėdamas dirbti mokytoju, pradėjo lankyti vokiečių suorganizuotus mokytojų kursus. Vėliau buvo  paskirtas Ketūnų mokyklos vedėju. 1919-ieji jo gyvenime išskirtiniai tuo, kad jo iniciatyva buvo suformuotas Ketūnų partizanų būrys. 1924–1928 m. S. Ličkūnas Mažeikiuose dirbo mokytoju, ėjo Mažeikių II pradžios mokyklos vedėjo pareigas. Gyvendamas Lietuvoje jis daug savo laiko skirdavo Žemaičių krašto istorija, kultūra, ją liudijančių eksponatų rinkimui. Einant laikui jų susikaupė nemažai ir 1926 m. jis sumanė Šaulių rinktinės vardu įkurti savo muziejų. Pradėjo ieškoti paramos, bet jos gauti nepavyko, todėl savo sumanymo įkurti muziejų atsisakė.

Beje, tai nebuvo pirmasis mėginimas Mažeikiuose įkurti muziejų. Su dabar veikiančio Mažeikių muziejaus ištakomis reikšmingai yra susijęs 1926 m. Mažeikiuose Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę įkūręs tuometinis Mažeikių gimnazistas Vladas Pūnis (1904–1988). Jis įvardijamas kaip pirmasis Mažeikių kraštotyrininkas. Jis gimė kalnėnų kaime (dab. Telšių rajono teritorijoje), vaikystėje  gyveno Rygoje, vėliau mokėsi Sedos vid. mokykloje, Mažeikių gimnazijoje. Žemaitijos krašto istorija ir ją liudijančių artefaktų išsaugojimu pradėjo domėtis mokydamasis Sedoje. 1925 m. jis jau buvo sukaupęs nemažai vertingų eksponatų, tad nutarė savo namuose įkurti muziejų. Tarp jo pažįstamų buvo nemažai muziejines vertybes renkančių žmonių, tad jis nutarė įkurti Senovės mėgėjų pažinimo kuopelę. Tam, kad ji galėtų veikti oficialiai, reikėjo gauti Kauno archeologijos komisijos leidimą. 1925 m. rudenį V. Pūnis šiai komisijai  išsiuntė prašymą leisti tokią kuopelę įkurti. Raštus dėl kuopelės įsteigimo jis išsiuntė ir archeologui Petrui Tarasenkai bei Lietuvos Respublikos prezidentui. 1926 m. gegužės 3 d. kuopelės įstatus oficialiai patvirtino Mažeikių apskrities viršininkas patvirtino įstatus. Pradėjus veikti kuopelei, vienas iš svarbiausių jos uždavinių buvo rinkti muziejines vertybes. Kuopelės surinktas senovinių daiktų rinkinys tapo pagrindu 1928 m. kuriant Mažeikių muziejų.

Aktualu paminėti tai, kad Senovės pažinimo mylėtojų kuopelės kūrimosi ir jos veiklos pirmajame etape S. Ličkūnas, kuris tuo metu Mažeikių gimnazijoje dirbo mokytoju, nedalyvavo. Priežastis buvo ta, kad S. Ličkūnas, nenorėdamas rizikuoti savo, kaip pedagogo, autoritetu, nenorėjo tapti visuomeninės organizacijos, kurios steigėjas buvo gimnazistas, veikloje (jei būtų joje dalyvavęs,  jam, mokytojui, būtų vadovavęs jo paties mokytojas). 

1928 m. V. Pūtvis baigė Mažeikių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir ten pradėjo studijuoti mediciną. Tada S. Ličkūnas tapo Senovės pažinimo mylėtojų kuopelės nariu, buvo išrinktas šios kuopelės Rrevizijos komisijos pirmininku, o  1928 m. rugsėjo 11 d. – kuopelės pirmininku. Beje, vėlesniais metais S. Ličkūnas su S Pūniu bendradarbiavo – 1930 m. jie kartu, bendradarbiaudami ir su kitais Senovės pažinimo mylėtojų kuopelės nariais, išleido žurnalą „Senovė“. Dar vėliau tarp jų dėl S. Ličkūno muziejaus reorganizacijos buvo kilę ir nesutarimų.

Tapęs Senovės pažinimo mylėtojų kuopelės vadovu, S. Ličkūnas antrą kartą pabandė įkurti muziejų. Atskirų patalpų jam nepavyko gauti, tai S. Ličkūnas muziejui skyrė du kambarius nedideliame savo šeimai, kurioje augo keturi vaikai, Mažeikių miesto Kankinių gatvėje pastatytame nemelyje. Šio muziejaus rinkinių pagrindą sudarė paties S. Ličkūno ir kitų Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės narių surinktos muziejinės vertybės, tarp kurių nemažai buvo vertingų archeologijos, etnografijos ir tautodailės, liaudies meno objektų. Iš pradžių šio muziejaus ekspozicijose buvo rodoma 500 eksponatų.

1934 m. muziejui buvo skirtos patalpos tais metais Mažeikiuose pastatytoje Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokykloje. Čia S. Ličkūnas, padedamas bendraminčių, įrengė nuolatinę muziejaus ekspoziciją, čia vykdavo ir trumpalaikės parodos. Siekiant praturtinti muziejaus rinkinį, kasmet vasaromis būdavo organizuojamos muziejininkų ekspedicijos.

Daugiausiai muziejinių vertybių (apie 3 tūkst. vnt.) S. Liškūnas surinko XX a. 3–4 dešimtmetyje. Skelbiama, kad jo sukaupta Užgavėnių kaukių (žem. lėčynų) kolekcija tuo metu buvo turtingiausia Žemaitijoje. Ryškų pėdsaką jis paliko ir kaupdamas informaciją apie Žemaitijos piliakalnius – S. Ličkūnas daugiau ar mažiau buvo ištyręs ir išmatavęs apie 60 šio krašto piliakalnių, alkakalnių, pilkapių. Viena iš svarbiausių jo paskelbtų publikacijų spaudoje – „Karo archyvo“ išspausdintas tekstas „1863–1864 m. m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėse“. S. Ličkūnas buvo parašęs  Mažeikių apskrities istoriją.

Laikui einant S. Ličkūno sveikata pablogėjo, jis nebegalėjo dirbti mokytoju, o muziejui jis beveik visą laiką dirbo visuomeniniais pagrindais. Pragyventi iš to, ką užsidirbdavo bendradarbiaudamas spaudoje (jis rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „XX amžius“, „Rytas“ , „Žemaičių prietelius“ ir kitiems anais laikais leistiems laikraščiams ir  žurnalams), ir dar išlaikyti muziejų buvo gana sunku. Tada S. Ličkūnui buvo pasiūlyta Mažeikių muziejų skyriaus teisėmis prijungti prie Telšiuose planuojamo įsteigti Telšių muziejaus „Alka“. Tai padarius, buvo pažadėta Mažeikių muziejų remti finansiškai, apmokėti turėtas muziejaus skolas. Neaišku dėl kokių priežasčių S. Ličkūnas nepakvietė nė vieno  Senovės pažinimo mylėtojų kuopelės nario į 1931 m. birželio 3 d. S. Ličkūnas į steigiamąjį Telšių „Alkos“ muziejaus Mažeikių skyriaus susirinkimą (jo metu nutarta Mažeikių muziejš pavadinti Mažeikių „Alkos“ muziejumi – taip jis vadintas 1931–1948 m.). Kuopelės nariai tuo pasipiktino. Vis dėlto S. Ličkūnas šiam muziejui su trumpomis pertraukomis vadovavo ir toliau – iki pat savo mirties 1944 metais. Tuo laikotarpiu muziejus turėjo daug finansinių problemų. Tam, kad surinktos vertybės būtų tinkamai saugomos, eksponuojamos, esant reikalui ir restauruojamos, kad muziejus veiktų, čia dirbtų reikiamą pasirengimą turintys specialistai, reikėjo nemažai lėšų. Miestas tokių neturėjo. Tada buvo pasiūlytą dalį muziejaus turėtų eksponatų (etnografijos, archeologijos, liaudies meno rinkinius) perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus žinion, bet su ta sąlyga, kad jie ir toliau bus eksponuojami Mažeikių muziejaus patalpose. Šis pasiūlymas buvo priimtas ir 1937 m. minėti Mažeikių muziejaus rinkiniai buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui.  

Nemažai svarbios, paskutiniais dešimtmečiais viešinamoje informacijoje apie S. Ličkūną neminimos informacijos, kuri paaiškina ir patikslina daugelį jo gyvenimo faktų, paskelbta 1944 m. balandžio  22 d. Antrojo pasaulinio karo metais Telšiuose leistame savaitraštyje „Žemaičių žemė“ (Nr. 16 (146), p. 2) – čia išspausdintame nekrologe „A. A. Stasys Ličkūnas“.

Publikacija pradedama žinia, kad Mažeikių visuomenė S. Ličkūną iškilmingai palaidojo 1944 m. kovo 30 dieną. Čia nurodoma, kad 1884 m. gruo­džio mėn. 12 d. tuometinės Mažeikių apskrities Žemalės mies­telyje gimusio S. Ličkūno „tėvas buvo bajoriškos kilmės, bet jokio turto neturėjo ir ga­biam savo sūnui didesnio moks­lo negalėjo duoti. Baigęs Žema­lės pradžios mokyklą, St. Ličkūnas nuvyko Liepojun pas savo vyresniuosius brolius ir čia gim­nazijoj keletą metų pasimokęs pradėjo tarnauti, nes toliau mo­kytis neturėjo lėšų. Tarnavo Alt-Švanenburgo, Liepojos, Ernės, Valko ir kitose pašto įstaigose: – pradžioje laiškanešiu, o vėliau nuolat pats besilavinda­mas dasimušė iki pašto virši­ninko vietos. Velionies darbštu­mas ir mokslui atsidavimas buvo begalinis, dieną tarnavo, nakti­mis mokėsi, skaitė, rašinėjo. 1915 m. balandžio mėn. 22 d. vokie­čiams užimant Liepoją velionis su savo įstaiga persikėlė į Smo­lenską, vėliau į Charkovą. Visas, per 9 tarnybos metus įgytasis turtas dingo, ir žmona su 3 ma­žais vaikais bastėsi po Rusijos plotus, kol pagaliau Valke susi­rado savo vaikų tėvą. 1916 me­tais velionis Valke suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, kuriam ir vadovavo. Prie vietos komercinės mokyklos išlaikęs egzaminus, gavo moky­tojo teises ir mokytojavo pabė­gėlių vaikams įkurtoje mokyklo­je. Vėliau, atsiradus daugiau darbuotojų Valko lietuvių komi­tete, velionis vėl perėjo rusų pašto tarnybon ir buvo paskir­tas Ernės pašto viršininku – šiose pareigose išbuvo iki 1918 metų pradžios, kol grįžo Lie­tuvon.

Savo labai įdomioje „Ličkūnų šeimos monografijoje“ velionis apie save taip rašo: „Po 12 die­nų labai vargingos kelionės, per įvairius etapo punktus, gerokai pakentę alkį ir šaltį, šaltą 1 ge­gužės rytą išlipome suvargintos tėvynės Lietuvos žemėje ir nu­sigabenome į Sedos miestelį karantinan. 4 mėnesius laikiau vo­kiečių suruoštus mokytojams kursus ir išlaikęs egzaminus bu­vau skirtas į karo metu išardytą mokyklą jos vedėju – Ketūnuo­se. Veik vien savo lėšomis at­remontavęs mokyklą, joje dirbau iki 1924 metų pabaigos. Dviem vyresn. vaikams baigus Sedos vidurinę mokyklą, kad galėtų lankyti gimnaziją, buvau perkel­tas į Mažeikių pradžios mokyk­lą vedėju. Nors buvau baigęs mokytojų kursus ir prie Lietu­vos Švietimo Ministerijos, bet dėl ligos 1928 m. rudenį buvau atleistas iš mokytojo pareigų. Ligos labai susilpnino mano sveikatą ir pasunkino pragyvenimą su šeima, o 3 vyresnieji vaikai lankė aukštesnes gimna­zijos klases. Juos reikėjo išlai­kyti. Kadangi nemėgau partijos, o darbą, tai nuolatinės tarnybos įstaigose negalėjau gauti, pragy­venimo šaltinį teturėjau iš plun­ksnos darbo spaudoje, kurioje dirbti pradėjau tuoj grąžinus lietuviams spaudą. Keliolika me­tų turėjau kai kurių dienoraščių atstovybes. 1930 – Vytauto D. – metais buvau išleidęs neperiodinį žurnaliuką „S E N O V Ė“, kurio išėjo 3 numeriai. Jame tilpo daugiausia Mažeikių apskr. archeologinės, istorinių vietų ir panašios žinios. Leidinys turėjo gana gerą pasisekimą.“

Toliau nekrologe rašoma, kad S. Ličkūnas „[…] buvo fanatiškas praeities mylė­tojas ir didžiausiu kruopštumu 30 metų rinko žemaičių krašto kultūros istorijos paminklus. Ne­mažas tokių eksponatų rinkinys žuvo D. karo metu Liepojuje, išsibarstė taip pat jo muzėjėlis, paliktas Ketūnų pradžios mo­kykloj, tačiau rankų vis tiek nenuleido. 1930 metais, pasistatęs Mažeikiuose Kankinių gatvėj, mažytį gyvenamą namelį, viena­me kambarėly sugrūdo visą sa­vo 6-ių galvų šeimą, o kituo­se 2-uose kambariuose atidarė, jau trečią iš eilės, Mažeikių kultūros muziejų. Pastarasis, įkur­dintas šiuo metu Vaižganto pradžios mokyklos rūmuose, išsi­plėtė į rimtą kultūrinę įstaigą, kokia nedaugelis Lietuvos mies­tų gali pasididžiuoti. Iki bolše­vikmečio velionis Mažeikių muziejun surinko per 3 000 ekspo­natų, kurių dalis – labai vertin­gi ir reti. Ypač turtingi žemaičių raižinių ir istorinis skyriai. Iki 1940 metų pabaigos muziejaus reikalais velionis aplankė 1 014 miestelius, kaimus ir dvarus bei 2 687 sodybas ir pėsčias su­vaikščiojo 4 237 kilometrus ir apie 1 000 kilometrų kitomis su­sisiekimo priemonėmis. Kaip koks vaidila ar pranašas slampi­nėjo jisai pėsčias, su kuprine ant nugaros, Mažeikių apylinkė­se ir rankiojo, lasė eksponatus savo numylėtam kūdikiui – mu­ziejui. Kur kokią senieną, ak­meniuką, statulėlę, senovišką rū­bą arba rankraštį suradęs, vilko kaip skruzdė į muziejaus lizdą. Dažnai pirko juos savo negau­siomis lėšomis, atitraukdamas nuo savęs ir savo šeimos padoresnį duonos kąsnį.

Mažeikių muziejus yra […] St. Ličkūno sau pastatytas paminklas, kuris, manau, kada nors bus ir jo vardu pramintas.

Be to, jis ištyrė ir išmatavo ir smulkiai aprašė per 60 šio krašto piliakalnių, alkakalnių, pil­kapių ir kitų istorinių vietų, su­rašė apie juos pasakojimus, pa­davimus, iš kurių susidarė didžiulis tomas rankraščių. At­likęs šį didelį ir kruopštų ilgų metų darbą velionis užsimojo parašyti plačią Mažeikių apskri­ties istoriją. Tuo reikalu knisinėjosi Centriniame Valstybės Archyve, tyrinėjo bažnyčių, kle­bonijų, dvarų, kaimų ir atskirų šeimų dokumentus, kol prieš pat savo mirtį sutvarkė surinktą medžiagą, surašydamas ją raš. mašinėle į 400 lapų.

1935 metais „Karo Archyvo“ VI tome išspausdino vertingą studiją „1863–64 metų žemai­čių sukilimas Mažeikių apylin­kėje“, kituose to žurnalo tomuo­se – įvairių studijų iš žemaičių praeities. Daugybę straipsnių ir straipsnelių iš savo krašto pra­eities išspausdino įvairiuose laikraščiuose. Rankrašty paliko taip pat jo užrašai apie D. karo pa­bėgėlius Rusijoje, kurių 250 maš. rašytų puslapių paruošti spaudai.

Gal kai kam velionis buvo priklus žmogus, nervingas, gal ir nemėgiamas buvo, bet tai juk smulkios silpnybės, kurios nu­blanksta prieš jo nuopelnus. Sa­vo ilga ir sunkia skrandžio liga, savo moraline ir fizine ilgų me­tų kančia velionis tariamąsias silpnybes atpirko su kaupu. Ei­liniai žmonės rūpinasi vien tik savo šeimų reikalais, turtu, prie jo prisiriša, velionis gi nebuvo eilinis žmogus, jis garbino aukš­tesnes, nežemiškas vertybes. Jo­kio turto nepaliko, tik mažą namelį-lizdelį, galima sakyti – mirė nedatekliuje. Tačiau kaip šeimos tėvas buvo pavyzdingas, gražiai išaugino ir išauklėjo 4 dukteris ir vieną sūnų, kuriems visiems davė nemažiau vidurinį, daugumai – net aukštąjį mokslą. […]“.

Kaip susiklostė Mažeikių muziejaus likimas po S. Ličkausko mirties?

S. Ličkūną muziejaus direktoriaus pareigose pakeitė J. Striška.

Nemažai eksponatų buvo prarasta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m.),  kariškiams užėmus mokyklos, kurioje veikė muziejus, patalpas. Tada skubiai muziejaus  rinkiniai buvo perkeliami į Mažeikių miesto savivaldybės pastato rūsius. Tuo laikotarpiu dalis vertybių ir dingo.  

Pasibaigus karui, muziejus savo veiklą atnaujino ankstesnėse patalpose. 1945 m. jo rinkiniuose buvo apie 12 tūkst. eksponatų. 1948 m. Mažeikių „Alkos“ muziejus buvo reorganizuotas ir pavadintas Kraštotyros muziejumi.

1955 m. mokykloje, kuriame veikė muziejus, kilo gaisras. Jo metu sudegė beveik visi muziejaus eksponatai ir kitos jame buvusios vertybės.

1955–1958 m. neveikė. Kai 1958 m. rajono valdžia nutarė muziejų atkurti, vėl buvo pradėti rinkti eksponatai, tačiau, nors tuo, gavę valdžios nurodymą, dažniausiai užsiėmė rajono švietimo ir kultūros darbuotojai, daugelis nežinojo tokiam darbui keliamų metodinių reikalavimų, todėl buvo sukaupta daug neaprašytų, metrikų neturinčių vertybių. 1958 m. jos pradėtos saugoti muziejui skirtose nedidelėse patalpose Laisvės gatvėje (13/3). Šiame name veikė ir redakcija. Patalpų buvo nedaug. Jų užteko tik nedidelei nuolatinei ekspozicijai ir parodinei erdvei, kurioje buvo eksponuojami Mažeikių krašto tautodailininkų kūriniai. Eksponatų saugyklų tuo metu muziejuje nebuvo. Įvertinus sunkias materialines sąlygas, 1968 m. Ministrų Tarybos nutarimu Mažeikių muziejus buvo prijungtas prie Telšių kraštotyros muziejaus (dabar Žemaičių muziejus „Alka“) ir pradėjo veikti kaip šio muziejaus ekspozicinis padalinys (filialas). Minėtu laikotarpiu muziejaus vadovai dažnai keitėsi – šias pareigas ėjo Baranauskas (vardas nežinomas), Juozas Juozapavičius, Bronius Vilimas, Juozas Nagius, Vaclovas Mačius. 1967 m. muziejaus vadove tapo Adelė Pušinskaitė-Cholodinskienė.

Du dešimtmečius veikęs kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ filialas, 1988 m. Mažeikių muziejus vėl tapo savarankišku. Greitai po to pastatas, kuriame veikė muziejus, buvo perduotas teisėtiems savininkams, o muziejui 1992 m. skirtos  Mažeikių vaikų muzikos mokyklos priestato patalpos. Jas pritaikius muziejinei veiklai, muziejus čia įkurdintas simbolinę dieną – 1994 m. vasario 16-ąją. Beje toje pačioje vietoje muziejus veikė ir 1934 metais.

1996 m. muziejaus žinion buvo perduotas Renavo dvaro ansamblis, kuriame iki 2014 m. veikė Mažeikių muziejaus filialas (dabar tai savarankiškas Renavo dvaro sodybos muziejus).

Mažeikių muziejui yra priklausiusi ir Pievėnų kaimo (Tirkšlių sen., Mažeikių r.) sodyboje 1971–2014 veikusi skulptoriaus  Broniaus Pundziaus ekspozicija.

Dabar Mažeikių muziejus turi 4 ekspozicinius padalinius. Tai 1960 m. įkurtas Viekšnių pirmosios vaistinės muziejus (vienintelis tokio tipo muziejus, veikiantiss Lietuvoje),  nuo 1981 m. Viekšniuose veikiantis Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus,  1987 m. lankytojams duris atvėręs  rašytojos Šatrijos Raganos memorialinis muziejus Židikuose ir brolių profesorių Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų memorialinė ekspozicija (Viekšniuose).

Nuo 2014 m. muziejui vadovauja Vaidotas Balzeris.

Šiuo metu muziejaus rinkiniuose saugoma apie 80 tūkst eksponatų. Didelę jų dalį sudaro didelę išliekamąją vertę turintys etnografijos, numizmatikos, archeologijos, dailės objektai, taip pat fotografijos, spaudiniai, dokumentai ir kt. vertybės. Muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, yra išplėtota parodinė ir edukacinė veikla, organizuojami dailininkų plenerai, simpoziumai, konferencijos, neužmirštamos ir muziejininkų vasaros ekspedicijos po Mažeikių kraštą.

Prisimenant šio muziejaus įkūrėją S. Ličkūną, aktualu paminėti, kad tęsiamas ir jo pradėtas muziejaus veiklos viešinimo darbas. Muziejus turi informatyvią interneto svetainę, žinios iš muziejaus skelbiamos rajoninėje ir respublikinėje spaudoje.

Šiandien parengti išsamų S. Ličkūno publikacijų sąrašą yra sudėtinga, nes jis daugelį savo tekstų pasirašinėdavo slapyvardžiais ir inicialais. Identifikuoti yra šie periodikoje paskelbti svarbiausi jo tekstai:

• Ličkūnas S. Akmenės valsčiaus istorinės vietos // Vakarai (Klaipėda). – 1938, lapkr. 21.
• Ličkūnas S. Apie senovės mūsų laidojimo papročius // Senovė: neperiodinis Mažeikių muziejaus leid. – K., 1930. – Nr. 3, p. 7-8.
• Ličkūnas S. Istorinės vietos Mažeikių apskrityje // Vakarai (Klaipėda). – 1937, geg. 5, p. 3.
• Ličkūnas S. Iš Akmenės praeities / S. Kūnas // Žemaičių žemė (Telšiai). – 1942, Nr. 45, p. 5.
• Ličkūnas S. Ką slepia nebyliai kalneliai. Viekšnių apylinkės istorinės vietovės // Vakarai (Klaipėda). – 1938, gruod. 19, p. 4; gruod. 20, p. 4.
• Ličkūnas S. Kaip milžinas užpylė Ventos upę / S.L. // Ateitis. – 1943, gruod. 20, p. 6.
• Ličkūnas S. Kultūros paminklai Mažeikių apskrityje // Žemaičių žemė (Telšiai). – 1942, Nr. 31, p. 2.
• Ličkūnas S. Liko tik kapai ir kaimas / S.L. // Lietuvos aidas. – 1940, saus. 20 (Nr. 32), p. 3.
• Ličkūnas S. Mažeikių apskrities alkos kalnai // Gimtasai kraštas (Šiauliai). – 1934, Nr. 3/4, p. 185-186.
• Ličkūnas S. Mažeikių apskrities alkos kalnai // Vakarai (Klaipėda). – 1936, liep. 5, p. 5.
• Ličkūnas S. Mažeikių apskrities piliakalniai // Gimtasai kraštas (Šiauliai). – 1934, Nr. 1, p. 49-51.
• Ličkūnas S. Mažeikių apskrities piliakalniai // Vakarai (Klaipėda). – 1936, liep. 2, p. 5; liep. 3, p. 5.
• Ličkūnas S. Milžinų kapai. Mažeikių apskrities milžinkapiai // Vakarai (Klaipėda). – 1938, bal. 27, 28, 30; geg. 4, 5, p. 4.
• Ličkūnas S. Mūsų senovės kultūros liudininkai. Ylakių valsčiaus pilalės – buv. Apuolės pilies – miesto apsauga / S. Kūnas // Vakarai (Klaipėda). – 1938, rugs. 5, p. 4.
• Ličkūnas S. Užtiko senovės sodybą / S.L. // Vakarai (Klaipėda). – 1936, liep. 24, p. 6.

Naudota literatūra:

1. Ramanauskas V., „Atsidavęs Mažeikių kraštui“, Santarvė, 1994-03-26, Nr. Nr. 33–34.
2. Žemaičių žemė. – 1997, Nr. 3. p. 36.
3. Cholodinskienė A., „Mažeikių muziejus“, Žemaičių žemė, 1997 m. Nr. 3, p. 28–29.
4. „A. A. Stasys Ličkūnas“, Žemaičių žemė [Telšiai], 1944-04-22, Nr. 16 (146), p. 2.
5. „Stasys Ličkūnas“, Lietuvos archeologų draugija https://lad.lt/lickunasstasys/ (žr. 2021-12-12).
6. „Stasys Ličkūnas“, Mažeikių krašto enciklopedija, (žr.http://www.mke.lt/Stasys_Li%C4%8Dk%C5%ABnas)

Parengė Danutė Mukienė

Nuotraukoje – Stasys Ličkūnas. Fotografas nežinomas. Nuotraukos originalas saugomas Mažeikių muziejuje

Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 30 d.

Publikacija parengta įgyvendinant  2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“