Vaclovas Stanislovas Kurmis (1935.05.03–2020.11.05) – pedagogas, visuomenės ir partinis veikėjas. Gimė 1925 m. gegužės 3 d. Šilutės rajono Užlaukio kaimo valstiečių šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos to krašto kultūros tradicijos. Baigęs Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą, įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų 1958 m. gavo paskyrimą dirti į Skuodą ir čia pradėjo dirbti mieste veikusios vidurinės mokyklos mokytoju. Skuode V. Kurmis greitai užsirekomendavo kaip talentingas, kūrybingas pedagogas, puikus oratorius, aktyvus visuomenininkas ir žmones apie save gebantis burti žmogus. Jis buvo Skuodo rajono literatų būrelio narys, aktyviai dalyvavo rajono spaudoje, skaitydavo paskaitas apie meną. 1962 m. V. Kurmiui buvo patikėta vadovauti Lenkimų vidurinei mokyklai. Tada išryškėjo ir jo vadybiniai gabumai. Tuo metu rajone jis jau buvo žinomas ir kaip rajono Tarybos deputatas. Kai 1970-aisiais jam pasiūlė du metus pasimokyti Maskvoje veikusioje partinėje mokykloje, pasiūlymą priėmė. Čia gavo nemažai ekonominių, teisinių, pramonės, žemės ūkio, vadybos žinių, buvo rengiamas ir darbui partinėje sistemoje, turėjo galimybę ir savišvietai, teatrų, muziejų lankymui, susitikimams su iškiliais kultūros ir meno veikėjais. Po studijų buvo paskirtas dirbti Lietuvos komunistų partijos Skuodo rajono pirmuoju sekretoriumi. Šias pareigas ėjo penkerius metus. Tada 10 metų dirbo Lietuvos komunistų partijos Vilkaviškio komiteto pirmuoju sekretoriumi. Skuode ir Vilkaviškyje žmonės jį gerbė už sąžiningumą, priimamus sprendimus. Kaip yra pažymėjęs Vilkaviškio rajono vadovų-veteranų klubas, Vilkaviškyje V. Kurmis iš karto ėmėsi spręsti įsisenėjusias žemės ūkio problemas, rūpinosi kad būtų išsaugoti vienkiemiai. Jam pavyko pasiekti, kad daugiau nei trigubai būtų sumažinta iš vienkiemių į gyvenvietes keliamų gyventojų skaičius. Ne kartą jaunam vadovui teko minti ministerijų slenksčius ir dėl statybų, ir dėl kelių būklės. Susipažinęs su Vilkaviškio ežero projektu, V. Kurmis pats vyko į Vilnių prašyti lėšų, ir netrukus Paežerių ežeras „atkeliavo“ iki Vilkaviškio. Jo rūpesčiu Vilkaviškio centrą papuošė didžiulis rožynas, iškilo naujieji kultūros rūmai, ligoninė, gyvenamieji namai, 2-oji vidurinė mokykla. Įsimintinos ir Atgimimo ąžuolyno atsiradimo aplinkybės. Tada žemė priklausė kolūkiui. Reikėjo drąsos tokiam sumanymui paremti. V. Kurmiui tos drąsos užteko.
Eidamas atsakingas pareigas jis daug keliavo, kaip grupių lydintis asmuo aplankė JAV, nemažai išsivysčiusių Europos šalių, turėjo galimybę bendrauti su iškiliais Lietuvos mokslo, kultūros veikėjais.
Buvo vedęs. Žmona – Genovaitė, dukrai Neringa, sūnus Nerilijus.
V. Kurmis mirė 2020 m. lapkričio 5 d. Vilkaviškyje. Palaidotas Kauno rajono Raudondvario naujosiose kapinėse. Jį artimieji, draugai ir pažįstami prisimena kaip išsilavinusį, plataus akiračio, aukštos kultūros, jautrų, kitus besistengiantį suprasti žmogų, tolerantišką, išmintingą vadovą, patikimą bičiulį.
Naudota literatūra:
- Vilkaviškio rajono vadovų-veteranų klubas, „Vilkaviškį labai mylėjau, stengiausi dėl jo, kiek galėjau“, 2020-11-09, Santaka: https://byt.lt/GfF8k.