Ignas Končius (1886–1975) – profesorius (1932), etnografas, fizikas, muziejų kūrėjas.
Jis gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičių kaime (Plungės r.). Mirė 1975 m. vasario 19 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Petrapilyje. Fizikas, tačiau visą gyvenimą domėjosi Žemaičių krašto etnografija, kultūros praeitimi. Žemaitijos kryžius ir koplytėles pradėjo surašinėti ir fotografuoti dar būdamas studentas. Šį darbą tęsė 30 metų ir iš viso surašė 3 234 kryžius ir koplytėles. Jo iniciatyva įkurtas Kauno „Tėviškės“ muziejus. Jis buvo vienas ir iš Kretingos muziejaus įkūrėjų. Padėjo rinkti etnografinę medžiagą Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ (dabar Žemaičių muziejus „Alka) muziejams. 1941 m. buvo suimtas ir išvežtas sušaudyti į Červenę, bet per stebuklą liko gyvas. Karo metais rūpinosi pagalba nuo karo nukentėjusiems žmonėms. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. Išleido knygas „Žemaičio šnekos“, „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, „Palangos kraštas“, „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“, paskelbė nemažai mokslo darbų. Keletas jo knygų išleista po mirties JAV ir Lietuvoje. Lietuvoje „Mano eitasis kelias“ 2001 m. išspausdintas Vilniuje. I. Končiui mirus, jo rankraščiai, kitas rašytinis palikimas buvo persiųsti į Lietuvą ir šiuo metu saugoma Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Žemaičių dailės muziejuje (Plungė), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius).
IŠSAMIAU
ALGIRDO KONČIAUS PRISIMINIMAI APIE TĖVĄ IGNĄ KONČIŲ
Mūsų šeima buvo patriarchališka. Mes, du broliai aš ir Vytautas, gimėme Rusijoje. Jis 1920 m. Stavropolyje, o aš 1915 metais Petrapilyje (Petrograde). O kiti du Jurgis (Tytuvėnų gydytojas) ir Liudas, buvo gimę Lietuvoje. Vytautas mirė 1971 m., gana jaunas, turėdamas apie 50 metų (sirgo širdies liga). Sesutę, susirgusi šiltine, mirė labai maža. Tėvai vienas kitą labai mylėjo ir gerbė, tačiau likimas jiems tik iš pradžių buvo palankus. Juos, kaip ir visą mūsų šeimą, išskyrė Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Tėvas, supratęs, jog jam į Lietuvą sugrįžę sovietai nedovanos už tai, kad jis karo metais vadovavo Savitarpinei pagalbos tarybai ir už mano brolio Liudo antitarybinę veiklą 1941 metais, nutarė trauktis į Vakarus. Mūsų mama tuo metu buvo Žemaitijoje, Palangoje. Tad taip jau susiklostė gyvenimas, jog mano Tėvas su dviem sūnumis (Liudu ir Vytautu) atsidūrė Amerikoje, o Mama su kitais dviem sūnumis (Algirdu ir Jurgiu) liko Lietuvoje.
I. Končiaus emigranto biografiją, manau, reikėtų pradėti nuo to, kaip mes su tėvu susėdome Vilniuje, buvusioje jo įstaigoje (tada Kęstučio g. 15), ten, kur ir dabar yra įsikūręs „Raudonasis kryžius”, ir ėmėme rimtai svarstyti, ką toliau daryti. Tuo metu mus jau buvo pasiekusi žinia, kad rusai jau prie Zarasų. Tėvas turėjo vieną egzempliorių 1940 metais iš Lietuvos į Sibirą išvežtų žmonių sąrašų, nes Jis buvo Savitarpinės pagalbos tarybos pirmininkas. Kitas egzempliorius buvo pasiųstas į Ženevą, „Raudonąjį kryžių”. Tėvas, ilgai svarstęs ir pagaliau nusprendęs trauktis, dalį savo asmeninio archyvo ir tą sąrašą perdavė saugoti man (visa tai sovietiniais metais man pavyko išsaugoti. Prasidėjus Atgimimui, visus tuos sąrašus atidaviau Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutui).
Kaip susiklostė tėvo gyvenimas užsienyje?
Pasitraukdamas iš Lietuvos, anglų kalbos jis nemokėjo, todėl iš pradžių jam ten teko dirbti juodadarbiu valgykloje. Kai jis išmoko anglų kalbą ir susirado geresnį darbą. Amerikoje Tėvas gana greitai apsiprato ir ilgą laiką dirbo Bostone Tofto universiteto Fizikos eksperimentinėje katedroje. Kaip yra rašęs vienas iš mano brolių, gyvenusių Amerikoje, vienas jų darbas buvo patekęs į NASĄ. organizaciją, kuri organizuoja JAV kosminius skrydžius. Tėvas ir sulaukęs pensijinio amžiaus liko dirbti universitete, rūpinosi studentų diplominiais darbais ir kt., nors galėjo gauti nemažą pensiją. Darbą jis paliko tik sulaukęs senatvės.
Mano brolis Vytautas Lietuvoje jokios aukštosios mokyklos nebuvo baigęs, nors čia ir studijavo mediciną bei teisę. Jis buvo pats temperamentingiausias iš mūsų keturių. Jam Tėvas visada darydavo nuolaidas, nes Vytautas buvo gimęs po to, kai mama persirgo šiltine, todėl šis vaikas visada buvo šiek tiek silpnesnis. Paskui gyvenimas jį gerokai aplamdė. Gyvendamas Amerikoje, Vytautas man rašė, kad tada, kai jam ten įkyrėjo tampyti maišus, Jis nusprendė, kad reikia ieškotis ko nors kito. Ėmė mokytis. Taip jis baigė techniko rentgenologo mokslus ir po to dirbo rentgenologu.
Pats jauniausias iš mūsų Liudas, buvo ir didžiausias mūsų politikierius. Apie jį yra parašyta tėvo atsiminimuose „Kelionė į Červenę ir atgal”. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Tėvas pateko į Červenę buvo kaip tik ta, kad Liudas, būdamas 13 metų, platino antitarybinius atsišaukimus.
Tėvas visada labai didžiuodavosi, kad augina 4 sūnus. Prisimenu, kai mes gyvenome Kaune, Jis dažnai mėgdavo išeiti su mumis į miestą pasivaikščioti ir eidavo iškėlęs galvą. Kaune visi pažįstami jam pavydėdavo tokio būrio sūnų, nes jų šeimos būdavo kur kas mažesnės.
Liudas Bostone baigė Tafto universitetą ekonomiką, bet ekonomistu nedirbo, nes, gyvendamas JAV, įsitraukė į skautų judėjimą (skautų organizacija tada Amerikoje labai aktyviai gyvavo ir vienijo apie 25 milijonus žmonių). Jis buvo vieno iš skautų mokymo centro Teksase vedėjas. Išaugino dvi dukras ir vieną sūnų. Taigi ir JAV Končių pavardė neišnyko ten gyvena Igno Končiaus anūkas Tomas Končius.
Na, o mes (Marija Kentraitė-Končienė, mano brolis Jurgis ir aš) likome ir vargome čia, Lietuvoje. Mama iš Žemaitijos į Vilnių sugrįžo taip, kaip stovi, net neturėdama asmens dokumentų. Bet mums padėjo geri draugai, tėvo bičiuliai. Čia, Vilniaus Universitete, vienas iš tokių buvo Bronius Zaremba (jis yra išgelbėjęs Vilniaus Universiteto biblioteką, kurią vokiečiai, užėmę Lietuvą, norėjo padegti). Tėvas su juo artimai bičiuliavosi, grįždamas iš Žemaitijos, visada veždavo lauktuvių: mėsos, pieno produktų ir kt. Tas pats B. Zaremba karo pabaigoje padėjo ir Mamai gauti pasą. Tais laikais tai padaryti buvo itin sunku.
Mūsų Mama po karo labai įsisirgo ir gana jauna (turėdama vos 54 metus), mirė. Brolis Jurgis buvo mokslus, tačiau jį atleido iš Kauno Universiteto, nebaigusį studijų, nors buvo likę vos pora metų. Visa bėda buvo ta, kad jo pavardė Končius. Stebėjomis tuo, nes mano Tėvas Lietuvai niekuo nebuvo prasikaltęs. Po to brolis atvažiavo gyventi į Vilnių. Aš tada jau dirbau Vilniaus Universiteto Miško ūkio fakulteto prodekanu. Kai pakalbėjau su prof. Kairiūkščiu, brolis be jokio vargo buvo priimtas į Vilniaus Universitetą, kur Jis baigė du paskutiniuosius Universiteto kursus ir tapo gydytoju. Dirbdamas jis apie 20 metų praleido Žemaitijoje Tytuvėnuose. Mirė 1995 m., sulaukęs 72 metų amžiaus.
Kaip po karo susiklostė mano likimas?
Kai aš su tėvu paskutinįjį kartą kalbėjausi jo darbovietėje, Jis pasakė, kad visi mes palikti Lietuvos negalime, ir patarė man neatsitraukti, nes aš neseniai buvau grįžęs po studijų iš užsienio, manęs Lietuvoje niekas nepažino, man represijos negrėsė.
Taip su tėvu aš ir atsisveikinau. Jis taip pat norėjo likti Lietuvoje, bet kaip Savitarpinės pagalbos tarybos vadovas Jis turėjo evakuoti į Vakarus paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Taip Jis pasiekė Berlyną, ten atsiskaitė už savo veiklą (taip pat ir finansinę), ten oficialiai buvo nutraukta ir Savitarpinės pagalbos tarybos veikla. Aš manau, kad šios tarybos veikla Lietuvoje iki šiol nepelnytai mažai tyrinėjama.
Kaip ir visi I. Končiaus sūnūs, baigiau neprivilegijuotą Kauno „Aušros” gimnaziją. Paskui mokiausi Alytaus aukštesniojoje miškininkystės mokykloje ir išvažiavau toliau studijuoti į Prahos universitetą miškininkystę. Į Lietuvą sugrįžau prieš pat karą. Vokiečių metais dėstytojavau toje pačioje Alytaus miškininkystės mokykloje, kurią buvau baigęs (per karą ši mokykla buvo persikėlusi į Vilnių). Tuoj po karo nuėjau į Vilniaus Universitetą ir ten su bendraminčiais ėmėme čia kurti Miškų fakultetą. Daug šios srities specialistų čia nebuvo, tai man atiteko fakulteto kūrimo organizacinis darbas. Iš pradžių šios specialybės mokėsi trys studentai, paskui studentų daugėjo ir prireikė viso Miškų fakulteto, kuris 1949 metais buvo perkeltas į Kauną. Ten, Kaune, man taip pat buvo trukdoma dėl to, kad aš esu Končius. Suabejota, ar aš, sūnus žmogaus, kuris pasitraukė į Ameriką, galiu dėstytojauti, ar mano paskaitos gali atitikti sovietinės ideologijos reikalavimus. Mano pavardę dar maišė ir su Sankt Franciske dirbusiu Kundziš (latviu). Prasidėjus tokioms intrigoms, gavau atsisakyti darbo Kaune. Nebuvau ištižęs, todėl ėmiausi verstis visokiais kitokiais amatais, o 1969 metais man pasiūlė darbą Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos institute. Sutikau. 22 metus išdirbau Mokslų akademijoje. Mokslų daktaro disertaciją apsigyniau 1972 m. Visą tą laiką gyvenau Vilniuje. Dabar taip pat. Turiu žmoną, sūnų ir du anūkus. Kaip bebūtų keista, net ir pensijoje vis neturiu laiko: daug susirašinėju, lankau Žemaitiją, rūpinuosi tėvo palikimo sutvarkymu, šeimos archyvo perdavimu muziejams.
Mūsų šeima atgavo ir Igno Končiaus tėvų žemę Plungės rajono Purvaičių kaime, o pagrindinis tos sodybos gyvenamasis namas dar prieš grąžinant mums tėvų turtą, buvo parduotas.
Igno Končiaus ir abiejų jo sūnų palaikai į Lietuvą parvežti daugiau kaip po 50-ties metų. Per tą laiką mano tėvas nė karto nebuvo atvykęs į Lietuvą, nors jis jos visą laiką labai ilgėjosi. Savo ilgesį išsakydavo droždamas miniatiūrines medžio skulptūrėles. Tais metais jis labai dažnai rašydavo giminėms Lietuvoje (daug laiškų išsaugota). Apie tai, kas buvo brangiausia, kuo domėjosi, daugiausia rašydavo užuominomis vos ne Ezopo kalba.
Končius gyvenimu užsienyje nesimėgavo. Jam arčiausiai širdies visada buvo savas kraštas, o labiausiai Žemaičių padangė. Kai gyveno Lietuvoje, būtent žemaičių krašte Jis įdomiausiai, turiningiausiai ir laiką praleisdavo.
Tėvas buvo tikras žemaitis. Tai jis nuolat pabrėždavo. Prisimenu, jis mums, savo sūnums, visada sakydavo, jog reikia rūpintis, kad Končių pavardė neišnyktų. Toks rūpestis giminės pratęsimu žemaičiams yra nuo seno būdingas. Jis tai yra pabrėžęs ir savo knygose pavardė turi išlikti. Aš išauginau du sūnus, o šie turi po anūką, taigi pavardė Lietuvoje turi išlikti ilgesnį laiką. Tėvo valia yra įvykdyta.
Kiek atsimenu, tėvą labai mėgdavo jo studentai. Net keletas mano pažįstamų, rašydami prisiminimus apie tėvą, ne kartą yra sakę, kad auditorijos tiesiog lūždavo, kai paskaitas skaitydavo Ignas Končius.
Jis buvo labai liežuvingas. Pats yra rašęs apie save: geras darbininkas, bet patarška, turintis ploną ir ilgą liežuvį. Taigi Jis buvo gyvas žmogus ir daug kur pritapdavo.
Žemaitiškas charakteris daug nulėmė, kad būtent jis buvo paskirtas Vilniaus universiteto valdytoju. Nors mano Tėvas tada nepriklausė jokiai partijai, nors tuo laiku buvo ir daug kitų gerbiamų profesorių, prezidento A. Smetonos nurodymu valdytoju buvo paskirtas jis.
Tėvas buvo principų žmogus: jei jau ką sumanys, jei užsispirs, tai savo pasieks. Dirbs dantis sukandęs, šaltai viską apgalvos, bet pasieks.
Tos charakterio savybes, kurias I. Končius priskirdavo žemaičiams, buvo būdingos ir jam. Prisiminimuose apie vadovavimo Universitetui laikotarpį jis yra aprašęs vieną tokį nutikimą: 1939 m. po karo į Vilnių, kuris jau buvo prijungtas prie Lietuvos, grįžo daug lenkų studentų. Kūrėsi lietuviškas Universitetas. Lenkų jaunimas Universitete labai įdomiai elgėsi, dažnai net kategoriškai ir nedraugiškai lietuviams. I. Končius tuo metu turėjo du pagalbininkus: reikalų vedėją Makauską ir ūkio vedėją, tačiau daugelį svarbiausių reikalų tekdavo tvarkyti jam pačiam. Kartą, eidamas Universiteto koridoriumi, jis pamatė, kad abiejose jo pusėse stovi žmonės, kurie jam tikrai nelinki gero. Bet I. Končius ėjo tolyn net akimis nemirkčiodamas, neduodamas pagrindo tiems savo neprieteliams suprasti, kad jų bijo. Tada į priekį išėjo vienas iš tų lenkų ir sako: „Norime su Jumis pakalbėti, profesoriau”. Končius atsakė:
Ne. Aš niekada su minia nekalbėsiu. Pasiskirkite savo atstovus, tegu jie ateina į mano kabinetą, ir mes tada kalbėsimės.
Kaip yra rašęs tėvas, buvo tokių laikų, kai Universitete visko galėjo atsitikti, net į jį patį pasikėsinti, ar padegti Universitetą, tačiau tokių ekscesų neįvyko. Manau, kad daug kas priklausė ir nuo to, kad mano Tėvas buvo didelis diplomatas ir labai ryžtingas, užsispyręs žmogus. Imponavo ir jo padėtis, išvaizda (buvo nedidelio ūgio, bet tvirto sudėjimo, aštrių akių žvilgsnio, mokėjo akimis net ir juoktis). Savo santūrumu ir diplomatiniais sugebėjimais Tėvas pelnė net ir jam nepritariančių žmonių pagarbą.
Tais metais lenkai skleidė informaciją, kad I. Končius, atvažiavęs iš Kauno, uždarė Vilniaus S. Batoro universitetą. Nieko panašaus nebuvo. Aš turiu iškarpą iš tuometinio lenkų laikraščio „Kurjer Wilenski”, kur išspausdintas Vilniaus universiteto rektorato pranešimas, kad Universitetas nėra nė vieną dieną uždarytas ir visi, kurie nori studijuoti, yra kviečiami registruotis, ir visi tęs mokslus tuose pačiuose kursuose, kuriuose mokydamiesi buvo nutraukę savo studijas.
Mūsų šeimai sugrįžus iš Rusijos, kaip minėjau, mano Tėvas dirbo Dotnuvoje docentu, nuo 1926 metų – Kaune. Tėvas tuo laiku buvo vienas iš Žemaičių studentų korporacijų, gyvavusių tarpukario metais Lietuvos aukštosiose mokyklose, įkūrėjų. Aš gerai atsimenu, kaip šios korporacijos nariai lankydavosi mano tėvų namuose. Čia, prie arbatos puodelio, būdavo aptariama nemažai studentų rūpesčių. Tais metais Kaune studentų visuomeninės draugijos buvo labai aktyvios. Mano Tėvas, savotiškas, gana konservatyvus žmogus, sakydavo: „kaip čia atrodo, kad tas žemaitis studentas užsideda kepurę, špagą prie šono ir vaidina viduramžių studentą? Juk tai mums, iš Žemaitijos kilusiems žmonėms, yra visiškai nepriimtina… “ Be abejo, jauniems žmonėms visos tos juostos, visi tie senjorai ir kt. imponuodavo, bet Jis tų korporacijų nemėgo, tik žemaičių studentų veiklai pritarė ir ją rėmė.
Jis buvo didelis žemaitiškų tradicijų mėgėjas. Mokėjo labai daug žemaitiškų dainuškų, mintinai visas žemaitiškas kantičkas. Na,o kai atvažiuodavo į Plungę, tai į Purvaičius (apie 10 kilometrų) eidavo pėsčias. Visas tėvo sudėjimas, jo stiprios kojos ir charakteris buvo tikrai žemaitiškas.
Jis buvo ir labai nagingas žmogus. Medžio drožiniai kaip juvelyro. Jie turi ir didelę dvasinę prasmę. Skulptūrėlės tarsi gyvos. Kodėl Tėvas susidomėjo kryžiais dar 1912 m. Darydamas tas skulptūrėles šeimai Rusijoje kartais jis ir duonos uždirbdavo. Po karo mes grįžome iš Rusijos (1921 m.) pusplikiai.. Šeimai Lietuvoje tada nuolat trūkdavo maisto. Mes ilgą laiką ir vėliau negalėjome plačiai gyventi, nes labai reikėjo taupyti.
Kaip gyvendavome, tvarkydavomės, bendraudavome šeimoje?
Visi ūkio darbai (maisto gaminimas, rūbų siuvimas, skalbimas, lopymas) atitekdavo Mamai. Na o Tėvas kiek galėdamas stengdavosi Jai padėti auklėti mus, vaikus. Kiek atitrūkęs nuo savo darbų, Jis mėgdavo su mumis pasivaikščioti, pažaisti. Ir kai mes jau gerokai paaugome, Tėvas šio įpročio neatsisakė ir dažnai su mumis išeidavo tiek į teatrą, tiek į koncertą, tiek šiaip pasivaikščioti.
Tiesioginis darbas atimdavo daug laiko, tačiau Tėvas surasdavo kada užsiiminėti ir kita veikla. Dalyvaudavo daugelio studentų organizacijų veikloje, skaitydavo paskaitas, o vasarą Jį galėjai beveik visada sutikti Žemaičių padangėje. Čia organizuodavo muziejus, fotografuodavo liaudies meistrų išdrožtus kryžius ir koplytėles.
Mes, vaikai, vasarą dažniausiai gyvendavome mamos tėviškėje Palangoje, tačiau Tėvas vis surasdavo progą ir laiko mus nusivežti ir į kaimą, sakydamas, kad ten yra visų žemaičių „šaknys”, tad būtina gerai pažinti kaimo gyvenimą, žmones ir gamtą. Kartu su tėvu mes vis aplankydavome ir Jo gimtuosius Purvaičius. Mums Jis apie savo tėviškę mielai pasakodavo.
Beje, pasakoti Jis mokėjo. Tėvas vis prisimindavo, kad kaime visada būdavęs pirmas: ir kojos greičiausios, ir prie darbo ir taip toliau … Dainas, kurios tada ėjo iš lūpų į lūpas, taip pat jis visas mokėjo. Na, o pasakų, tai jau tiek ir tiek! Ir visokių talaluškų, patarlių ir priežodžių, mįslių jo galva būdavusi pilna. Apie tai Jis rašė ir savo prisiminimuose.
Mūsų Mama Marija Kentraitė. Ji žemaitė, kilusi iš Palangos. Mokslus buvo baigusi Liepojos gimnazijoje ir turėjo diplomą, kuris jai suteikė teisę dirbti namų mokytoja. Mama buvo muzikali, gražiai skambindavo fortepijonu. To ji mokė ir mus, savo vaikus. Vienas sūnus grojo smuiku. Muziku netapome nė vienas, tačiau muzika mus visus ir visada žavėjo Mama išmokė ją vertinti, tad iš pradžių su tėvais, o vėliau jau ir vieni nuolat lankydavome operą, koncertus.
Nuo mažens Tėvas mums pasakodavo apie dailę. Kartu su juo lankydavome dailės parodas. Tėvelis mus atvedė prie M. K. Čiurlionio paveikslų.
Tėvas niekados mums nėra primetęs savo nuomonės, pataręs, kad dalyvautume tuose ar kituose moksleivių būreliuose ar studentų organizacijose. Bene labiausiai mus traukė skautai. Jų judėjime aš pats ir šiuo metu tebedalyvauju.
Kai šeimoje keturi berniukai, Mamai gana sunku su jais susitvarkyti. Kai prasikalsdavome, Jai į pagalbą ateidavo tėvas. Mums Jis buvo ne tik švelnus, bet ir gana griežtas. Už didelius prasižengimus mums, sūnums, tekdavo ir kelnes nusimauti. Kol Tėvas „seikėdavo pagal nuopelnus” (dažniausiai dirželiu), mes neturėdavome teisės nė aimanos parodyti vyriškai reikėdavo bausmę iškentėti. Tad kęsdavome dantis sukandę kaip tikri vyrai, tikri žemaičiai.
Auklėdamas savo sūnus, Jis stengdavosi nė vieno neišskirti. Tai jausdavome ir vėliau.
Mūsų šeimoje virtuvė buvo žemaitiška sveika. Iki šiol atsimenu Mamos virtą pusmarškonę košę, visų labai mėgstamą šiupinį, pieniškus patiekalus, kompotą iš vaisių, kuriuos patys susidžiovindavome. Šeštadieniais mūsų namuose būdavo kepamos bandelės, pyragas. Visi labai mėgdavome rūgštų pieną. Atvažiavusių į Palangą ant stalo vis laukdavo menkė ar plekšnė. Žuvis, įsitaisę ant pėsčiųjų tilto į jūrą, patys sužvejodavome.
Savo žemaitiškumu Ignas Končius ir didžiavosi. Žemaitišką gyvenimo būdą, žemaičių papročius ir tradicijas Jis buvo labai gerai išstudijavęs. Man atrodo, kad labai gerai ir gamtą suprato. Visa tai rodo ir jo knyga „Žemaičio šnekos”.
Tėvas daugiausia keliaudavo po Žemaitiją ir tyrinėjo būtent šį kraštą, nors vienu metu su V. Švipu lankėsi ir kitose Lietuvos vietose. Per ekspedicijas surinktas kultūros vertybes be išimties jis perduodavo saugoti muziejams. Nė vienos skulptūrėlės, nė vieno kryželio, parvežto iš ekspedicijų, mūsų namuose nebuvo. Tėvas laikė, kad gabenti namo tokius daiktus yra nusikaltimas. Ir muziejams paimdavo tik išimtinais atvejais, nes sakė, kad tos skulptūrėlės tos aplinkos, kuriai ji padaryta, dalis, todėl išvežti kitur šventvagystė.
Parengė Danutė Mukienė
VACYS MILIUS. „IGNAS KONČIUS – ETNINĖS LIETUVIŲ KULTŪROS TYRINĖTOJAS“
Anos nepriklausomybės metais Lietuvoje etnografijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, dar nebuvo. Tos srities specialistus ketvirtajame dešimtmetyje rengė užsienio universitetai. Tačiau etnografija domėjosi įvairių specialybių žmonės, dirbę aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, muziejuose, teisėtvarkos institucijose, administracijoje.
Po teisininko ir visuomenininko Pelikso Bugailiškio, organizavusio Šiaulių kraštotyros draugiją ir jai vadovavusio, redagavusio periodinius leidinius ,,Šiaulių metraštis”, ,,Gimtasis kraštas”, etninę kultūrą tyrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto fizikos profesorius Ignas Končius (1886 07 31- 1975 02 19). Tiek etnografai, tiek mėgėjai, suvokiantys šio darbo svarbą, yra skirtingi: vieni tiria tik pavestą ar pasirinktą dalyką, kiti aprėpia keletą. Jie žodžiu, raštu telkia kitus į bendrą talką. P. Bugailiškis ir I. Končius priklausė antrajai grupei.
Končius gimė kaime, augo tradicinėje žemaičių sodyboje. Gal todėl buvo toks pastabus ir imlus. Kai studijavo Sankt Peterburgo universitete, tenykštis etnografas ir kalbininkas Eduardas Volteris supažindinto su lietuvių etnografija. Lydėdamas E. Volterį kelionėse po Žemaitiją, I. Končius neliko vien pasyvus stebėtojas ar palydovas, o pats ėmėsi fotografuoti, užrašinėti ir lietuvių spaudoje skelbti tai, ką pamatė ar išgirdo.
Jau pirmajame ,,Gimtojo krašto” numeryje po P. Bugailiškio įvadinio straipsnio ,,Mūsų tikslai” publikuojami du I. Končiaus programiniai straipsniai: ,,Gimtojo krašto pažinimas” ir ,,Kraštui pažinti šios dienos metmenys”. Šie etninės kultūros tyrinėjimams skirti straipsniai pakreipė visą šį leidinį, ėjusį 1934-1943 m., kita linkme. Šalia gamtotyros, archeologijos, istorijos, muziejininkystės, folkloristikos dalykų etnografijai skirta daugiau nei pusė straipsnių. To priežasčių būtų keletas: 1) kaime dar buvo apstu tradicinės kultūros apraiškų, tačiau jos sparčiai nyko, todėl skubėta įamžinti gyvąją senovę, 2) mūsų anuometinė inteligentija buvo kilusi iš kaimo, tad liaudies gyvenimas jai buvo lengvai suprantamas dalykas, 3) etnografinius lokalinius dalykus užrašinėti, fotografuoti gali pajėgti kiekvienas pastabesnis ir sumanesnis asmuo.
Šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kaimai buvo skirstomi į vienkiemius I. Končiaus anksčiau minėtuose straipsniuose teikė nurodymų, ką ir kaip reikia tyrinėti. Ypač kreipėsi į matininkus ir melioratorius. Greta konkrečių metodinių nurodymų šiuose straipsniuose randame ir bendresnio pobūdžio raginimų: ,,Rinkim, kad dabartinių etnografinių paminklų nereikėtų ateity ieškoti archeologinėse iškasenose”: ,,Tuomet ateity nebūtų gėdos ar sarmatos prieš būsimas kartas, turėtų progos iš kur pažinti mūsų gyventąjį gyvenimą ir įsitikinti, kad jų tėvų buvo sąmoningi piliečiai, kurie įstengė naujai kurtis, savo gyvenimą tvarkytis ir apie būsimas kartas pasirūpinti”. Etnografinius straipsnius, skelbtus “ Gimtajame krašte”, I. Končius pabaigdavo ragindamas kitus apie tuos dalykus parašyti. Štai straipsnio ,,Pastatai su slėptuvėmis” pabaiga: ,,Būtų gerai apie pastatus su panašiais įrengimais surinkti medžiagos, surašyti, aprašyti ir pačius pastatus ir jų slėptuves, nurodyti jų tikslą seniau ir dabar. ” Straipsnis apie žemaičių valgius taip baigiasi: ,,Būtų tikrai gerai pakratinėti senelių gamintuosius, o gal kai kur ir tebegaminamus valgius”. Kaip žinia, ano meto kraštotyrininkai stengėsi senesnius objektus, senų žmonių atsiminimus užrašyti, nufotografuoti, nupiešti. I. Končiui rūpėjo ir tų dalykų gyvavimas, transformacijos aprašomuoju momentu. Tą liudija anksčiau pateiktos citatos.
,,Gimtajame krašte” I. Končius rašė, kad kraštotyrininkai nepadarytų gėdos ateinančioms kartoms, tačiau jie jos ne tik nepadarė, įamžino mūsų kaimo kultūros palikimą, papročius, tuo ir patys pasistatydami sau paminklą. ,,Gimtajame krašte” paskelbtus straipsnius visą laiką cituoja mūsų dienų etnologai. Jei būtume turtingi, reikėtų nufotografuoti ir išleisti visus 17 ,,Gimtojo krašto” numerius, nes juose paskelbtoji medžiaga ir tyrinėjimai nėra praradę mokslinės vertės. Tuo labiau, kad sovietmečiu viešosiose bibliotekose ir mokyklose jo komplektai sunaikinti, didžiosios bibliotekos ir pavieniai asmenys turi nedaug.
Paminėtina, kad dar prieš ,,Gimtojo krašto” pasirodymą I. Končius rūpinosi rinkti etnografinę medžiagą. Jau 1923 m. Švietimo ministerijos leistame žurnale ,,Švietimo darbas” paskelbė „Programą etnografijos medžiagai rinkti”. Jos pastabose parašyta: ,,Šią programą sustačiau Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių kuopelei ,,Gimtajam kraštui tirti” (autorius tuo metu dirbo šioje mokykloje. ) 1925 m. Tame pačiame žurnale I. Končius vėl paskelbė ,,Programą medžiagai apie trobesius rinkti”. 1931 m. Senovės kultūros paminklų apsaugos valdyba išleido jo parengtą ,,Instrukciją etnografinei medžiagai rinkti”, o 1933 m. Žemės reformos valdyba ,,Instrukciją skirstomų viensėdijomis kaimų etnografiniams paminklams surašyti”. Iš už jūrų marių atklydę žemaičiai nenustojo rūpintis gimtojo krašto tyrimu. Lietuvos miškininkų sąjungos leidinyje ,,Girios aidas”, kuris išėjo 1950 m. Čikagoje, įdėtas I. Končius straipsnelis ,,Keli klausimai Lietuvos miškų žinybos pareigūnams”. Čia autorius prašė aprašyti tris dalykus: įrengimus vandenyje ant sijų, kelmų sudorojimą ir medžių sodinimą .
Končius spaudoje foto mėgėjus ir matininkus ragino fotografuoti kaimo žmonių darbus ir jų sukurtus dalykus. Pagaliau ir pats kelionėse visada fotografuodavo. Jo nuotraukų negatyvų ir pozityvų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių ,,Aušros” muziejuose. Šis triūsas buvo įvertintas. 1938 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografijos skyrius suorganizavo etnografijos ir foto parodą. Paroda susilaukė daug lankytojų, jos nuotraukų buvo paskelbta ano meto periodikoje, išleistas jos katalogas.
Končius yra prisidėjęs prie lietuviškojo skanseno steigimo Kaune, Parodų aikštėje. Žemės ūkio rūmams sumanius steigti vadinamąjį Oro muziejų, I. Končius su kitais važinėjo po kaimus, ieškoti pastatų. Čionai buvo perkelti 6 trobesiai, juose daug vertingų eksponatų. Kai antrą kartą Lietuvą užėmė Raudonoji armija, muziejuje įsikūrė jos dalinys. Kauno Dailės muziejaus darbuotojai kreipėsi į to dalinio vadovybę prašydami nesunaikinti čia sukauptų vertybių. Pažadėta, tačiau padaryta atvirkščiai: kai dalinys išsikėlė, nei pastatų, nei juose sukauptų eksponatų nebebuvo jie sukūrenti kaip malkos.
Končius rašė ir apie etninius tyrinėjimus. Pirma didelė jo publikacija 11 straipsnių serija, paskelbta 1911 m. ,,Lietuvos žiniose”. Čia rašoma apie žemės darbus, kaimo ir miestelio gyventojų buitį, kalendorines šventes. ,,Gimtajame krašte” I. Končius yra paskelbęs duomenų apie trobesius, valgius. Ypač reikšmingi du I. Končiaus darbai: medžiagos apie kryžius ir koplytėles skelbimas ir visų jo darbų vainikas knyga ,,Žemaičio šnekos”.
Kryžiai ir koplytėlės vienas būdingiausių lietuvių etninės kultūros požymių. Žemaitijoje buvo ypač įvairi forma, puošyba, daug skulptūrų. I. Končius ypač rūpinosi kryžiais ir koplytėlėmis. Rinkdamas statistinius duomenis ir fotografuodamas bei aprašinėdamas kryžius ir koplytėles, I. Končius keliavo po Žemaitiją 1912 m. ir nuo 1932 iki 1939 m. 1932 m. pasirinko dėl to, kad norėjo, kad norėjo aprašyti, kas pasikeitė per 20 metų, be to, dalis ankstesnės medžiagos dingo Pirmojo pasaulinio karo metais. 1912 m. keliavo dviračiu, 1932 m. lengvąja mašina. Iš viso apkeliauta 2424 km, suregistruotos 3234 skulptūros. Apie kai kuriuos kelių ruožus I. Končiui duomenų pateikė Žemaitijos inteligentai, ypač telšiškis matininkas P. Gaidamavičius. Likusius 300 km I. Končius buvo numatęs apkeliauti 1940 m. vasarą, tačiau sovietinė okupacija sutrukdė tyrinėjimus.
Šių kelionių duomenis I. Končius paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos- folosofijos fakulteto žurnale ,,Soter” (1931- 1938 metais septyni numeriai) ir ,,Gimtojo krašto” 1943 m. knygoje. Be to, išleistas 7 atspaudų sąsiuvinis. Dviejuose atspauduose autoriaus gražia rašysena įrašyta: ,,Didžiai gerbiamam Profesoriui- Įkvėpėjui P. Dovydaičiui” (1933), ,,Šių rinkinių gerbiamam Kaltininkui P. Dovydaičiui” (1937). Mat jis buvo paskatinęs I. Končių šiuos duomenis paskelbti.
Kryžių ir koplytėlių su juose buvusiomis skulptūromis statistinės lentelės suskirstytos grafomis, kurių kiekvienoje aprašyti kelionių etapai nuo vieno miestelio iki kito. Nurodomas atstumas tarp jų, kelionės data, paminklo atstumas nuo miestelio, kurioje kelio pusėje jis yra, rūšis (kryžius, koplytėlė), tiksli lokalizacija (sodyba, medis, ganykla, šventorius, turgaus aikštė), skulptūrų siužetai, kartais parašyta, kas ir kada statydino ar sukūrė, statymo intencija, kaip papuoštas vidus, kokia tvorele aptvertas, kokių gėlių pasodinta, pateikiami įrašų tekstai, nuotraukų numeriai. Gale suvestinės lentelės, kuriose nurodoma, kokių ir kiek šventųjų siužetų yra, koks jų nuošimtis. Po kiekvienos publikacijos po dvi nuotraukų lenteles, kuriose po keletą kryžių bei koplytėlių. Taigi šis darbas žinių šaltinis analitiniams kryžių tyrinėjimams. Daug paskelbta darbų apie Europos kraštų, tarp jų ir Lietuvos šios rūšies paminklus. Toks I. Končiaus duomenų rinkimo ir skelbimo būdas unikalus atvejis etnologijos istoriografijoje.
Ir emigracijoje gyvendamas I. Končius neužmiršo šių paminklų. 1965 m. Čikagoje buvo išleista jo iliustruota knyga ,,Žemaičių kryžiai ir koplytėlės”. Joje pateikiama duomenų apie šiuos paminklus, skulptūrų siužetus, aprašomi žymesni objektai, pažiūros į šventuosius, paaiškinamos statymo intencijos.
Končiaus etnografinio pobūdžio prisiminimai ,,Žemaičio šnekos” Žemaičių kaimo buities enciklopedija. 1961 m. „Nidos” knygų leidykla juos išleido dviem knygom. O 1996 m. vyriausiojo sūnaus dr. Algirdo Končiaus rūpesčiu antrąjį leidimą išspausdino ,,Vagos” leidykla (finansiškai parėmė torontiškis Stasys Kuzma). Antrajame leidime dar įdėta Linos Dzigaitės įvadinis straipsnis ,,Ignas Končius ir jo ,,Žemaičio šnekos”, dr. Jurgio Gimbuto ,,Igno Končiaus biografijos santrauka”. Chronologiniu atžvilgiu po Karlo Kapelerio ,,Kaip senieji lietuvninkai gyveno,” Mikalojaus Katkaus ,,Balanos gadynės,” Elvyros Dulaitienės (Glemžaitės) ,,Kupiškėnų senovės” tai ketvirtasis etnografinis lokalinis aprašymas apie lietuvius, pirmasis apie žemaičius. Pradžios žodyje I. Končius svarsto: „Ką gi pasakysi, kai vaikaitis klausia apie savo tėvelius, kaip jūs maži gyvenote, ar vis baltais batukais avėjote, kokius saldainius valgėte, ar tokia pat balta duonelė buvo, ar vis riebalus pjaustėte šalin, o ištirpusius jau taukus pylėte į vandens ausį. . . Duokime mūsų vakų vaikams ateityje pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praeityje. Juk ta artimiausioji praeitis virs greit tolimąja, paskui vis tolimesne praeitim”. Už rūpinimąsi paskelbti šiuos prisiminimus dėkoja publicistui, lietuviškos spaudos kolekcionieriui bei propaguotojui Broniui Kvikliui. Apie apybraižų apimtį liudija skyrių pavadinimai: “Gyventojai savininkai”, “Sodybos”, “Gyvenimo eiga”, “Gyventojai samdiniai”, “Pats gyvenimas”, “Aplinka”, “Pramogos”, “Savybėje” (t. y. šeimoje). Net 93 temos. Visa tai atskleidžia įvairių luomų, kaimynų šeimos narių tarpusavio santykiai, parodomas pačių kaimiečių supratimas, pateikti ir savi žmonių elgsenos vertinimai. Todėl I. Končius laikomas psichologinės krypties lietuvių etnologijos istoriografijoje pradininku.
Čia vis skaitėme apie žemaičius. Stodamas į Šiaulių kraštotyros draugiją, I. Končius anketoje į klausimą apie tautybę atsakė ,,Žemaitis”. Rašė jis ne tik apie žemaičius. Prieškariniame ,,Gimtajame krašte” I. Končius yra paskelbęs duomenų apie Ukmergės bei Utenos apskričių kaimo gyventojų materialinę kultūrą. Išvada tokia: I. Končius organizavo, skatino tyrinėti etninę kultūrą, surinko informaciją ir paskelbė straipsnius bei knygas, todėl jo vardas ryškiomis raidėmis įrašytas į lietuvių etnologijos istoriografiją. Reikia tik pasidžiaugti, kad jo darbai tinkamai įvertinti atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, o jis pats sugrįžo į gimtąjį kraštą 1996 m. rugsėjyje jo palaikai urnoje parvežti į Lietuvą ir palaidoti Rasų kapinėse, Vilniuje.
Nuotraukose: Ignas Končius ir emigracijoje jo sukurti kryžiai
Tekstas paskelbtas 2022-02-10
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
