Antanas Klumbys (1901–1981) – pedagogas, kraštotyrininkas. Gimė 1901 m. vasario 15 d. Švėkšnoje (Šilutės r.), mirė 1981 sausio 16 d. Pelėdnagiuose (Kėdainių r.). 1908–1914 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau žinias gilino savarankiškai. 1919 m. dirbo mokytoju Kurmiuose, vėliau – Vilkų kampe, 1920–1925 m. – Tvaskučiuose. 1924 m. ŠMI jam buvo suteiktos mokytojo teisės.
1925–1935 m. dirbo mokytoju Švėkšnoje, buvo pradinės mokyklos vedėjas. 1935–1937 m. mokytojavo Ariogalos, 1937–1941 m. – Vandžiogalos pradinėse mokyklose. 1941m. su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairiose įstaigose. 1964 m. išėjo į pensiją.
Dirbdamas mokytoju Švėkšnoje aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kraštottyrinėje veikloje, priklausė Šaulių sąjungai, buvo jos tarybos pirmininku. Čia gyvendamas jis rašė Švėkšnos pradinės mokyklos kroniką, kurioje pateikė ir daug svarbių Švėkšnos miestelio istorijos faktų, bendradarbiavo spaudoje, aprašinėjo Švėkšnos valsčiaus įžymesnes vietas, planavo įsteigti muziejų. Išvykęs iš Švėkšnos, ryšių su ja nenutraukė. Bendradarbiavo su K. Būga jam rengiant lietuvių kalbos žodyną. Buvo Vydūno gerbėjas, asmeniškai jį pažinojo. Dalyvaudavo Vydūno misterijų vaidinimuose. Gyvendamas Vandžiogaloje pasirūpino, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, įsteigė mokinių bažnytinį chorą, daug dirbo lietuvybės puoselėjimo srityje, palaikė ryšius su jaunaisiais ūkininkais, organizuodavo meno saviveiklos vakarėlius, mokinių ekskursijas po Lietuvą. 1933 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
A. Klumbio asmenybę atskleidžia jo prisiminimai apie tuos laikus, kai mokykla daugelyje kaimų ir miestelių buvo vienintelis kultūros ir švietimo židinys. Šiandien kai būk tai dėl pinigų stygiaus kaip kokiais tikrais kultūros genocido laikais viena po kitos uždaromos bibliotekos, pradinės ir net vidurinės, pagrindinės mokyklos, ką jau bekalbėti apie kultūros namus, mokykla vėl čia tampa pagrindine kultūros ir švietimo skleidėja bei globėja. Mokytojas, iš kurio kasdien vis daugiau reikalaujama, bet kurio vis rečiau paklausiama, o kaip tokiomis sąlygomis Tu pajėgsi įgyvendinti vis tobulėjančias, besiplečiančias mokymo programas, kaip tinkamai tolesnėms studijoms ar gyvenimui sugebėsi parengti vaikus, mokytojas, kurio statusas visuomenėje dirbtinai sumenkintas, vis dėlto dirba. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad gerbia tuos, kuriuos turi išleisti į gyvenimą. Jie gerbia ir savo profesiją, žino, kad be jų, mokytojų, nėra Lietuvos ateities…
Mokytojas Antanas Klumbys nuo dar XX a. pradžioje pradėjo dirbti įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose: Švėkšnoje Ariogaloje, Vandžiogaloje ir kt. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir dešimčiai metų įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o 1951 m. ištremtas į taigą Dolgomosto rajoną. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Norėjo vėl dirbti su vaikais, bet leidimo mokytojauti negavo.
A. Klumbys savo atsiminimus rašė 1970–1980 metais. 1998 m. ketvirtame žurnalo „Žemaičių žemė“ numeryje buvo išspausdintas A. Klumbio pasakojimas apie lietuviškų mokyklų tinklo kūrimą Švėkšnos valsčiuje, Žemaitijos pedagogų rengimą darbui ir jų kvalifikacijos kėlimą po Pirmojo pasaulinio karo. Buvome pažadėję tęsti šiuos atsiminimus. Atsiradus galimybei, tai darome šioje publikacijoje, kurioje pateikiame A. Klumbio atsiminimus nuo 1919-ųjų metų.
…
Gruodžio pabaigoje valsčiaus Švietimo komisija į Švėkšnos pradinę mokyklą sukvietė visus kandidatus į mokytojus, patikrino jų žinias ir paskyrė, kur kas dirbs. Dar prieš šį susirinkimą mane vėl užkalbino klebonas Macijauskas ir pasiūlė eiti mokytojauti. Iš pradžių aš net nedrįsau pagalvoti, kad galėčiau tokį darbą dirbti, abejojau, ar sugebėsiu, nes buvau baigęs tik 5 pradžios mokyklos klases (skyrius). Tačiau tuose 5 skyriuose aš buvau gavęs kur kas daugiau žinių, negu kad jų gaudavo tie, kurie mokydavosi Gargžduose pas vokiečius. Lietuvių kalbos žinias buvau papildomai gilinęs dvi žiemas lankydamas vokiečių įsteigtą mokyklą. Šiaip valsčiuje mane daug kas laikė išsilavinusiu jaunuoliu, nes daug skaitydavau ir taip plėčiau savo žinias ir akiratį. Tuo metu lietuvių kalba jau buvo perskaitęs apie 400 egz. knygų, t. y. visas, kurios buvo parapinėje bibliotekoje, pagal prenumeratą gaunamus šv. Kazimiero draugijos leidinius. Nemažai buvau perskaitęs ir rusiškų knygų. Jų gaudavau iš kunigo Gaidžio, Šarkos ir kitų.
Taigi klebono Macijausko pasiūlymas… Ilgokai dvejojęs, paskirtą dieną vis dėlto nuėjau į mokyklą. Egzaminų laikyti man nereikėjo, nes apie tai, kad esu raštingas, žinojo tiek klebonas, tiek ir gyd. Oželis.
Tame susirinkime gydytojas Oželis kalbėjo apie mokytojo darbą svarbą, palinkėjo visiems sėkmės ir davė nemažai patarimų, kaip reikėtų dirbti mokyklose. Šie jo patarimai ir buvo visos mano žinios iš pedagogikos, psichologijos ir didaktikos.
Pirmąjį paskyrimą gavau į Kurmių pradinę mokyklą.
Nusipirkęs knygyne vadovėlių, sąsiuvinių, rašymo priemonių, susikroviau daiktus ir ėmiau laukti, kada atvažiuos manęs parsivežti.
1919 m. sausio 11 d. buvo ketvirtadienis. Po pietų kieme pasirodė vežikas. Visas mano turtas tilpo kareivio skrynelėje, kurią pas seserį Moniką 1914 m. išvykdamas į frontą buvo palikęs pasienietis kareivis. Toje skrynelėje buvo vadovėliai, sąsiuviniai ir baltiniai. Atsisveikinęs su namiškiais išvažiavau.
Buvo pats polaidis, kelias šlapias tikras purvynas, tai arkliai ėjo tik žingine. Nuo Švėkšnos iki Kurmių 8 km. Visą kelią širdis buvo nerami, vis galvojau, kokia bus pradžia, kas manęs laukia. Jaučiausi nekaip.
Kai atvažiavome į Kurmius ir sustojome ūkininko Ališausko kieme, kur buvo numatyta vieta mokyklai, jau brėško. Išlipęs iš vežimo įėjau į trobą, pravėriau kambario duris ir apsidairiau.
- O kur čia klasė? Kur čia ta mokykla? – paklausiau sutrikęs, nes nieko panašaus į klasę nepamačiau.
- Čia, - išgirdau atsakymą.
Mokyklai paskirtos patalpos buvo paprasčiausias gyvenamas kambarys, žemaitiška troba, kur stovėjo stalas, lovos, o pasieniais – suolai. Iš pradžių į tą kambarį įsinešiau savo skrynelę. Šeimininkai pakvietė vakarienės, o jai pasibaigus paklojo lovą šalia esančiame kambarėlyje - alkieriuje.
Nerami buvo ta naktis ir užmigti ilgai negalėjau. Vis labiau kankino mintis, kad žinių turiu per mažai, ypač iš pedagogikos. „Mokykite taip, kaip jus kad mokė…”. Prieš išvykdamas dažnai girdėjau tokius žodžius. Bet juk turėjau ne vieną mokytoją ir visi jie buvo skirtingi, ir visų elgesys kitoms…Darbo metodai taip pat skirtingi… Kai ėmė aušti rytas, mane apėmė toks jausmas, kad norėjau pakilti ir… bėgti. Tačiau susitvardžiau ir likau savo vietoje.
Anksti ryte troboje pasigirdo bruzdėjimas. Šeimininkai pradėjo tuštinti būsimos klasės patalpas. Ištuštino… O kur suolai, lenta, kitas mokyklai reikalingas inventorius? Nieko nebuvo, o čia jau ėmė rinktis tėvai su vaikais. Jie kartu su savimi atsitempė ir visa, ko reikėjo, kad galėtų pradėti darbą: paprastus stalus, prie kurių valgoma ir ilgus suolus. Šioje mokykloje tąsyk mokslo metus pradėjo 67 mokiniai. Jų amžius buvo labai įvairus: jauniausiam – 7 metai, o pats vyriausias jau buvo su ūsais ir turėjo apie 19-20 metų. Na, o pats tąsyk ėjau tik aštuonioliktus.
Mokinių išsilavinimas labai įvairavo. Vieni buvo beraščiai, kiti mokėjo iš maldaknygės sušlebizavoti kokią nors litaniją, dar kiti pažinojo raides ir tik keli buvo lankę Švėkšnos pradinę mokyklą, mokėjo skaityti bei rašyti. Patikrinęs žinias, atsižvelgdamas į tai, kas kiek moka, išdalinau mokiniams vadovėlius, sąsiuvinius ir kitus rašymo reikmenis. Visa tai man buvo paskolinęs Švėkšnos blaivybės draugijos knygynas. Vaikai už viską turėjo apmokėti patys. Po to mokinius suskirsčiau į kelias grupes ir pradėjau darbą.
Nors kambarys buvo didelis, bet tokiai daugybei mokinių per mažas. Jeigu būtų buvę mokykliniai suolai, dar šiaip taip, o čia… gremėzdiški paprasti stalai. Vaikai juos tiesiog spiečiu aplipdavo ir aš niekaip negalėjau prie jų prieiti, patikrinti jų darbus. Pamokos buvo varginančios iš neproduktyvios. Neturėjome net rašomosios lentos. Jos nebuvo, tai ir pavaizduoti raidžių, skaičių neturėjau ant ko. Reikėdavo prie kiekvieno mokinio pačiam prieiti, kiekvienam į sąsiuvinį parašyti tai, ko mokai, o paskui vaikščioti, tikrinti, kaip patys vaikai rašo ir taisyti jų darbus. Sunku būdavo ir dėl to, kad mokytojui aiškinant naują dalyką, dalis vaikų vis turėdavo sukiotis į mokytojo pusę. Štai ir mokyk, dirbk taip, kaip tave mokė.
Nekantriai laukiau šeštadienio. Po pamokų išskubėjau namo į Švėkšną. Norėjau susitikti kitus mokytojus, pasidalyti su jais pirmais įspūdžiais. Pasirodė, kad visose kitose valsčiaus mokyklose darbo sąlygos buvo geresnės. Ten buvo bent jau reikalingi baldai. Be to, ir mokinių mano kolegos turėjo mažiau. O mano…Kurmių mokyklą lankė Kurmių, Šalpėnų, Podagų, Karpiškių, net Kelvetų vaikai - labai jau didelė aptarnaujama apylinkė.
Darbas buvo išties sunkus, bet po kiek laiko apsipratau, susiformavo tam tikra mokymo sistema, režimas.
Mano atlyginimas buvo nedidelis - 150 auksinių per mėnesį. Atlyginimą išmokėdavo valsčiaus komitetas.
Po kurio laiko sukviečiau mokinių tėvų susirinkimą. Kartu aptarėme visas bėdas, išrinkome tėvų komitetą. Tėvai nutarė susidėti ir patys padirbti mokyklinius suolus. Kai ką patys pasidarėme, o kai ką ir valsčiaus komitetas mūsų mokyklai skyrė: gavome iš kažkurios mokyklos senų suolų, stalą. Tėvai padarė lentą. Gavęs suolus, pasijutau taip, lyg skraidyčiau kokiame danguje. Po to ir darbas labai palengvėjo, ir klasėje smagiau būdavo ne tik man, bet ir mokiniams. Suolai nedažyti, bet vis tiek mokykliniai.
Vasario pradžioje lankydamasis Švėkšnoje sužinojau, kad apie vasario 11 dieną Veiviržėnuose kviečiama Vėžaičių apskrities mokytojų konferencija. Nutariau dalyvauti. Mano kolegą ir draugą Vilkų Kampo mokytoją Petrą Rimkų į tą konferenciją vežė tos mokyklos gyventoja Klumbytė. Jie paėmė ir mane.
Konferencija vyko Veiviržėnų pradžios mokykloje. Mokytojų suvažiavo nemažai. Didelė klasė buvo pilnutėlė. Tą dieną man pirmą kartą teko dalyvauti mokytojų susirinkime. Jaučiausi taip, lyg ne savo suole sėdėčiau. Visi mokytojai man atrodė kažkokie labai rimti, labai jau gerai apsirengę, solidūs, kai kas jau ir pagyvenęs, o aš, lyginant su jais, tikras vaikėzas.
Konferenciją pradėjo Vėžaičių apskrities mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis. Jis daug kalbėjo apie mokytojų darbą, išsilavinimą. Kiek prisimenu, vyresnieji mokytojai reikalavo neleisti asmenims, nebaigusiems keturių gimnazijos klasių ar mokytojų seminarijos, mokytojauti. Bet tais laikais žmonių, baigusių seminarijas ar keturklasininkų, ir toje konferencijoje buvo labai nedaug. Tuo pat metu mokyklų visi reikalavo, visi norėjo šviestis, o mokytojų nebuvo. Todėl ir buvo pasitelkta į pagalbą ankščiau minėto mokslo cenzo neturintys vaikinai ir merginos. Konferencijoje A. Vokietaitis pasakė, kad jis visiems savo buvusiems mokiniams, baigusiems penkių skyrių dviklasę mokyklą, leistų mokytojauti, nes tokioje mokykloje gautų žinių darbo pradžiai visai pakaktų. Konferencijos dalyviai nutarė, tuos mokytojus, kurie buvo baigę ne mažiau kaip 5 pradžios mokyklos skyrius, leisti mokytojauti ir jiems mokėti atlyginimą iš Švietimo ministerijos biudžeto. Buvo nutarta leisti dirbti ir kitiems, bet jiems atlyginimą turėjo mokėti valsčių komitetai.
Tokiu būdu aš priklausiau Švietimo ministerijos apmokamų mokytojų kategorijai. Tai buvo didelis tiek moralinis, tiek ir materialinis laimėjimas. Švietimo ministerija cenzo neturintiems mokytojams mokėjo po 390 auksinių algos ir 100 auksinių smulkioms išlaidoms, o turintiems cenzą - 780 rb.
Pasibaigus mokytojų konferencijai vieną dieną sulaukiau netikėto ir nelaukto svečio - mokyklų inspektoriaus A. Vokietaičio. Žinoma, iš pradžių aš labai susijaudinau, bet greitai susitvardžiau ir nusiraminau. Pasisveikinęs ir pasisakęs, kas toks yra, dr.A. Vokietaitis paprašė tęsti pamokas toliau. Po to jis trečiame skyriuje pravedė parodomąją lietuvių kalbos pamoką. Iš „Žiupsnelio” jis pasirinko straipsnelį „Kodėl kiškio lūpos perskeltos” ir parodė, kaip reikia pravesti lietuvių kalbos skaitymo pamoką. Žinoma, mano sugebėjimai toli gražu neprilygo jo. Pamokos taip pat skyrėsi, tačiau inspektorius manęs nepeikė, net pagyrė, pasakė, kad man netrūksta drąsos ir energijos ir kad iš manęs išeis geras mokytojas. Iš jo sužinojau, kad vasarą Telšiuose bus organizuojami kursai mokytojams ir kad ten galėsiu pagilinti bendrojo lavinimo žinias ir susipažinti su pedagogikos bei psichologijos mokslais, o taip pat mokymo metodikomis. Nudžiugau. Taip kad šis instruktoriaus vizitas man suteikė naujų jėgų, pasitikėjimo savimi ir paskatino dar geriau dirbti.
Laikas bėgo greitai. Atėjo ir mokslo metų pabaiga. Po Velykų, kaip ir rusų laikais, dauguma mokinių į mokyklą nebeatėjo - išėjo ganyti gyvulių.
Užbaigiant pirmuosius mokytojavimo metus, buvau apsisprendęs su Kurmiais galutinai atsisveikinti.
***
1919 metais Švėkšnoje veikė dvi mokyklos. Parapinėje mokytojavo Bronė ir Pranas Stalmokai, o valdiškoje - Puplesaitė ir Kaningaitė. Juozas Mažutis buvo išsikėlęs į Veiviržėnus, o Paulauskas dirbo Gargžduose. Be Švėkšnos, mokyklos tais metais buvo atidarytos Kurmiuose, Vilkų Kampe (mok. Petras Rimkus), Tvaskučiuose (mok. Stasys Majūras), Stemplėse (mokyt. Zarembaitė), Gailiuose (mokyt. Iršaitė), Jokšuose, Balsiuose ir Jucaičiuose mokyt. Rožė Ruigytė).
Birželio 1 d. Telšiuose prasidėjo mokytojų kursai. Kartu su manimi iš Švėkšnos valsčiaus juose mokėsi Rimkus, Kaningaitė ir Zarembaitė (į kursus buvo pasiūlyta važiuoti tik Švietimo ministerijos apmokamų mokyklų mokytojams). Tais metais Kaune buvo įsteigti lietuvių kalbos kursai. Į juos iš Švėkšnos išvažiavo Stelmokai.
Mokytojų kursai Telšiuose
Į Telšius važiavau pakiliai nusiteikęs. Viena, tai buvo pirmoji mano ilgesnė (net 4 mėnesių) išvyka iš namų, antra, laukė mokslas, nauja aplinka, draugai ir kelionė į visai nežinomą Telšių kraštą. Iš Švėkšnos iki Telšių buvo 12 mylių (apie 76 kilometrai). Valsčiaus komitetas mūsų kelionei į Telšius skyrė pastotę (pakinkytą vežimą paštui, keleiviams ar kroviniams vežti).
Į kareivišką medinę skrynutę susidėjau drabužius, baltinius pasiėmiau pinigų, kurių turėjau šiek tiek susitaupęs, ir gegužės paskutinėmis dienomis išvažiavome. Kelias vedė per Kvėdarną, Laukuvą, Rietavą, Plungę.
Tais laikais Telšiai buvo kad ir nedidelis, bet apskrities miestas. Rusų laikais Telšiai taip pat buvo apskrities centras, bet susisiekimo atžvilgiu, galima sakyti, užkampis, nes toli nuo geležinkelio. Artimiausia geležinkelio stotis buvo tik Kuršėnuose. Telšiai visais laikais buvo gražus mistas – įsikūręs ant kalvų, prie Masčio ežero. Ir jo apylinkės gražios: visur čia kalvos, kalvelės, o tarp jų tyvuliuoja keli ežerai. Namai tais laikais mieste daugiausia buvo mediniai. Akį traukė didinga ir graži mūrinė bažnyčia. Šalia jos veikė sena keturklasė mokykla, kurioje ir vyko mokytojų kursai. Dalis kursų klausytojų įsikūrė tiesiog antrame mokyklos aukšte. Tarp jų buvau ir aš. Lovų čia nebuvo, tai apvertėme spintas, ant jų pasitiesėme čiužinius ir taip įsirengėme guolį. Mes, vyrai, neišlepę, tai ir jautėmės gana gerai: viršuje gyvename, apačioje mokomės, ant galvos lietus nelijo, tai ko daugiau reikia. Valgydavome netoli turgaus esančioje valgykloje-užkandinėje. Iš karto susitarėme, kad čia maitinsimės visą mėnesį: pusryčiausime, pietausime ir vakarieniausime. Maitino neblogai, skaniai, valgykloje buvo švaru. Pinigus sumokėjome iš anksto už visą mėnesį. Viskas buvo gerai gal apie pusę mėnesio, bet po to… Vieną gražią dieną nuėję į valgyklą šeimininkės neberadome. Tarnaitė pasakė, kad šeimininkė mūsų maitinti nebegalės. Supratome, kad ji apsiriko, nes per pigiai iš mūsų paėmė. Tada mes pasiūlėme pridėti tiek, kiek trūksta. Ji apsidžiaugė, pralinksmėjo, o mes papildomai užmokėjome ir maitinomės toje valgykloje toliau.
Į Telšiuose vykusius kursus tais metais suvažiavo daugiau kaip 80 klausytojų iš Vėžaičių, Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskričių.
Mūsų vedėju buvo paskirtas Vėžaičių apskrities mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis. Jis skaitė paskaitas iš pedagogikos ir psichologijos. Matematiką dėstė Mažeikių apskrities inspektorius Kazys Barkauskas, lietuvių kalbą - Valaitytė, o gamtos pažinimą - Zinkevičiūtė. Beje, Vokietaitis dar dėstė ir muziką. Mokėmės iki pietų ir po jų. Kursuose buvo tiek moterų, tiek ir vyrų. Išsilavinimas - skirtingas. Buvo baigusių kelias gimnazijos klases ir baigusių tik pradžios mokyklą. Tokių žemesnio išsilavinimo mokytojų daugiausia buvo iš kitų apskričių. Todėl, mano nuomone, visos tos merginos, kurios tais metais mokytojavo Švėkšnos valsčiuje, puikiausiai galėjo, sugrįžusios iš Telšiuose organizuotų kursų, ir toliau dirbti mokytojomis. Deja, jų į kursus nepasiuntė. Iš pradžių kursuose pasiūlė sudaryti dvi klausytojų grupes: mažiau ir daugiau išsilavinusių.
Kursų vadovai, norėdami išsiaiškinti, koks praktiškai yra klausytojų išsilavinimas, nutarė iš aritmetikos ir lietuvių kalbos patikrinti žinias. Davė spręsti uždavinius su sveikais skaičiais. Pasirodė, kad net baigusieji kelias klases ir pretenduojantys į stipresniųjų grupę, ilgai prakaitavo, kol susidorojo su tais uždaviniais. Aš išsprendžiau pirmutinis. Diktantą taip pat parašiau neblogai. Patikrinimas parodė, kad mokyklos pažymėjimas dar ne viską pasako, todėl buvo nuspręsta dirbti vienoje grupėje.
Kursų metu mums dirbti reikėdavo daug. Vadovėlių nebuvo, tad visą laiką turėjome įdėmiai klausyti dėstytojų ir užsirašinėti. Tie keturi mėnesiai man davė labai daug naudos. Aš dabar jau galėjau palyginti savo buvusį darbą mokykloje su tais reikalavimais, kuriuos dabar sužinojau. Ypač reikalingos man buvo pedagogikos, psichologijos, dėstymo metodikų paskaitos.
Po pamokų eidavome pasivaikščioti. Mėgstamiausia kursantų vieta buvo rusų kapinės, esančios už miesto, prie kelio, vedančio į Alsėdžius. Čia susirinkę vieni kitiems pasakodavome apie savo darbą ir svajones. Kursuose susiradau gerų draugų, su kuriais nenutraukiau ryšių ir išvažiavęs iš Telšių. Labiausiai susidraugavau su Klemensu Juodka. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo komunistas ir po karo dirbo Švietimo skyriaus vedėju. Iš mergaičių labiausiai susibičiuliavau su mokytoja Stase. Ją buvau tiesiog įsimylėjęs ir ilgai su ja susirašinėjau. Vėliau ryšiai nutrūko, nes apie vedybas man buvo dar per anksti galvoti. O Stasė ištekėjo už buvusio mokytojo Geriko, kuris prieš karą dirbo Kėdainių knygyno vedėju.
Kursai tęsėsi iki rugsėjo vidurio. Jiems baigiantis teko laikyti egzaminus.. Kursų programa atitiko Švietimo ministerijos išleistos „Laikinosios programos pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo teisėms įgyti” reikalavimus. Egzaminus išlaikiau gerai. Neblogai sekėsi ir kitiems kursų klausytojams. Atminimui nusifotografavome.
Tą vasarą, kai mokiausi Telšiuose, Lietuvoje įvyko administracinis pertvarkymas. Vokiečių okupacijos metais visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į kreisus, nedidelius kelių valsčių apimties administracinius vienetus.Tada Švėkšna priklausė Vėžaičių kreisui. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, toks suskirstymas kuriam laikui buvo paliktas, tik iš Vėžaičių administracija buvo perkelta į Rietavą. Dabar, vasarą, Lietuva buvo suskirstyta į apskritis, kurios buvo didesnės už vokiečių laikų kreisus, tačiau mažesnės už rusų „ujiezdus”. Vėžaičių kreiso neliko. Įsikūrė Tauragės, Kretingos, Mažeikių, Telšių, Šiaulių, Raseinių ir kitos apskritys. Tauragės apskričiai priklausė Švėkšnos, Naumiesčio, Kvėdarnos, Laukuvos, Šilalės, Kaltinėnų, Skaudvilės, Sartininkų, Vainuto, Tauragės, Batakių, Gaurės ir Eržvilko valsčiai. Administracijos centras buvo Tauragėje.
Po kursų buvęs mūsų mokyklų inspektorius A. Vokietaitis išvyko gyventi į Kauną, o Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi buvo paskirtas R. Jankauskas.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, kvalifikuotų specialistų trūko visur, nes rusų valdžios metais apie mokslą mažai kas galėjo galvoti. Daug ką pasako ir tas faktas, kad 40 metų buvo uždrausta lietuviška spauda, lietuviškos mokyklos. Tuo laikotarpiu už lietuvišką laikraštį, knygą šimtai mūsų žmonių sėdėjo kalėjimuose, buvo ištremti į Sibirą. Jeigu motinos norėdavo savo vaikus išmokyti skaityti lietuviškai, tai jos arba pačios turėdavo imtis mokytojos darbo arba prašyti, kad jų vaikus šiek tiek išmokslintų tam pasišventusios moterėlės (daugiausia netekėjusios ar našlės davatkėlės), kurios slaptai savo namuose mokydavo vaikus. Apie gimnazijas, aukštąsias mokyklas tais laikai galėdavo svajoti labai nedaug kas - tik pasiturinčių tėvų vaikai. Todėl ir cenzą turinčių mokytojų buvo nedaug. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vieni iš jų buvo paskirti apskričių mokyklų inspektoriais, kiti dirbo progimnazijų mokytojais, dalis nuėjo valdininkauti, susirado „šiltesnę” vietą: tapo diplomatais (Lozoraitis, Klimas, Sidrikauskas), o dar kiti užsiėmė bizniu, prekyba. Todėl tokių kursų, kokie 1919 m. mokytojams vyko Telšiuose, labai reikėjo visoje Lietuvoje. Tais metais kursai vyko dar ir Šiauliuose, Kaune, Jurbarke ir kitur. Juose buvo parengta keli šimtai mokytojų.
Vilkų Kampe
Grįžęs iš Telšių Tauragės apskrities instruktoriui padaviau prašymą paskirti mane mokytoju į Vilkų Kampą. Atsakymą gavau teigiamą.
Vilkų Kampas kelis kartus arčiau nuo Švėkšnos negu Kurmiai. Kaimas įsikūręs dviejų upių – Ašvos ir Švėkšnalės – santakoje. Nors jis stovi lygioje vietoje, bet gyvenvietės išplanavimas netvarkingas: kai kur namai toli vienas kito, o kitur lyg grybai po lietaus tarp daugybės nesuskaitomų tvorų tvorelių, aptvarų aptvarėlių, kelių kelelių galvas kelia. Šis kaimas rudens ar pavasario polydžio metu tais laikais buvo sunkiai praeinamas ir privažiuojamas.
Mokykla čia buvo įkurta Jono Šaulio sodyboje, rytinėje kaimo dalyje, netoli Ašvos upės. Klasėms buvo paskirtas šiaurinis namo galas, o mokytojams atiduotas alkierius. Patys šeimininkai sau buvo pasilikę didžiąją trobą ir virtuvę. Šaulių šeima buvo didelė - vaikų daug ir visi dar maži (pati didžiausia Elena mokėsi Švėkšnos progimnazijoje). Vėliau antrame pastato aukšte, viršum klasės, buvo įrengtas karsto pavidalo mažas kambarėlis. Tai buvo patalpa, skirta mokytojui. Čia aš jaučiausi savarankiškiau, laisviau, nereikėdavo man jau nuolat vaikščioti per kaimynų trobą, naktį klausytis vaikų verksmo.
Klasė buvo erdvesnė negu Kurmiuose. Joje stovėjo suolai, taip pat nedažyti, stalas, kėdė ir net spinta knygoms. Buvo ir lenta. Taigi darbo sąlygos normalios. Vadovėlius taip pat turėjome.
Mokinių turėjau 45. Juos suskirsčiau į tris skyrius. Vaikai buvo geri, drausmingi. Lengviau čia man buvo dar ir todėl, kad aš jau turėjau šiokį tokį patyrimą, na, ir Telšiai man padėjo pasijusti tikru mokytoju (teoretinių žinių jau turėjau žymiai daugiau negu dirbdamas Kurmiuose). Kursuose, stebėdamas dėstytojų ir kursų klausytojų vedamas pavyzdines pamokas, sužinojau, kaip reikia elgtis per pamokas.
Čia mokiniai susirinkdavo iš Vilkų Kampo, Žiogų, Daukšvyčių, Pusdarvyčių ir Nautilčio kaimų. Stengiausi susipažinti su tėvais, tai mokinius lankiau namuose. Taip sužinojau ir kokios vaikų gyvenimo sąlygos. Žmonės čia būdavo vaišingi. Beveik kiekvienas pasiūlydavo arbatos, kiaušinienės. Su kai kuriomis šeimomis susidraugavau ir artimiau, ypač su Andriaus Balčėno, Klumbių, Balėnienės, Jankauskų ir kitomis. Pas juos lankiausi po keletą kartų. Maitinausi pas Klumbius, nes ten, kur gyvenau, šeimininkė, turėdama būrį mažamečių vaikų, valgio paruošti gerai negalėjo. Na, o Klumbiai turėjo 4 dukteris. Visos jos mokėjo skaniai gaminti valgyti.
Vilkų Kampe dirbti buvo smagiau dar ir todėl, kad nuo čia iki Švėkšnos miestelio visai netoli. Taip kad po pamokų aš dažnai nueidavau į Švėkšną, aplankydavau tėvus, pasiimdavau paštą ir tą patį vakarą dar suspėdavau sugrįždavau į mokyklą. Netoli nuo čia, ant dešinio Ašvos upės kranto, Alkos dauboje, gulėjo didelis akmuo, galbūt nedaug mažesnis už Puntuką. Aš ir vienas, ir su mokiniais mėgdavau prie to akmens ateiti. Daubos pavadinimas, matyt, susijęs su senovės lietuvių šventomis „alkomis”. Gyvendamas čia pabandžiau net parašyti vaizdelį apie tą akmenį. Jį išspausdino „Pavasario” laikraštis.
Mokslo metai ir Vilkų Kampe greitai prabėgo. Didelių, labai įsimenančių atsitikimų per tą laiką nebuvo. Mokyklą vizitavęs inspektorius K. Jankauskas mano darbu liko patenkintas.
Mokytojaujant Vilkų Kampe susipažinau su popiermalkių plukdymu Ašvos upe. Daug kas iš šio plukdydamas popiermalkes čia užsidirbdavo duoną - plukdytojams neblogai mokėjo. Be to, tai buvo savotiška pramoga, sakyčiau, pavasario šventė jaunimui. Susirinkę prie upės jie juokaudavo, dainuodavo, dalindavosi naujienomis.
Pakartotiniai mokytojų kursai Telšiuose prasidėjo 1920 m. birželio paskutinėmis dienomis. Aš ir šįkart į juos išvažiavau. Kursai tęsėsi 2 mėnesius (liepą ir rugpjūtį). Juose dalyvavo mokytojai iš Tauragės, Kretingos, Telšių ir Mažeikių apskričių. Klausytojų kontingentas šį kartą jau buvo pasikeitęs. 1919 metų kursantų čia sutikau tik dalį. Ne visi jau mokytojais ir bedirbo. Daug naujų klausytojų buvo iš Tauragės apskrities: Naumiesčio, Vainuto, Sartininkų, Tauragės, Gaurės, Batakių, Eržvilko, Sakudvilės, Kaltinėnų ir Šilalės valsčių. Šios vietovės 1919 metais Vėžaičių apskričiai nepriklausė.
Paskaitos vyko tose pačiose pradžios mokyklos patalpose. Kursų programa - praėjusių kursų tęsinys. Su keliais draugais apsigyvenom už miesto, netoli rusų kapinių. Nors į paskaitas eiti būdavo toloka, bet rytą atsikeldavome anksti ir niekieno nekliudomi galėdavome mokytis. Laisvalaikiu su draugais plaukiodavome laiveliu po ežerą. Tais metais vienas didesnis laivelis Telšiuose ir tebuvo. Juo galėdavo plaukti po 10 ir daugiau žmonių. Masčio ežero ilgis – apie 3 su puse kilometro, o plotis - apie pusantro. Ežeras šiaip ramus, bet, stipresniam vėjui papūtus, pakildavo nemažos bangos. Pamenu, kartą apie 12 kursantų, tarp kurių buvo ir vyrų, ir mergaičių, susitarė pasiirstyti laiveliu. Plaukėme į kitą ežero kraštą. Staiga pradėjo pūsti stiprus vėjas, pakilo bangos, ir vanduo ėmė taškytis į valtį. Tarp merginų kilo panika. Laivelį vėjas nešė į nendryną. Priplaukti prie kranto negalėjome, nes laivelio dugnas atsirėmė į ežero dugną. Vaikinai nusiavė batus, atsiraitė kelnes ir, ant rankų paėmę merginas, išbrido į krantą. Laisvalaikiu taip pat eidavome pasivaikščioti už miesto, retkarčiais į kiną. Po egzaminų išsirengėme namo. Per tuos du mėnesius vėl susiradau naujų draugų. Apsikeitėme adresais.
Namo grįžau kartu su Kostu Pociumi, kurio parsivežti atvažiavo tėvas.