Antanas Feliksas Jackus Klementas (1756–1823) – bajoras, teisininkas, rašytojas (poetas, rašęs eilėraščius lenkiškai ir žemaitiškai), vienas pirmųjų žemaičių kultūrinio sąjūdžio poetų.
Gimė apie 1756 m. Laumių kaime (Skuodo r., netoli Barstyčių) Simono Klemento ir Barboros Montvydaitės šeimoje (tėvai susituokė 1753 m. lapkričio mėnesį Sedoje (Simonas buvo iš Žemaičių Kalvarijos, Barbora – iš Laumių kaimo).
A. Klementas pakrikštytas 1756 m. rugpjūčio 22 d. Sedoje.
Mokėsi Baltarusijoje, tarnavo Raseinių ir Telšių teismuose. Rankraščiuose paliko daugiau kaip 60 tūkst. eilučių poezijos lenkų ir lietuvių kalbomis. Jo lietuviškai parašyta poezija paskelbta rinkinyje „Žemaitiška giesmelė“ (1972).
Gimė Simono Klemento ir Barboros Montvydaitės šeimoje (tėvai susituokė 1753 metų lapkritį Sedoje, jaunasis buvo iš Žemaičių Kalvarijos, jaunoji – iš Laumių kaimo). Mykolo Biržiškos manymu, Klementai į Volynę atsikėlė iš Vengrijos, poeto tėvas iš ten atkeliavo į Žemaičius. Čia jie turėjo Laumių dvarą (Žemaičių Kalvarijos parapijoje), šešis baudžiauninkus. Dar buvo malūnas ir karčema. Vienu metu visa šeima vėl nuvyko į Vorobiną prie Pinsko, kur grafų Pliaterių dvare tėvas Simonas dirbo prievaizdu.
Antanas mokėsi Dombrovicos pijorų mokykloje netoli Pinsko. 1771 m. grįžo į Žemaitiją, dirbo advokatu Raseiniuose. 1792 m. Antanas persikėlė į Telšius, dirbo advokatu, tarnavo teismo raštininku. 1797 m. buvo Lietuvos Vyriausiojo Teismo deputatas Vilniuje. 1802–1808 m. Telšių teismo teisėjas. 1814–1817 m. Telšių apskrities vėliavininkas.
Turėjo dvarą, bet perleido viską seseriai, pats save laikė miestelėnu, net yra tvirtinęs, kad kaime gyventi nemėgsta. Iš charakterio buvo libertinas ir epikūrininkas, mėgo draugiją bei taurelę. Daug skaitė ir keliavo. Gerai pažinojo lenkų bei antikinę literatūrą. Iš kultivuojamų poezijos žanrų aiškiai matyti, kad jam artimas buvo Anakreontas.
Savo kūrinių nespaudindavo, tačiau Dionizas Poška rusų mokslininkui P. Kepenui jį yra pristatęs kaip visoje Žemaitijoje žinomą poetą.
Rankraščiuose paliko apie 140 kūrinių lietuvių kalba (apie 1500 eilučių, iš visos kūrybos liko daugiau kaip 61000 eilučių. Jo rankraščius saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Kūrė odes, elegijas, himnus, epigramas, alegorijas, idiles, dainas, maldas, raudas, laiškus, eiliavo „Bibliją“. Parašė satyrų iš caro valdininkų, kunigų, valstiečių gyvenimo. Ragino valstiečius dėtis prie 1794 m. sukilimo (eilėraštis „Klawsik tu waykuti muno…“, lenkų k. pavadinimas „Piosenka żmudzka Czasu Rewolucyi robiona“), ginti tikėjimą, smerkė seimelių pakrikimą. Buvo unijinės valstybės šalininkas, bet eiliuotame laiške vyskupui J. A. Giedraičiui „Donis priedero“ vertino ir gynė lietuvių kalbą.
Iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė savo idilių, sudarė jų ciklą „Sodžių darbai“. Jose vyrauja lyrinio herojaus dialogas su gamta, ilgimasi ramybės ir harmonijos. Kūrybai būdinga sentimentalumas, pasakojimo laisvumas, pasaulietinių temų įvairovė, jausmingumas.
Vytautas Vanagas, gerai išstudijavęs jo raštus, apibūdina Klementą kaip eklektiką – klasicizmas ir sentimentalizmas čia pinasi su rokokine poezija, esama netgi barokinių puošmenų. Visą jo palikimą sudaro daugiau nei šešiasdešimt vienas tūkstantis eilučių, lietuvių kalba gal apie tūkstantis.
A. J. Klementas mirė 1823-06-16 Telšiuose.
IŠSAMIAU: Lietuvos istorijos instituto leidinyje „Lietuvos istoirijos metraštyje 2015 metai. I“ paskelbtame Adamo Stankevičiaus straipsnyje „Teisininkas Antanas Klementas – advokato praktika Raseinių žemės ir pilies teismuose“ >
Naudota literatūra:
2. „Antanas Jackus Klementas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija:
3. „Antanas Jackus Klementas“, Vikipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Jackus_Klementas.