Gotlibas Kisingas – dailininkas, litografas. Gimė 1790 m. Vilniuje arba Berlyne. Mirė 1846 m. Vitebske.
Nuo 1814 m. mokėsi raižybos Vilniaus universitete pas Juozapą Saundersą (Joseph Saunders), 1816 m. gavo meno kandidato laipsnį. G. Kislingas ne tik raižė, bet ir komponavo savarankiškai. Dirbo įvairiomis technikomis: tradicine ir punktyrine vario raižyba, ofortu, akvatinta. Naudodamas klasicistines išraiškos priemones, formas pateikdavo jautriau už Mykolą Podolinskį (Michał Podoliński). Dar studijuodamas, 1820 m. parodoje eksponavo anglimi pieštus J. Saunderso ir R. Tyzenhauzo portretus (pagal J. Rustemą, VNM), akademiškus aktus. Vienas iš pirmųjų jo darbų – „Kunigaikščio Juozapo Poniatvoskio“ (1817) atvaizdas, skirtas garsaus karo vado, tautos didvyrio atminimui įamžinti. Grafikos lakštas primena reprezentacinį tapybinį portretą. Kietokos, bet preciziškos linijos, detalus piešinys, smulkus štrichavimas, sustingusi patetiška portretuojamojo poza leidžia priskirti šį darbą klasicizmo stiliui.
1822 m. savo lėšomis išvyko tobulintis į Vokietiją, o 1823 m. rudenį gavo dvimetę Universiteto stipendiją, kuri vėliau buvo pratęsta ir padidinta. Iki 1828 m. tobulinosi Florencijoje ir Milane.
Žymiausių užsienio muziejuose saugomų tapybos darbų kopijas, sukurtas grafikos technika, dailininkas siuntė į Vilnių ir papildė Universiteto dailės rinkinį. Reprodukavo Rafaelio paveikslus „Šventoji šeima“ ir „Šv. Juozapas“, Ticiano „Florą“ (1827). Nors šių darbų piešinys ir kiek sausokas, tačiau čia dailininkas pademonstravo gerą punktyrinės vario raižybos techniką. „Flora“– puikus reprodukcinės grafikos pavyzdys: lakštas žavi puikia technika, perteikiančia menines tapybos kūrinio ypatybes.
1828 m. iš Italijos grįžęs G. Kislingas iš karto buvo paskirtas Vilniaus universiteto Raižybos katedros adjunktu ir kurį laiką dirbo drauge su Fridrichu Lemanu (Friedrich Lehman). G. Kislingas pagal savo konspektus dėstė meno teoriją ir dailės kūrinių raižybą. Universitetui atsisakius pratęsti sutartį su F. Lemanu, G. Kislingas buvo paskirtas Raižybos katedros vedėju ir toliau dėstė vienas.
Grįžęs į Vilnių, menininkas pagal J. Rustemo kompoziciją išraižė „Sokrato mirtį“ bei dailininko humoristines kortas (62 spalvotas ir 80 nespalvotų); pastarąsias darydamas, negalvojo apie piešinio tikslumą – iškraipė figūrų detales ir apšvietimą. Be to, išraižė Gvido Reni (Guido Reni) kompoziciją „Salvatores Mundi“ (1829), dalyvavo iliustruojant J. Niemcevičiaus veikalą „Karaliaus Zygimanto III viešpatavimo istorija“. G. Kislingas sukūrė ir vienintelę iliustraciją Juozapo Bako poemai apie mirtį. Tai nedidelė alegorinė dviejų figūrų kompozicija, kurioje mirtį personifikuoja giltinė. Kompozicija atlikta akvatintos technika ir, atrodo, gali būti vienas iš pirmųjų tokių darbų. Lakštas nestipriai nuodytas, skurdžios toninės gamos, kompoziciją gelbsti tik lengva piešinio linija.
Uždarius Vilniaus universitetą, 1832 m. G. Kislingas išvyko į Peterburgą, kur mėgino įsidarbinti dėstytoju Dailės akademijoje, tačiau nesėkmingai. Bet užsakymų gaudavo. Reprodukavo Ermitažo kolekcijos Leonardo da Vinčio paveikslą „Šventoji šeima“, už kurį gavo akademiko laipsnį. Kontūriniu piešiniu išraižė statišką kompoziciją „Aleksandro I ir Napoleono susitikimas Tilžėje 1807 VI 25“, kurioje ramia linija įtikinamai apibūdinti profiliu stovintys abu imperatoriai. Kaip būdinga klasicizmui, kompozicija lakoniška, portretuojamųjų bruožai idealizuoti, judesyje sustabdyta simbolinė pasisveikinimo akimirka.
Vėliau G. Kislingas dar kartą apsilankė Italijoje, kur grįžo prie Rafaelio – išraižė jo „Madonna Tempi“. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Vitebske, nuo 1841 m. mokytojaudamas miesto gimnazijoje.
Tekstas parengtas 2006-02-24 pagal T. Adomonio, N. Adomonytės knygą „Lietuvos dailės ir architektūros istorija“ (V., 1997, t. 2. p. 222–225) ir pagal „Lietuvos dailės istoriją“ (V., 2002, p.
182–183)