Juškevičius Felicijonas

Fe­li­ci­jo­nas Juš­ke­vi­čius (1873–1899) – kunigas. Jis gi­mė 1873 m. Žu­džių dva­re­ly­je (Ra­my­ga­los pa­ra­pi­ja) ne­tur­tin­gų ba­jo­rų šei­mo­je. Bai­gęs ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, 1896 m. buvo įšven­tin­tas ku­ni­gu. Nuo 1896.09.01 iki mir­ties bu­vo Pa­lan­gos vi­ka­ras ir pro­gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nas. Jis bu­vo iš tų ba­jo­rų, ku­rie, pa­sak Vaiž­gan­to, „bu­vo vi­sa šir­di­mi at­si­dė­ję Lie­tu­vai tar­nau­ti ir ją gin­ti“. Vaiž­gan­tas ra­šo, kad jis „ne­da­ly­va­vo nei ap­skri­tai spau­do­je, nei lie­tu­viš­ko­je spau­do­je“ (Vaiž­gan­to „Raš­tai“, t. 14, p. 212). Ta­čiau, bū­da­mas Pa­lan­gos ka­pe­lio­nu, „są­mo­ni­no moks­lei­vius lie­tu­vius, džiau­gė­si ma­ty­da­mas, kaip ky­la lie­tu­viš­ka dva­sia juo­se“ (ten pat). Anot Vaiž­gan­to, „Kun. Juš­ke­vi­čius, tie­sa bu­vo jau­nas, bet tiek su­bren­dęs, ge­rai iš­auk­lė­tas ir iš­min­tin­gas, jog net su mo­ky­to­jais mas­ko­liais su­ge­bė­jo tai­kiai su­gy­ven­ti; tai re­tai kam pa­vyks­ta“ (ten pat, p. 211).

Ra­šy­to­jas My­ko­las Vait­kus, tuo me­tu mo­kę­sis Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jo­je, knygoje „Ryt­me­čio žy­giai“ („Sa­ka­lo“ lei­dyk­la, 1942) pri­si­me­na tuo­me­ti­nį Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jos ka­pe­lio­ną kun. Felicijoną Juš­ke­vi­čių. Jis ra­šo: „Kaip pri­si­kė­li­mo var­pų gar­sas pa­skli­do džiaugs­min­ga ži­nia: ru­sų vy­riau­sy­bė tik­rai lei­do ka­ta­li­kams mels­tis sa­viš­kai, lo­ty­niš­kai. Įkan­din at­skri­do ki­tos, kaip pa­va­sa­rio paukš­čiai, ži­nu­tės… bu­vęs ka­pe­lio­nas ne­be­grį­ši­ąs: į jo vie­tą at­va­žiuo­si­ąs tie­siai iš se­mi­na­ri­jos, dar karš­tas bly­nas, kaip ką tik iš duon­ke­pio iš­trauk­tas py­ra­giu­kas; tas ku­ni­gė­lis esąs gra­žus, kaip šven­tas pa­veiks­liu­kas, o jau geras­ – ge­ras! Ir be­si­va­di­nąs Fe­li­ci­jo­nas Juš­ke­vi­čius…

Pa­si­ro­dė lauk­ta­sis sve­čias. Nu­si­šyp­so­jęs drau­giš­kai. Jis toks liek­nas, toks… po­niš­kas. Dai­li ne­di­de­lė gal­va. Tan­kūs ša­te­no plau­kai, ly­giu sklas­ty­mu dai­liai su­šu­kuo­ti į ša­lį. Po­niš­kas bal­tas vei­das. Juo­di an­ta­kiai vir­šum for­min­gų akių. Stam­bi no­sis, že­myn pla­tes­nė, su pla­čio­mis šner­vė­mis. Bur­na kiek per pla­ti, bet lū­pų pjū­vis dai­lus, ne kas­die­niš­kas, ne pras­čio­kiš­kas vei­das…

Vi­si pa­lan­kiai nu­si­tei­kė, juo­ba, kad ka­pe­lio­nas sa­vą­jį da­ly­ką ėmė įdo­miai dės­ty­ti, nors ir ru­siš­kai (kaip kad vi­si tu­rė­jo da­ry­ti): pa­pa­sa­ko­ja ne­ma­žai to­kių da­ly­kų, ku­rių nė­ra va­do­vė­ly­je; iš­ke­lia įman­tres­nių klau­si­mų, į ku­riuos ra­gi­na mo­ki­nius at­sa­ky­ti. Mo­ki­niai au­sis pa­sta­tę, įsi­tem­pę ste­na, bet ban­do. Ir pa­mo­kas ka­pe­lio­nas klau­si­nė­ja vi­sai ki­taip: pir­ma už­tek­da­vo at­min­ti­nai iš­mokt ir pa­ber­ti kaip žir­nius; da­bar ku­ni­gas iš­ve­da mo­ki­nį iš pra­min­to ke­lio į ša­li­kė­lius ir vin­gių vin­giais grą­ži­na vėl į kny­gą…

Įdo­mu, kad ka­pe­lio­nas na­mie su jais (mo­ki­niais) kal­ba ne ru­siš­kai, o tik lie­tu­viš­kai. Keis­ta, bet ma­lo­nu; o jie, vai­kai, ben­dra­bu­čiuo­se ar šiaip su­si­ti­kę šne­ka­si ru­siš­kai. Toks jau pa­pro­tys. Sa­ko, ki­tur gim­na­zi­jų vir­ši­nin­kai ver­čia mo­ki­nius tarp sa­vęs kal­bė­ti ru­siš­kai, bet Pa­lan­go­je – ne“ (ten pat, p. 211).

Šiam kil­niam ku­ni­gui ne­bu­vo lem­ta il­giau apaš­ta­lau­ti gin­ta­ri­nės Bal­ti­jos pa­kran­tė­je: kun. F. Juš­ke­vi­čius, tre­čiai­siais ku­ni­ga­vi­mo me­tais, bū­da­mas vos 26 me­tų am­žiaus, ne­ti­kė­tai bai­gė sa­vo gy­ve­ni­mą – mi­rė jis 1899 m. spa­lio 27 d.

Apie pas­ku­ti­nes jau­no­jo ku­ni­go gy­ve­ni­mo die­nas ir mir­tį Juozas Tumas-Vaiž­gan­tas ra­šo: „Ku­ni­gas F. Juš­ke­vi­čius vi­są lai­ką bu­vo sil­pnos svei­ka­tos, per lie­sas, kan­ki­na­mas chro­niš­ko bron­chi­to. Ta­čiau mir­tis iš­ti­ko ne­lauk­tai. Il­gai sir­gęs ėmė tai­sy­tis, po tri­jų die­nų jau bu­vo be­ma­nąs ap­lan­ky­ti mo­ki­nius. Dar pa­val­gė pie­tų, dar pa­juo­ka­vo su sa­vo lan­ky­to­jais, o už va­lan­dos var­pai pa­skel­bė jo mir­tį…“

Pa­lan­ga su di­de­liu liū­de­siu su­ti­ko šią ži­nią. Ti­kin­tie­ji iš­kil­min­gai sa­vo ku­ni­gą pa­lai­do­jo pa­ra­pi­jos ka­pi­nė­se. Ant jo ka­po sto­vi pa­min­kli­nis kry­žius su už­ra­šu: „Ku­ni­gas Fe­li­ci­jo­nas Juš­ke­vi­čius

26 spa­lių 1899. Gy­ve­no 26 me­tus“. Ki­to­je pa­min­klo pu­sė­je pa­ra­šy­ta: „Die­vas ir žmo­nės my­lė­jo jį,  Jo at­mi­ni­mas yra lai­mi­na­mas“.

Panaudota literatūra:

1. Barauskas Bronislovas, Mukienė Danutė, „Palangos kunigų vinjetė“, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia [sudarė Danutė Mukienė], Vilnius, 2007, p. 141–168.

 Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. SRTRF remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“