Antanas Juška – lietuvių kalbininkas, tautosakininkas, etnografas, kunigas. Gimė 1819 m. birželio 16 d. Daujotuose (Raseinių r.). Mirė 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanėje, sulaukęs „Svodbinės rėdos“ spausdinimo pradžios. Palaidotas Kazanėj. Perlaidotas dabartiniais laikais Veliuonoje.
Juškai – žemaičių bajorai Juškevičiai, tačiau brolio Jono pavyzdžiu save abu broliai kalbininkai – Jonas ir Antanas – vadino Juškais.
Į mokyklą Antaną ruošė brolis Jonas. 1834 m. įstojo į Kražių gimnazijos III klasę. Kražių gimnazijoje jis mokėsi 1834–1839 m.. Čia jis buvo Valančiaus mokinys. Baigęs 5 klases, 1839 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1843 m. ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu. Du jo broliai taip pat buvo kunigai. Trys broliai – gydytojai. Pirmoji Antano darbo vieta – Zarasai. Jis daug padėjo žmonėms choleros epidemijos metu. Paskui – Obeliai, Antazavė, Ukmergė (bajorų
mokyklos kapelionas), Pušalotas, Lyduvėnai, Dotnuva, Vilkija, iš jos 9 mėn. – Kauno kalėjime, kad nešaukė žmonių priešintis sukilimui, ir nuo 1865 iki 1871 – Veliuonoj. Čia jis surinko daugiausia dainų. 1871–1879 m. buvo Alsėdžių altarista. Čia studijavo latvių kalbą, parašė latviškai lietuvišką žodyną.
1879 m. persikėlė gyventi į Kazanę pas brolį kalbininką Joną Jušką. Lituanistikos duomenis pradėjo rinkti apie 1850 m. Vėliau jų kaupimas tapo pagrindiniu A. Juškos gyvenimo tikslu. Į lietuvių filologijos istoriją A. Juška įėjo kaip vienas žymiausių leksikografų ir nepralenkiamas liaudies dainų rinkėjas. 1853–1854 m. parašė nedidelį lenkų-lietuvių kalbų žodyną (Stownik polsko-litewski; – 7000 žodžių; rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). M.
Valančiaus raginamas, pradėjo rašyti didelį lietuvių-lenkų kalbų žodyną; jam buvo sukaupęs daugiau kaip 30 000 žodžių su sakiniais iš liaudies šnekamosios kalbos. Žodyno rankraštį teigiamai įvertino Izmailas Sreznevskis, Aleksandras Potebnia. Peterburgo mokslų akademija žodyno pirmąją dalį (A–D raidės) išspausdino 1897 m. (rusų k.), antrąją dalį
(E–J raidės) – 1904 m., trečiąją dalį (iki žodžio kukštuotis) – 1922 m.. Galutinėje redakcijoje žodžiai buvo verčiami ir į rusų kalbą. Šio žodyno atskiras dalis redagavo Filipas Fortunatovas, Grigorijus Uljanovas, Vytautas Juška, Jonas Jablonskis, Jurgis Šlapelis, Kazimieras Būga. Prie šio žodyno leidimo leidimo įvairiais būdais prisidėjo ir Janas Baudouinas de Courtenay, Aleksandras Aleksandrovas, Aleksejus Sachmatovas, Grigorijus Iljinskis. A. Juškos žodyno leidimas buvo vienas gražiausių lietuvių ir rusų filologų bendradarbiavimo pavyzdžių sunkiais carinės Rusijos priespaudos metais. Apie 1875 m. A. Juška parašė latvių-lietuvių-lenkų kalbų žodyną (daugiau kaip 6 000 žodžių; nespausdintas, rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). A. Juška artimai bendravo su latvių kalbininku Andrejumi Dyrikiu, mokė jį lietuvių kalbos. 1863 m. Vilniuje išleido elementorių „Abecela, arba Lementorus dėl mažų vajkel’ų“. Ne tik lietuvių tautosakai, bet ir kalbos mokslui, kaip autentiška faktinė medžiaga, nepaprastai svarbūs A. Juškos dainų rinkiniai: „Lietuviškos dajnos“ (1–3, Kazanė, 1880–1882; Vilnius, 1954), „Lietuviškos svotbinės dajnos“ (Petrapilis, 1883; 1–2,
Vilnius, 1955), „Lietuvių liaudies melodijos“ (Melodje ludowe litewskie, Krakow, 1900). Redaguoti ir skelbti tautosaką, etnografinius bei kalbinius duomenis A. Juškai padėjo brolis Jonas.
Ant Antano Juškos antkapio Kazanėje buvo užrašyti tokie žodžiai: „Antonius Juzkiewicz letuviensis 1819 Juni 4 natus 1880 octobri 20 mortuus“. 1917 m. šis antkapis buvo atnaujintas.