Anicetas Jonutis – dailininkas tekstilininkas, akvarelistas, pedagogas. Jis gimė 1935 m. Telšių rajono Kuršų kaime. Meno paslapčių iš pradžių mokėsi Telšių taikomosios dailės mokykloje. 1961 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Jo mokytojai čia buvo J. Balčikonis, L. Žuklys, L. Katinas ir kiti.
Parodose dalyvauja nuo 1959 m.
Pagarsėjo savo sukurtais kilimais, gobelenais. Lieja akvareles.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1966 m.
Vedęs. Žmona Danutė – chemikė. Sūnus Žilvinas – tekstilininkas. Dukra Jūratė – tapytoja, restauratorė.
Laisvalaikiu mėgsta dainuoti senąsias žemaičių krašto dainas. Jis – Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriaus narys.
Vilniaus žemaičių dailininkų būryje Anicetas Jonutis išsiskiria ne tik savo impozantiška išvaizda. Tie, kas jį pažįsta, žino, kad būtent su A. Jonučio vardu, yra susijusi visa lietuviškų pramoninių kilimų vystymosi istorija. Jis per 30 metų yra sukaupęs ir turtingą kino archyvą apie Lietuvos menininkus ir savo šeimą. Šis archyvas dabar dažnai panaudojamas kuriant dokumentinius filmus apie iškilius Lietuvos meno žmones.
Nuo 1961 metų dirbdamas Lentvario kilimų fabrike Anicetas Jonutis sukūrė 155 kilimų projektus pramoninei gamybai, kurie aukštai buvo vertinami anksčiau ir dabar. Šie darbai buvo eksponuojami Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Danijoje, Kanadoje ir kitur. Jo darbas Lentvaryje, anot A. Jonučio kūrybos tyrinėtojos D. Gaudrimaitės, atspindi lietuvių pramoninių kilimų vystymosi istoriją. Ankstyvieji kilimai, išausti juosteline technika, išsiskyrė iš kitų tuometinėje Sovietų sąjungoje austų kilimų savo originalumu ir labiausiai atitiko to meto interjero reikalavimus.
Visą gyvenimą A. Jonutis kūrė ir individualius darbus. Anot jau minėtos D. Gaudrimaitės, kiekvienas jo kūrinys – „sustabdytos nuotaikų akimirkos: ramus ir iškilmingas varpų skambėjimas erdvėje („Į žvaigždes”), besiplečiančiomis bangomis sklindanti saulės šviesa („Saulė”), linksmai, apibėgdamas akmenis, čiurlena upelis („Akmenys”). Gobelenas „Audėjos” (1968 m.) atliktas mišria technika, kuriame vykusiai panaudotas ažūras. Tai buvo pirmasis erdvinis gobelenas mūsų Respublikoje.”
A. Jonutis žinomas ir kaip didelio formato gobelenų, skirtų įvairių kultūros įstaigų interjerams, autorius. Jis yra sukūręs fonines uždangas Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto, Lietuvos nacionaliniam akademiniam dramos teatrui. Jeruzalės (Vilniaus m.) reabilitacijos centre puikuojasi kitas svarbus jo autorinis darbas – didelių išmatavimų kilimas. A. Jonučio sukurta scenos uždanga puošia Alytaus „Medvilnės” kultūros rūmų sceną. Būta ir daugiau panašių darbų. Keletas dar laukia savo valandos – pirkėjo ir vietos, kur įsikūrę jie galės skleisti jaukumą ir grožį – tokia jau gobelenų paskirtis.
Na, o reikšmingiausias A. Jonučio ir visos jo šeimos gyvenimo darbas – 1998 m. vasario mėnesį Lietuvos Prezidentūros Posėdžių salėje pakabintas 12 kvadratinių metrų gobelenas, kurio centre – Prezidento herbas ir jį laikantis grifas bei vienaragis. Gobeleno pakraščiuose – ąžuolų lapų ornamentu apipinti dešimties šiuo metu Lietuvoje esančių apskričių centrų herbai. Šis gobelenas buvo užsakytas specialiai Prezidentūrai. Projektavo jį Anicetas kartu su vaikais – Jūrate ir Žilvinu. Audė keturiese – talkino dar ir Aniceto žmona Danutė.
Įdomu tai, kad nors Aniceto žmona – ne žemaitė ir abu jo vaikai išaugę Vilniuje, jie save laiko žemaičiais ir abu yra dailininkai. Su jų kūryba turėjome galimybę susipažinti ir Antrojo je Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje (1994 m.).
Sūnus Žilvinas eina tėvo pėdomis, nors jo kūryba ir modernesnė. Ryškesnės jo gobelenų spalvos, drąsesni kūrybiniai sprendimai – tai jau Vilniaus mieste gimusio ir užaugusio jauno menininko darbai, kuriuose ne tiek daug, kiek tėvo gobelenuose, žemaitiško kolorito ir santūrumo.
Dukters Jūratės kūryba itin moteriška. Tiek jos kūrinių temos, forma, tiek ir spalvos, pasirenkamos išraiškos priemonės kalba apie šios menininkės subtilų skonį, sugebėjimą savo darbeliuose atskleisti trapų šio gyvenimo grožį.
A. Jonutis žinomas ir kaip pedagogas: nuo 1984 m. dirbo Lietuvos dailės akademijos Tekstilės katedroje, vėliau M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kur jam buvo suteiktas docento vardas.
Parengė Danutė Mukienė
Parengė Danutė Mukienė