Kazimieras Jelskis (1782–1867) – dalininkas, skulptorius.
Gimė 1782 m. Eismontuose. Jo tėvas Karolis Jelskis (Karol Jelski) buvo skulptorius, drožėjas, minimas nuo 1778 m., Eismontų dvare užsiėmęs dekoravimo darbais, miręs 1824 metais. Brolis Jonas taip pat buvo skulptorius (gimė 1780 m., minimas iki 1808 m.).
K. Jelskis studijavo tapybą pas Joną Rustemą ir Pranciškų Smuglevičių Vilniaus universitete, architektūrą – pas Mykolą Šulcą, o nuo 1804 m. skulptūrą – pas Andrių Le Breną (Andre Le Brun). Tuo pat metu jis lankė ir pagalbinių disciplinų paskaitas (anatomijos, gamtos mokslų ir kai kurias kitas). 1809 m. grafienės I. P. Broel-Plater remiamas, tris mėnesius tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje pas tuo metu garsius rusų klasicizmo atstovus I. P. Prokofjevą, F. P. Ščedriną, V. I. Demut-Malinovskį. 1810 m. gavo magistro laipsnį. Po A. Le Breno mirties 1811 m., norėdamas, kad Skulptūros katedra Vilniaus universitete nebūtų
uždaryta, tris metus nemokamai dėstė skulptūrą kaip papildomą discipliną Vilniaus universiteto Piešimo katedroje (jam alga buvo paskirta tik po minėtų trijų mėnesių darbo).
1822 m. už traktatą „Apie architektūros, skulptūros ir tapybos ryšį“ gavo adjunkto vardą ir pradėjo eiti profesoriaus pareigas. Po Skulptūros katedros likvidavimo (1826) iki Universiteto uždarymo (1832) dirbo skulptūros kabineto saugotoju. 1833 m. nesėkmingai bandė gauti profesoriaus vietą Krokuvos dailės mokykloje ir atidaryti privačią skulptūros mokyklą Vilniuje (1843).
Jo dirbtuvėse privačiai mokėsi nemažas būrys būsimųjų dailininkų: Henrikas Dmachauskas (Henryk Dmochowski), Markas Antakolskis (Morduch Antokolskij), K. Boričevskis (Boriczewski), Romanas Slizienis (Roman Slizień), greičiausiai ir J. Ostrovskis (Jan Ostrowski).
K. Jelskį pagrįstai galima vadinti lietuviškos profesionaliosios skulptūros pradininku. Jo kūrybinis diapazonas buvo labai platus, atspindintis to meto poreikius. K. Jelskis kūrė ir restauravo architektūrai skirtą dekoratyvinę skulptūrą, lipdė portretus, įvairių žanrų bei siužetų teminius bareljefus, komponavo memorialinius paminklus.
K. Jelskis kūrė XIX a. pirmojoje pusėje, blaškomas permainingų visuomeninių sąlygų ir stilistinio persiorientavimo Europos dailėje. Atrama jo kūryboje buvo vėlyvojo baroko dekoratyvinė skulptūra (tėvo Karolio darbai) ir A. Le Breno biustai. Dailininkas domėjosi
Antonio Kanovos (Antonio Canova) skulptūra, 1824 m. apie jį parašė traktatą.
Paties K. Jelskio palikimą galima sugrupuoti į tris stilistines linkmes. Vieną jų sudaro barokinės dekoratyvinės skulptūros. Antrajai atstovauja jo klasicistiniai portretai ir lipdiniai, trečiajai – romantizmo įtakoti saviti, stiliaus normų nevaržomi ieškojimai. Pastarieji pasireiškė portretuose tiesiogiai stebint tikrovę, taip pat vėlyvesnėse dekoratyvinėse skulptūrose.
Reikšmingiausia Kazimiero Jelskio kūrybos dalis – portretai.
Jis lipdė įvairiausius žmones – ir turtingus mecenatus, ir tuos, kuriems tiesiog simpatizavo, kurių moralės principus vertino. K. Jelskis, kaip ir J. Rustemas, kūrė savo meto žmonių portretus, tačiau klasicistine maniera atlikti kūriniai tik paviršutiniškai charakterizavo amžininkus. Klasicistiniuose K. Jelskio portretuose žmonės santūrūs, susikaupę, jų laikysena ori, bet nepretenzinga. Natūralaus dydžio, gerai sukomponuoti portretai daryti iš gipso arba terakotos. Biustų paviršius glotnus, aiškių apibendrintų formų. Frontalus galvos komponavimas ir jos ryšys su taisyklingų formų postamentu kuria griežtą, didingą ir kartu
paprastą vaizdą.
Laikui bėgant stiprėjusios romantizmo tendencijos keitė portreto sampratą, įgalino skulptorių gyviau apibūdinti vaizduojamuosius modelius. Romantikų dėmesys turiniui sąlygojo tam tikrą išraiškos priemonių laisvę. Lipdyba tapo ekspresyvesnė, faktūros ne tokios glotnios, su pirštų pėdsakais. Modelių veiduose išryškėjo netobuli, bet charakteringi bruožai. Taigi, stiprėjant romantizmo įtakai, K. Jelskis, kaip ir daugelis Europos skulptorių romantikų, neišsižadėjo klasicizmo formų, tačiau ėmė atidžiau stebėti modelį, stengdamasis įvertinti jo savitumą.
Gražiausias K. Jelskio romantinės kūrybos pavyzdys – kultūros veikėjo grafo Eustachijaus Tiškevičiaus biustas (saugoas Lietuvos nacionaliniame muziejuje).
Įsigalėjus realizmo tendencijoms, K. Jelskio kūryboje esminių pokyčių taip pat neįvyko. Gyvai, nesuvaržytai lipdydamas galvas, jis ir toliau jas derino su klasicistinėmis draperijomis.
K. Jelskio portretiniai medaliai nėra stilistiškai nuoseklūs: jie įvairaus didumo, komponuoti labai nevienodai. Skiriasi modelių judesys, figūros santykis su medalio lauku. Portretuose nebėra klasicistinio plokštumo, jie iškilūs, nelygaus paviršiaus.
Portretinę K. Jelskio kūrybą papildo antkapiniai paminklai. Jie buvo statomi bažnyčių interjeruose, tad čia kaip niekad skulptoriui pravertė kadaise studijuota architektūra. Visų paminklų plastika pagrįsta architektūros ir skulptūros formų sinteze. Šie statiniai nesudėtingi, lengvai suvokiami, ritminiais pasikartojimais gražiai susieti su bažnyčios ar koplyčios interjeru. Antkapiuose daugiausiai klasicistinių formų, tačiau šio stiliaus kūrėjų pamėgtas alegorines figūras skulptorius keičia portretiniais biustais, Lietuvoje išplitusiais vėlyvojo baroko laikais. K. Jelskio paminklai – tai skirtingi vienos schemos variantai. Kiekvieną jų sudaro architektūrinis pagrindas, skulptūrinė dalis ir epitafinė lenta su biografiniu tekstu. Yra žinomi šeši K. Jelskio sukurti antkapiniai paminklai: Tomo Vavžeckio (Vilniaus katedra,
šiaurinės navos siena), Jono Nepomuko Kosakausko (Vilniaus katedra, Jono Nepomuko koplyčia), Jeronimo Stroinovskio (Sv. Jono bažnyčia), Mykolo ir Rachilės Remerių (Trakų bažnyčia), Kozelių (Belicos bažnyčia, Lydos rj., Baltarusija).
Dauguma K. Jelskio darbų vienaip ar kitaip susiję su architektūra. Dar būdamas visai jaunas jis kūrė architektūros modelius lipdytojams. 1799–1801 m. pagal L. Gucevičiaus ir M. Šulco projektus dekoravo Vilniaus katedros bei jos portiko skliautus 1817 m. skulptorius iš stiuko sukūrė visą lipdytinį Vilniaus universiteto Kolonų salės dekorą. Dabartinės Universiteto gatvės pusėje esantiems Alma Mater vartams K. Jelskis sukūrė liūtų galvas ir kitokį dekorą, kuris, deja, neišliko.
K. Jelskis mirė 1867 m. Vilniuje.
Parengta pagal informaciją, pateiktą T. Adomonio, N. Adomonytės knygoje „Lietuvos dailės ir architektūros istorija“ (V., 1997, t.2, p. 189–195), parodos kataloge „Vilniaus klasicizmas“ (V., 2000, p. 337), „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1956, t. 9, p. 376).
Parengė Danguolė Želvytė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
