Jaunius Kazimieras

Kazimieras Jaunius (1848–1908) – žymus lietuvių kalbininkas, tarmių tyrinėtojas, kunigas.
Gimė 1848 m. gegužės 18 d. Lembe (Šilalės r.).  1866–1869 m. mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje, 1871–1875 m. – Kauno kunigų seminarijoje (čia jo mokytojas buvo Antanas Baranauskas). Baigęs seminariją, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kurioje gavo gerą filologinį išsimokslinimą (graikų, lotynų, hebrajų kalbas jam dėstė žymūs to meto rusų mokslininkai, dar mokėsi sanskrito, vokiečių, prancūzų kalbų).
1879 m. baigęs akademiją teologijos magistro laipsniu, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. 1880 m. pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje (be kitų dalykų, lietuvių ir lotynų kalbas); profesorius (1885). 1892 m. buvo atleistas iš kunigų seminarijos dėl to, kad perdaug įsigilinęs į kalbotyros dalykus blogai atliko kunigo, pareigas. 1893 m. paskirtas Kazanės klebonu, ten tęsė lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Susirgo nervų liga, todėl 1895 m. buvo parvežtas atgal į Lietuvą.
1898–1906 m. Peterburgo dvasinės akademijos graikų, lotynų, kurį laiką ir hebrajų kalbų profesorius. Krokuvos universitetas 1903 m. jį kvietė vadovauti ten numatytai steigti lietuvių kalbos katedrai. Kazanės universitetas 1904 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Sunkiai susirgęs, 1906 m. iš akademijos pasitraukė.
K. Jaunius susistemino lietuvių kalbos tarmes, parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos 1890–1899 m. išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje; ten paskelbė ir straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės.
K. Jaunius pateikė gana sistemišką lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Ją patobulino Antanas Salys. Šiuo metu K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacija vadinama tradicine. Svarbią vietą lietuvių kalbos mokslo raidoje užima K. Jauniaus lietuvių kalbos gramatika, kurią jis parašė apie 1885–1892 m., dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje; 1897 gramatika (Lietuviškas kn. Jaunio kalbomokslis; – 60 egzempliorių) buvo hektografuota Tartu. Filipui Fortunatovui pasiūlius, 1911 m. ją lietuvių kalba išleido Peterburgo MA, o 1916 m. išėjo šios gramatikos rusiškas Kazimiero Būgos vertimas (su originalu, vertėjo pastabomis ir Eduardo Volterio straipsniais apie K. Jaunių). K. Jauniaus gramatikoje palyginti su ankstesnėmis (Augusto Schleicherio, Fridricho Kuršaičio) daugiau žinių apie lietuvių kalbos tarmes, suformuluoti keli nauji kirčio ir priegaidės dėsniai, papildytos linksniavimo paradigmos, sukurta naujų
gramatikos terminų (pvz., priegaidė, veiksmažodis, asmuo, linksnis, kamienas); tačiau didesnė dalis K. Jauniaus sukurtų terminų (linksnių vardai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis) bendrinėje kalboje neprigijo. K. Jauniaus gramatikai trūko sistemiškumo, labai sudėtinga rašyba (ją K. Jaunius grindė tarmių derinimo principu, stengėsi perteikti įvairių tarmių fonetines ypatybes). K. Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas,
mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius; parašė lietuvių–estų kalbų etimologinį, lietuvių–suomių kalbų etimologinį ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlius (neišspausdinti).
Tyrė indoeuropiečių ir semitų kalbų santykius. Domėjosi mitologijos problemomis. Parašė platų atsiliepimą apie Antano Juškos „Lietuviškas dainas“ (LT 1(4), 1910). K. Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį, ypač senovės, kalbų, tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ar jų formas K. Jaunius mėgindavo išvesti iš vienos
pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis iš pradžių buvo užkrėtęs ir savo mokinį Kazimierą Būgą, kurio „Aistiški studijai“ atspindėjo K. Jauniaus pažiūras. K. Būga, būdamas asmeniniu K. Jauniaus sekretoriumi, nuo 1903 m. užrašinėjo jo tyrimus (K. Jauniaus kalbinis palikimas, 3043 p. rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). K. Jaunius bendravo su Aleksandru Aleksandrovu, Jonu Basanavičiumi, Adalbertu Bezzenbergeriu, Karlu Brugmannu, Fiodoru Koršu, Filipu Fortunatovu, Eduardu Volteriu, ypač artimai – su Janu Baudouinu de Courtenay. Pastarojo rekomenduotas Ferdinandas de Saussure’as 1889 m. parašė K. Jauniui laišką, kuriame prašė tarimų lietuvių kalbos akcentologijos klausimais. Deja, K. Jaunius savo atsakymo niekada neišsiuntė; tas atsakymas buvo paskelbtas prancūzų kalba šveicarų žurnale „Cahiers Ferdinand de Saussure“ (28, 1973). Japonų kalbininkas Ikuo Murata 1975 m. Japonų lingvistų draugijos suvažiavime apie šią korespondenciją skaitė pranešimą.
K. Jaunius mirė 1908 m. kovo 9 d. Sankt Peterburge. Palaidotas Kaune.