Vytautas Jarutis (1936–2017) – tautodailininkas, iškilus Lietuvos kalvis, juvelyras, medžio drožėjas, aktyvus visuomenės veikėjas.
Jis gimė 1936 m. spalio 16 d. Žagarėje (Joniškio r.), mirė 2017 m. rugsėjo 27 d.
Žagarėje Jaručių šeima ilgai neužsibuvo – persikėlė gyventi į Žemaitiją – į netoli Užvenčio (Kelmės r.) esantį Dangvietų kaimą. Iš pradžių mokėsi Užvenčio pradinėje mokykloje, bet jos nebaigė, ne buvo pokaris, tėvas slapstėsi nuo sovietų, 1946 m. buvo sugautas ir ištremtas į lagerį, tad Vytautui nebuvo galimybių toliau mokytis – reikėjo pačiam duoną pelnytis, mamai padėti. 1955 m. buvo paimtas į karinę tarnybą. Sugrįžęs iš jos, iš pradžių gyveno Vilniuje, vėliau laimės ieškoti išvyko į Latviją, įsigijo staliaus dailidės specialybę. 1960 m. sukūrė šeimą. Kurį laiką dirbo Zoknių kariniame aerodrome staliumi modelistu. Nuo 1975 iki 1993-ųjų dirbo meninės kalvystės kalviu. eksperimentiniame namų statybos kombinate. V. Jarutis buvo pirmasis meninės kalvystės atstovas Alytuje.
Lietuvoje ir užsienyje vykusiose parodose V. Jaručio tautodailės darbai buvo pradėti eksponuoti 1967 metais. Dar po metų, 1968-aisiais, jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) nariu, o 2005 m. buvo priimtas į Lietuvos tautodailės kūrėjų asociaciją (LTKA). Tais pačiais metais jam suteiktas Meno kūrėjo statusas, o 2006 m. – asociacijos „Lietuvos kalvių sąjunga“ Garbės nario vardas. 2007 m. jis buvo tarptautinio kalvystės plenero „Keturi vėjai“ dalyvis. 2008 m. jis apdovanotas LTS ir LTKA geriausio metų tautodailininko diplomu ir premija.
V. Jarutis – 1988 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio Alytuje pradininkas ir iniciatyvinės grupės narys, 1988–1989 m. – Sąjūdžio I, II, III suvažiavimų delegatas. 1991 m. jis prisidėjo organizuojant Sausio 13-osios mitingą Alytuje, jo metu pasakė kalbą. 1992 m. buvo išrinktas Sąjūdžio Alytuje pirmininku. V. Jarutis sukūrė ir nukaldino paminklą Alytuje žuvusiam karininkui Antanui Juozapavičiui. 1994 m. jis tapo Krašto apsaugos ministerijos Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoriu.
Vytauto kūrybinė veikla buvo gana plati: jis drožė kūrinius iš medžio, dirbo juvelyrikos srityje, garsėjo kaip itin talentingas kalvis, kuriantis žvakides, žibintus, šviestuvus, stovus gėlėms, grotelės, įrankius židiniui, prizus, memorialinius paminklus ir jų viršūnes (kryžius ir saulutes), dekoratyvines skulptūras.
Jo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Alytaus kraštotyros muziejus ir keletas kitų muziejų, privačių kolekcininkų. Jo kūrinių galima pamatyti daugelyje Lietuvos gyvenviečių. Su Vytauto kūryba parodose turėjo galimybę susipažinti Bulgarijos, Čekijos, Italijos, JAV, Skandinavijos šalių, Vengrijos meno gerbėjai.
1976 m. V. Jarutis tapo Lietuvos kultūros ministerijos I laipsnio premijos laureatu, 1975, 1980 ir 1985 m. – respublikinių premijų laureatas, 1987 m. – sąjunginės parodos Maskvoje laureatu, 1994 m. – Alytaus miesto kultūros premijos laureatu. 1986 m. jis pelnė Lietuvos kalvių kalvio vardą, na o 2006 m. jam suteiktas asociacijos „Lietuvos kalvių sąjunga“ Garbės narys. 1997 m. V. Jarutis už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. 2003 m. jam įteikta prof. Vytauto Landsbergio padėka už nuopelnus Lietuvai. 2009 m. už išskirtinius nuopelnus „Baltijos kelyje“ V.Jaručiui įteikta Baltijos asamblėjos padėka. 2014 m. dailininkas apdovanotas Kelmės rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Kelmės rajonui“, o 2015 metais jam suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas.
2010 m. Lietuvos tautodailininkų sąjunga išleido knygą „Vytautas Jarutis“. Yra sukurtas filmas apie V. Jarutį. Jo adresas internete: https://www.youtube.com/watch?v=F5F7kOMPzf0
Parengė Danutė Mukienė
IŠSAMIAU:
Milda Balvočiūtė-Knyzelienė: „Užvenčio kraštas prisimena kalvių kalvį Vytautą Jarutį, daugelį įkvėpusį siekti didesnių tikslų
2022 m. rugsėjo 11 d. Dangvietų kaime (Kelmės r.) buvo pašventintas vasarą, tryliktą kartą Užventyje vykusios meninės kalvystės kūrybinės stovyklos metu sukurtas kryžius. Mūsų kraštuose statomų kryžių viena iš intencijų – išsaugoti konkrečių įvykių ir asmenų atminimą. Šis ąžuolinis kryžius, puoštas krucifiksu ir įvairios konfigūracijos spinduliais, nukaltais kūrybinėje stovykloje Užventyje dalyvavusių kalvių, yra skirtas šios stovyklos pradininkui, Lietuvos kalvių kalviui, tautodailininkui Vytautui Jaručiui (1936–2017) atminti. Jo vaikystė ir paauglystė prabėgo netoli Užvenčio esančiame Dangvietų kaime. Prieš kryžiaus pašventinimą Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, skirtos paminėti penktąsias V. Jaručio mirties metines. Tą dieną susirinkęs gausus būrys kalvio artimųjų, draugų, pažįstamų turėjo galimybę pamatyti ir filmą apie V. Jarutį – „Man Lietuva kaip motina“, pasidalinti prisiminimais.
Susibūrimo metu patirti įspūdžiai, išgirsti atskiri epizodai, perpasakojami V. Jaručio žodžiai ir poelgiai, iškėlė į paviršių ir mano atsiminimus apie šį žmogų – garsų Lietuvos kalvį, šiuolaikinės meninės kalvystės pradininką.
V. Jaručio kūrybinis talentas, svarus indėlis puoselėjant Užvenčio krašto kultūrinį savitumą yra akivaizdus. Itin turtingas ir vertingas jo kūrybinis palikimas. Tiek mano pačios, tiek ir daugelio kitų jį pažinojusių žmonių atmintyje išliks ir šios šviesios asmenybės gebėjimas daryti teigiamą poveikį kitiems žmonėms. Iš laiko perspektyvos galiu įvertinti jo įtaką ir mano pačios asmenybės formavimuisi.
Asmenybės neįmanoma apibūdinti vienu apibrėžimu. Psichologinių teorijų atstovai asmenybę aptariama įvairiais aspektais. Žmonių individualius skirtumus bei elgesio pastovumą vienaip ar kitaip apima bendras asmenybės terminas (Bieliauskaitė, 1993). Psichologijos terminų žodyne pateiktas toks asmenybės apibrėžimas: „Asmenybė – tai individo savitumas, reikšmingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje“. Ten pat yra paaiškinta ir asmenybinės prasmės sąvoka: „asmenybei būdingas aktyvumas, pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis ir kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t. y. interesų, polinkių, įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai dariniai, susidarantys bendroje grupių veikloje“ (1993).
Remdamasi K. Jungo asmenybės teorija, kuri teigia, kad asmenybė vystosi tobulumo linkme ir pritaikiusi tai sau, suprantu, kad ne visos garsios istorinės ar šių dienų asmenybės, į kurių gyvenimus daugiau ar mažiau gilinausi, skatino mane tobulėti. Mano apačios tobulėjimui didžiausią įtaką darė tos asmenybės, tiek istorinės, tiek ir šių dienų, kurios kažkuriais aspektais buvo man artimos, suvokiamos, priimtinos, su kuriomis jutau sunkiai žodžiais nusakomą bendrystę. Viena iš nedaugelio tokių asmenybių buvo V. Jarutis, man tapęs tikru draugu ir mokytoju. Su juo susipažinau apie savo 40-uosius gyvenimo metus, t. y., pasak Jungo, pačių didžiųjų pokyčių amžiuje, kai žmogus jau yra susikūręs savo gyvenimą, tačiau turi didelį kiekį energijos, kurios nėra kur išlieti.
Psichologas D. Levinsonas yra pažymėjęs, kad savo tapatybei gyvenime išvystyti svarbu suformuoti gyvenimo svajonę ir rasti, užmegzti ryšį su tokiu asmeniu, vadovu, kuris gali padėti tobulėti. Tokį vadovą aš mačiau V. Jaručio asmenyje.
Su V. Jaručiu susipažinau atsitiktinai – jam lankantis Užventyje. Žvilgsnį patraukė jo meniška išvaizda, šiltas žvilgsnis. Išsišnekus paiškėjo, kad Vytautas – kalvis, meno kūrėjas. Jis papasakojo, kad mėgsta dažnai lankytis savo tėvų ir senelių krašte, kur jo vaikystė „pokario metais prabėgo prie senos kalvės Dangvietų kaime“. Su nostalgija atsiliepė apie savo pirmąjį mokytoją – šviesų žmogų Leoną Rimeikį, kurio kalvėje lankytis ir jam padėti teisę turėjo tik jis, vienintelis iš kaimo vaikų. Stebėdamas L. Rimeikį, Vytautas mokėsi amato, kuris žadino tautinę savimonę ir kartu „sėjo“ meilės Lietuvai sėklą. Kalvėje dažnai būriuodavosi aplinkinių kaimų vyrai, kurie į gizelį nekreipdavo dėmesio, o jis klausydavosi „išsižiojęs kalbų apie esamą padėtį Lietuvoje, bei pažadus iš Amerikos, kad greit išvaduos ir būsim laisvi“ (Jarutis, 2010, p.11).
Kadangi dirbau muziejuje, jau seniai domėjausi Užvenčio krašto istorija, iš čia kilusiomis garsiomis asmenybėmis, man buvo įdomu ir daugiau sužinti apieVytauto ankstyvąsias patirtis šiame krašte, todėl susitikdavome kaskart, kai tik jis apsilankydavo Užventyje. Bendravimas intensyvėjo ir peraugo į bendravimą šeimomis, dažnas išvykas vieniems pas kitus į svečius, keliones po Lietuvą ir už jos ribų ir į bendrus kūrybinius projektus. Taigi, kaip Vytautas sakydavo, „tapom artimiau nei giminės“. Nuolat bendraujant, susiduriant su įvairiomis situacijomis ir aplinkybėmis, dėliojosi Vytauto asmenybės portretas. Visada jautėsi jo pozityvus nusiteikimas, išryškėjo pagrindinės vertybės – Lietuva, tikėjimas, šeima. Jos ir man buvo svarbios. Žavėjo jo psichologinė stiprybė – pasitikėjimas savimi, žodžio laikymasis, nesilygiavimas į kitus, kai yra reikalas, mokėjimas pasakyti „ne“. Šios Vytauto savybės didino jo autoritetą mano akyse ir stiprino pasitikėjimą šiuo žmogumi, vertė juo didžiuotis ir gerbti jį.
„Kūryba yra mano gyvenimo būdas“, – sakydavo Vytautas. Jis buvo kūrėjas ir didelis savo Tėvynės patriotas, stovėjęs pirmosiose gretose tų, kurie kūrė Lietuvos atgimimo sąjūdį, Tėvynės sąjungą. Jis aiškiai išsakydavo savo pilietinę poziciją valstybės demokratizavimo klausimais, buvo krašto apsaugos savanoris, tautos patikėtinis šalyje vykstant referendumams, įvairių lygių rinkimams.
Susitikimus, keliones Vytautas visada inicijuodavo tokias, kad jų metu galėtume aplankyti svarbius kultūros paveldo objektus, piliakalnius, šventvietes, muziejus, iškilių žmonių gimtines ir kt. Keliaujant po Lietuvą ryškėjo ir paties Vytauto kūrybinis įnašas į šiuolaikinę etninę kultūrą. Įspūdį darė įvairiose Lietuvos vietose – Alytuje, Druskininkuose, Veisiejuose, Lukšiuose, Žagarėje ir kitur – stovinčios jo sukurtos meninės kalvystės skulptūros, kryžiai, memorialinių paminklų viršūnės. Gėrėjomės ir Plungės, Alytaus, Užvenčio muziejams padovanotomis juodojo metalo, juvelyrikos darbų kolekcijomis, kurios liudija, kad V. Jarutis buvo puikiai įvaldęs aukšto lygio kalvystės amato techniką ir gerai išmanė lietuvių liaudies meno tradicijas. Jam buvo svetimas savo sukaupto turto demonstravimas. Pasirinkęs neįkainojamą vertę ateinančioms kartoms turintį tautinio stiliaus paieškų kelią, jis juo ėjo nesiblaškydamas ir daugelį metų džiugino visus savo sukurtais brandžiais lietuvių tautodailės kūrinių pavyzdžiais. Tai kartu buvo ir akivaizdus jo nesavanaudiškos meilės Lietuvai įrodymas, prisidėjęs ir prie mano suvokimo, kokia yra svarbi tautodailė saugant krašto tautinį savitumą.
Draugystės su V. Jaručiu metais užgimė didelę reikšmę kalviškosios kryždirbystės gyvybingumui turintis, Užvenčio krašte daugiau kaip dešimtmetį vykdomas kūrybinis kalvystės projektas, kurį Vytauto dėka man su bendraminčiais tenka iki šiol organizuoti ir vykdyti.
Įgyvendinant šį projektą, kuris reikšmingas visų pirma krašto bendruomenei, regionui ir Lietuvos kalvystei, teko nemažai padirbėti, kartu ir įvairiapusiškai tobulėti – gilinti specifines kalvystės srities žinias, ugdyti savo pačios tam tikras lyderio kompetencijas, dalyvauti grupiniame kūrybos procese ir patirti savirealizacijos, kūrybinio rezultato, naudos savo kraštui džiaugsmą. Ne iš karto atėjo supratimas, kad Vytauto skatinama prisidėti prie šio projekto ir tokiu būdu būti naudinga bendruomenei, pačią didžiausią naudą gavau pati – ugdėsi mano asmenybė, plėtėsi ir tolimesnės jos augimo perspektyvos.
V. Jaručio teigiamą įtaką šiandien vertinu tiek fizine, tiek psichologine, tiek ir dvasine prasme. Pirmiausiai svarbu tai, kad Vytautas stengėsi mane supažindinti su savo draugais, kolegomis menininkais, taip sukurdamas ryšius vėlesniam mūsų, jau be jo, bendravimui, tolimesnei bendro kūrybinio produktyvumo dėl bendruomenės galimybei, kuri vėlgi teigiamai įtakoja asmenybę. Antra – jo autoritetas, energija, geranoriškas bendravimas ir bendradarbiavimas dalijantis savo gyvenimiška, kultūrine, dvasine patirtimi, taip pat mano savarankiškumo, savęs realizavimo, patriotizmo ir daugelio kitų vertingų savybių skatinimas keitė mano vertybines nuostatas ir skatino mano asmenybės augimą.
Vertinant V. Jaručio įtaką mano asmenybės formavimuisi, aš tik dabar, praėjus penkiolikai metų nuo pažinties su juo pradžios, pradedu suvokti kai kurių jo minčių, idėjų, poelgių, darbų gylį, novatoriškumą, kurie tuo momentu, kai su juo bendravau, atrodė nesuvokiami arba kartais ir ne itin aktualūs ar reikšmingi. Iš to darau išvadą, kad tam, kad suvokčiau šią stiprią asmenybę, prireikė nukeliauti nemažą laiko tarpsnį, kad tik dabar, žiūrėdama iš laiko perspektyvos, sugebu vis labiau įvertinti iš mūsų pažinties gautą neįkainojamą naudą savo asmeniniam tobulėjimui.
Manau, kad panašia asmeninio tobulėjimo patirtimi galėtų pasidalinti ir nemažai kitų žmonių, kuriems teko bendrauti su V. Jaručiu.
Šio ankstyvo rudens popietę, pašventinus kryžių, ne iš vieno lūpų nuskambėjo žodžiai apie iš jo gautas pamokas, pajusti jo stumtelėjimą ugdyti savo gebėjimus. Tikiu, kad Dangvietų kaime iškilęs kryžius atliks Dievo apsaugos ir globos paskirtį, o taip pat bus atminimo ženklas kraštiečiams ir pro šalį keliaujantiems žmonėms apie šiame krašte užaugusį talentingą meninės kalvystės kūrėją, tarnavusį tautinės kultūros puoselėjimui, savo gyvenimo pavyzdžiu ne vieną paskatinusį siekti kilnesnių tikslų.
Literatūra:
- Bieliauskaitė R., Asmenybės psichologija, 1993, Vilnius : Šviesa.
- Jarutis V., „Apie save“, Vytautas Jarutis /albumas [sudarytojas J. Rudzinskas], 2010, Vilnius : Tautodailininkų sąjungos fondas
- Jung C. G., Psichologiniai tipai, 2013, Vilnius : Margi raštai.
- Trimakas K., Asmenybės raida gyvenime, 1997, Kaunas : MTC leidykla.
Milda Balvočiūtė-Knyzelienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“
