L. Ivinskis svajojo ir apie pirmojo lietuviško laikraščio „Aitvaras“ spausdinimą, tačiau caro valdžia tam nedavė leidimo.
Ilgainiui I. Oginskis liovėsi rėmęs L. Ivinskį, todėl šis pradėjo ieškoti darbo kitur. Nuo 1862 m. žymųjį kalendorininką priglaudė Joniškėlis: pirmiausia čia jam teko dirbti parapinėje mokykloje, vėliau užsiimti privačiomis pamokomis. Gyvendamas Joniškėlyje, L. Ivinskis toliau gilinosi į mokslo reikalus, rengė žodynus. Uždraudus lietuvišką spaudą, šiam šviesuoliui kurį laiką teko dirbti komisijoje lietuviškoms knygoms spausdinti rusų abėcėle Kaune, bet supratęs, kad savo veikla tarnauja tautos rusinimui, šio darbo atsisakė ir 1866 m. vėl grįžo į Joniškėlį. Čia jį priglaudė gydytojas L. Petkevičius, o už globą L. Ivinskis mokė jo dukrą – būsimąją rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Po to jam dar kurį laiką teko gyventi Rietave, Renave, netoli Sedos, Šiauliuose.
Gyvendamas Renave, L. Ivinskis sudarinėjo rusų-lietuvių žodyną, dėl to užmezgė ryšius su Rusijos geografų draugija Peterburge. Rusijos geografų draugija, susipažinusi su L. Ivinskio parengto žodyno rankraščiu, pranešime rašė: „L. Ivinskis
gerai moka lietuvių kalbą. Jam reiškia pasitikėjimą lietuviai, vyskupas Valančius, jį palaiko valdžia. Tikimasi, kad rusų vyriausybė teiksis išvaduoti lietuvius iš beviltiškos padėties, kurioje vargsta ir žūva geriausios, puikiausios, talentingiausios, žinių trokštančios lietuvių tautos jėgos“. Taigi L. Ivinskio veikalas prisidėjo prie to, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.
Apie 1874 m. L. Ivinskis vėl grįžo gyventi į Rietavą, kur jam Bogdanas Oginskis pasiūlė pamokų muzikos mokykloje. Teko tautos švietėjui ne tik mokytojauti: jis dar ir grojo Oginskio orkestre, dainavo chore. Nuo 1874 m. kalendorininkas įsijungė į
Gyvulių globos draugijos veiklą, parašė pirmąją Lietuvoje knygą gamtosaugos tema – „Pasauga“, bet jos išspausdinti jam nepavyko. Ji išliko, saugoma viename Sankt-Peterburgo archyvų.
1879 m. L. Ivinskį į Milvydus netoli Kuršėnų pasikvietė senas jo bičiulis I. Gruževskis. Milvyduose lietuviškų kalendorių tėvas apsigyveno I. Gruževskio priklausančio dvaro kieme esančiame mažame namelyje. 1881 m. L. Ivinskis visai pasiligojo.
Vaikščioti jau mažai galėjo, tačiau daug dirbo. Jis sakydavo: „Gerai, kad nebepajudu: sėdėdamas daugiau žodžių ant kortelių žodynui surašysiu“. Bet jėgos silpo. 1881 m. liepos 31 d. L. Ivinskis mirė. Palaidotas senosiose Kuršėnų kapinėse. Praėjus pusantrų metų po L. Ivinskio mirties, tėviškėnai žemaičiai pradėjo rinkti lėšas jo antkapiniam paminklui. Taip jo draugų ir mokinių rūpesčiu jo amžinojo poilsio vietoje buvo pastatytas paminklas.
Tekstas parengtas pagal informaciją,
skelbiamą knygoje „Kuršėnų enciklopedija“ (Vilnius, 2005). P. 94–96