Lazdynų Pelėda – dviejų seserų rašytojų – Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867–1926) ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872–1957) literatūrinis slapyvardis. Didžiąją dalį šiuo pseudonimu pasirašytų kūrinių yra sukūrusi Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, kuri be savo kūrinių, publikavo ir jos pačios iš lenkų į lietuvių kalbą išverstus, perdirbtus savo sesers Marijos kūrinius. Po Sofijos mirties Marija rašė lietuviškai ir savo kūrinius pasirašinėjo Marijos Lastauskienės vardu.
Seserų Sofijos ir Marijos Ivanauskaičių kūryba, pasirašyta tuo pačiu slapyvardžiu – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Jų, kaip ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūriniai lietuvių literatūroje priskiriami moterų parašytai bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos grožinei literatūrai.
Seserys gimė poeto, prozininko, dailininko bajoro Nikodemo Ivanausko (1843–1931) šeimoje.
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda)
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė gimė 1867 m. rugsėjo 28 d. buvusio Tryškių valsčiaus Paragių dvare (dabartinio Akmenės rajono Papilės seniūnijos Paragių kaime), kurį jos tėvas –N. Ivanauskas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Nuo 1966 m. birželio 18 d. restauruotoje šio dvaro sodyboje veikia memorialinis Lazdynų Pelėdos muziejus.
1867 m. susilaukęs dukters Sofijos, N. Ivanauskas išvyko į Miuncheną. Ten jis gyveno su šeima ir baigė dailės akademiją. Vėliau Ivanauskai kurį laiką gyveno Varšuvoje, Krokuvoje ir Šiauliuose. 1872 m. birželio 1 d. Šiauliuose gimė Sofijos sesuo Marija.
Į Paragių dvarą Ivanauskų šeima sugrįžo apie 1877-uosius metus.
Sofija pradinį išsilavinimą gavo namuose, kur ją, taip pat ir seserį Mariją, mokė tėvas. Čia Sofija ne tik mokėsi, bet ir užsiimdavo įvairiais darbais. Tuo laikotarpiu ji pradėjo ir kurti – lietuviškai rašė sentimentalius romanus, kuriuose vaizduojamas gyvenimas neatitiko tikrovės. Sesuo Marija tada dar nekūrė. 1896 m. ją aplankė rašytojas, kultūros, visuomenės ir politinis veikėjas Povilas Višinskis. Jie paskatino Sofiją rašyti toliau bei savo kūrybą skelbti spaudoje. Jam antrino ir su ja bendravęs inžinierius, visuomenės ir politinis veikėjas Vladas Sirutavičius. Tada Sofija ėmėsi mažesnio žanro – apsakymo.
1898 m. Sofija pradėjo bendradarbiauti spaudoje.
1891 m. Sofija ištekėjo už Ivanauskų kaimynystėje gyvenusio gerokai už ją vyresnio (beveik jos tėvo amžiaus) nusigyvenusio dvarininko Rapolo Pšibiliausko.
1891–1903 m. rašytoja gyveno tame pačiame Tryškių valsčiuje (dabartinio Akmenės rajono teritorijoje) jos vyrui priklausiusiame Meškų-Gadoniškių dvare.
Sofija ir Rapolas susilaukė dviejų vaikų, tačiau jų santuoka nebuvo sėkminga ir ji greitai iširo.
1903 m. rašytoja kartu su vaikais apsigyveno Vilniuje. Tuo metu jos vaikas mokėsi, o ji siuvinėjo, kūrė, vertė, dirbo Petro Vileišio knygyne.
1907 m. Vilniuje P. Vileišio knygyną uždarius, susirado darbo Vievio vaistininko, žymaus knygnešio Jurgio Milančiaus namuose, dirbo vaistininko padėjėja, tvarkė Jurgio Milančiaus (1869–1956) namų ūkį, laisvu laiku kūrė. Vievyje (namas Vilniaus g. 28) rašytoja gyveno 1907–1909 m. gyveno rašytoja.
Kūrybinga buvo ir Sofijos sesuo Marija, bet ji iš pradžių rašė lenkų kalba. Apie 1908 m. Sofija sesers prozos tekstus laisvai pradėjo versti iš lenkų kalbos, šiek tiek juos perdirbdavo ir paskelbdavo bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
Žinoma, kad 1911–1912 m. ji vėl gyveno Vilniuje. Čia, Žvėryno mikrorajone prie Latvių gatvėje namo Nr. 18 apie 1960-uosius metus buvo pakabinta memorialinė lenta, informuojanti, kad čia 1911–1912 m. gyveno lietuvių rašytoja Sofija Ivanauskaitė- Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda).
Vėliau ji gyveno Kaune, nuo 1914 m. kurį laiką dirbo Kauno Čiurlionio paveikslų galerijoje, vėliau išvyko į gimtuosius Paragius. Čia karo metais glaudėsi ir jos sesuo Marija.
Nurimus karo audroms, Sofija 1918 m. Sofija vėl apsigyveno Vilniuje. Tuo laikotarpiu jos finansinė padėtis buvo labai sunki, būdavo dienų, kai jai tekdavo net badauti.
1920 m. rašytoja vėl pasuko į Paragius. Čia ji, sirgdama džiova, praleido ir savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Tuo laikotarpiu ji parašė didelės apimties apysaką „Ponas Dramblevičius“.
Sofija mirė 1926 m. kovo 14 d. Paragiuose. Palaidota Tryškių miestelio (Telšių r.) kapinėse.
Yra kruopščiai surinkti ir paskelbti visi žinomi seserų Sofijos ir Marijos Ivanauskaičių parašyti kūriniai. 1914 m. Vilniuje buvo išleisti Lazdynų Pelėdos „Raštai“. 1921–1922 m. Vilniuje ir Kaune išleistas keturi rašytojų „Raštų“ tomai. Netrukus po to, 1928-aisiais, Marijampolėje buvo išleista viena „Raštų“ knyga, o 1954–1955 m. Vilniuje – septynios „Raštų“ knygos.
Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės vardu pasirašyti kūriniai papildomai dar sugulė į 1939–1940 m. Kaune išleistas dvi „Raštų“ knygas.
Išsamiai seserų Sofijos ir Marijos kūryba yra aptarta Petronėlės Česnulevičiūtės straipsnyje „Lazdynų Pelėdos kūryba“, kuris išspausdintas leidinio „Literatūra ir kalba“ 1962 m. šeštame numeryje.
Meniškiausius kūrinius Sofija ir parašė. Daugiausia ji vaizdavo nelaimes, skriaudas. Sukūrė savitus charakterius, gražių gamtos vaizdų. 1908 m. seseriai Marijai apsigyvenus
Vilniuje, jos pradėjo artimiau bendrauti, taip pat ir bendradarbiauti
literatūros srityje.
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lazdynų Pelėda buvo viena labiausiai skaitomų lietuvių rašytojų. Skaitant graudžias Lazdynų Pelėdos istorijas, buvo galima tikėtis, kad blogis bus
nubaustas.
Pirmąją savo apysaką – „Našlaitė“ Sofija paskelbė 1898 m. žurnale „Ūkininkas“, kuriame vėlesniais metais buvo publikuojama ir daugiau šios rašytojos kūrinių. Juos ji skelbdavo ir „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“.
Daugiausiai Sofija sukūrė apsakymų ir apysakų. Tarp žymiausių jos kūrinių –„Tinginys“ (1899), „Prie pat dvaro“ (1907), „Motulė paviliojo“ (1908), apysakos „Klajūnas“ (1902), „Ir pražuvo kaip sapnas“ (1908), „Naujasis takas“ (1912), „Ponas Dramblevičius“ (1921), „Neapžiojo“ (1928), romanas „Klaida“ (1909).
Rašytojos Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) atminimo įamžinimas
- Apie 1960 m. Vilniaus Žvėryno mikrorajone, ant namo Latvių g. 18 buvo pritvirtinta memorialinė lenta, informuojanti, kad čia 1911–1912 m. gyveno lietuvių rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda).
- 1966 m. birželio 18 d. restauruotame Paragių dvaro gyvenamojo namo pastate duris atvėrė Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, kuris veikia iki šiol. Dvaro sodyboje jau yra restauruota klėtelė. Parke yra pastatyta scena, kurioje kasmet vyksta tarptautiniai mėgėjų teatrų spektakliai, koncertai, tradiciniais yra tapę šio dvaro sodyboje vykstantys menininkų plenerai ir konferencijos.
- 1990 m. vasario 16 d. Elektrėnų savivaldybės Vievio mieste (Vilniaus g. 28), ant namo, kuriame nuo 1907 m. trejus metus gyveno Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė 9Lazdynų Pelėda) atidengta medinė memorialinė lenta (dail. Ričardas Audickas), primenanti, kad čia 1907–1909 m. gyveno rašytoja.
- 1995 m. lapkričio 23 d. Vilniaus senamiestyje, prie Visų šventųjų bažnyčios, netoli Jaunimo teatro (Karmelitų g. / Visų Šventųjų g Visų šventųjų g.) viename iš gražiausių ir vilniečių dažnai lankomų skverų atidengtas įspūdingas skvere atidengtas skulptorės Daliutės Onos Matulaitės (architektai Jūras Balkevičius ir Rimantas Buivydas) sukurtas seserims Sofijai ir Marijai Ivanauskaitėms (Lazdynų Pelėdai) atminimui skirtas bronzinis paminklas „Seserys“. Pasak literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės, „Tai paminklas, kuriame jaučiamas amžinas Žemaitijos kelias į Vilnių. Su klumpėmis, kraičio skryniomis, su namais“.
- 2022 m. Akmenės rajono savivaldybė įsteigė Lazdynų Pelėdos literatūrinę premiją už geriausią per pastaruosius dvejus metus išleistą apysaką ar romaną.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2023: Žemaičiai Vilniuje“
