Alfonsas Girdžiūnas (1898–1966) – liaudies meistras, 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje meno ir technikos parodoje už eksponuotas medžio skulptūrėles apdovanotas sidabro medaliu (diplomas saugomas ir eksponuojamas Skuodo muziejuje).
A. Girdžiūnas gimė 1898 m. Skuodo rajono Luknių kaime, prie vieškelio buvusioje savo dėdės Antano Girdžiūno sodyboje, kurios pastatai tada jau buvo gerokai nusidėvėję, tik gyvenamasis namas perstatytas ir tvartas atnaujintas. Sodyba buvo aptverta žiogrių tvora, čia augo keletas galingų plačiašakių uosių.
Alfonso Girdžiūno tėvas buvo Kazimieras Girdžiūnas, Motiejaus sūnus, o mama – tvirto sudėjimo Eugenija Girdžiūnienė. Jie kartu su Alfonsu augino dar du sūnus ir tris dukteris (viena jų mirė jauna).
Anfonsas mokėsi Kulų kaime (dabar Skuodo miesto dalis) veikusioje triklasėje rusiškoje mokykloje ir ją sėkmingai baigė.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Alfonsas, kaip ir jo brolis Liudvikas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Alfonsas gražiai kaligrafiškai rašydavo, tad buvo paskirtas eiti pulko raštininko pareigas Kaune. Išleistas į miestą, domėdavosi Kauno bažnyčių architektūra, meno kūriniais, miesto ir dailės istorija. Kaune sustiprėjo jo noras užsiimti menu. Grįžęs į namus įsirengė didrbtuvėles.
Žemės ūkio darbai jo ir toliau netraukė. Daugiausiai laiko praleisdavo iš medžio droždamas namų apyvokos reikmenis, įvairias skulptūrėles.
Kaip yra pasakojusi jo dukra Irena, Žirnikų kaime gyvenęs dailininko ir pedagogo Adomo Galdiko (1893–1969) ir Alfonso Girdžiūno bičiulis Jonas Malonė žinojo, kad A. Girdžiūnas iš medžio drožia gražias skulptūrėles, ir apie tai papasakojo dailininkui. A. Galdikas, pamatęs A. Girdžiūno darbus, meistrą kiek paegzaminavo ir pasakė: „Vyras! Metus pas mane padirb ės, pasiruoš meno mokyklai“. Tai buvo dar prieš A. Girdžiūno tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
Į tą A. Galdiko rekomenduotą mokyklą Alfonsas nenuvyko. Sugrįžęs iš tarnybos kariuomenėje, kaip jau minėta, liko ūkyje.
Vedė iš dabartinio Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos Žirnikų kaimo kilusią Emiliją Baužytę, su kuria susipažino Lenkimuose per atlaidus. Abu buvo jauni, gražūs, patiko vienas kitam, tad netrukus susituokė. Gyvendami santuokoje, Žirnikuose, prie miško, pasistatė namus, išpuoselėjo savo sodybą. Turėjo dvi dukras (Ireną Girdžiūnaitę (Malonienę) bei Emiliją Girdžiūnaitę (lyg tai Skurdauskienę) ir sūnų Alfonsą Girdžiūną.
Luknių kaime gyvenęs jo giminaitis tautodailininkas Valys Girdžiūnas 1983 m. gruodžio 6 d. yra pasakojęs, kad jau artėjant prie Alfonso ir Emilijos Girdžiūnų sodybos jautėsi, kad čia gyvena žmonės ne tokie, kaip kiti.
V. Girdžiūnas tada prisiminė, kad Jakutienė Eugenija buvo tikroji Alfonso sesuo. 1983-aisiais jie jau buvo seniai mirę, o jų sūnus Jonas gyveno kažkur prie Apuolės. Gimtoji menininko sodyba sunaikinta sovietmečiu vykstant melioracijos darbams.
Ūkyje iš Alfonso naudos nedaug buvo, tad žmona turėjo už ką vyrui priekaištauti; sakydavo, kad šis žemę dirba apgraibomis. Dukrai Irenai paaugus, ji tėvą prie tų darbų pakeisdavo, o Alfonsas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis prie kokio medžio su kirvuku ar skaptuku įsitaisydavo ar teptuką į rankas paimdavo. Tuo laikotarpiu viena skulptūrėlė keitė kitą. Įsidarbino 1930 m. Kaune įsteigtoje Liaudies meno kooperatinėje bendrovėje „Marginiai“ (1940 m. ji reorganizuota į kooperatyvą „Dailė“).
„Marginiai“ organizuodavo ne tik liaudiškų liaudies meno dirbinių gamybą, bet ir užsiimdavo jų prekyba Lietuvoje ir užsienyje. Šių gaminių buvo galima nusipirkti ir Kaune veikusioje liaudies meno dirbinių parduotuvėje. Iš bendrovės „Marginiai“ meistrai gaudavo užsakymus ir darbui reikalingus įrankius bei medžiagas. Ne išimtis buvo ir A. Girdžiūnas. Jo dukra Irena yra pasakojusi, kad iš pradžių tėvui darbas šioje bendrovėje nelabai patiko, nes reikėdavo gaminti suvenyrines dėžutes, sportininkų skulptūrėles. Vėliau užsakymai meistrui jau buvo labiau priimtini, o ir pats Alfonsas patobulėjo. „Marginių“ vadovai tai pastebėjo ir pasirūpino, kad jam būtų sudarytos geresnės sąlygos kūrybai, o keletas darbų išsiųsta į Paryžiuje 1937 m. vykusią Tarptautinę meno ir technikos parodą. Jai pasibaigus Alfonsas gavo parodos organizatorių raštą, kuriame buvo informuojama, kad A. Girdžiūnas apdovanotas parodos sidabro medaliu. Diplome, kurį gavo, buvo įrašytas toks tekstas:
Ministere du Commerce et de l’indusdustrie
EXPOSITION INTERNATIONALE DES ARTS ET DES TECHNIQUES
PARIS 1937
DIPLOME
DE MEDAILE D’ARGENT
Docernė A’ – Monsicur Girdžiūnas, Lithuanie
CLASSe 46 GROUPE IX
LE 25 nobembre 1937.
Parodos medalį A. Girdžiūnas turėjo išsipirkti. Tam jis tada lėšų neturėjo, todėl apie sėkmę parodoje jam vis primindavo tik Diplomas.
Menininkas yra turėjęs ir mokinių, tačiau tarp jų nebuvo tokių, kurie savo gyvenimą visam laikui su menu nesusiejo.
1951 m. sovietai prie miško gyvenusį A. Girdžiūną suėmė ir ištrėmė į Kemerovo sritį, apkaltindami jį, kad pokario metais bendradarbiavo su į mišką pasitraukusiais tautiečiais ir rėmė juos. 1956 m. gegužės 9 d. menininką amnestavo. Sugrįžo į Lietuvą jau pasiligojęs, bet dar kurdavo. Iš medžio retokai ką bedroždavo. Dažniausiai tapydavo. Kurdavo įvairius peizažus, miško, kalnų vaizdus, galingus medžius, kartais net ant abiejų drobės pusių, medžio lentos. Mėgo įvairių spalvų aliejinius dažus. Jais buvo nutapęs peizažus net ant savo sodybos rūsio durų. Tapydamas spalvotais aliejiniais dažais jis sukūrė ir šv. Antano paveikslą ant Lenkimų šv. Onos bažnyčiai savo paties padaryto nešiojamo pilksvai melsvos spalvos altorėlio priekinės pusės.
Mirė A. Girdžiūnas 1966 m. gruodžio mėnesį (per Kalėdų savaitę). Palaidotas Lenkimų (Skuodo r.) kapinėse. Gimimo data (1898 m.) yra nurodyta ant antkapinio paminklo. Paskutiniais gyvenimo metais jis darbo įrankius, kuriais skulptūras kurdavo, išdalino savo draugams – liaudies meistrams.
A. Girdžiūno darbai yra pasklidę po platų pasaulį. Sodyboje prie 1983 m. dar veikusios Paluknės geležinkelio stotelės gyvenusi A. Girdžiūno dukra Irena Malonienė žurnalistui Juozui Vyšniauskui papasakojo, kad nemažai tėvo kūrinių saugo jo artimieji, draugai. Pati Irena tada turėjo dvi tėvo sukurtas skulptūrėles („Suktinis“ ir „Grėbėjėlė“) bei septynis paveikslus, kelis jų buvo išsivežę jos vaikai. Vieną A. Girdžiūno sukurtą paveikslą tada saugojo Skuodo rajono Mosėdžio seniūnijos Tauzų kaime, prie pat kelio į Mosėdžio miestelį, gyvenusi Mockienė. Netoliese, Kuinelių kaime, gyvenusi Žalinauskienė, taip pat turėjo vieną paveikslą (jis buvo įrėmintas).
Pasak Irenos, tėvo sodybą išparceliavo jo sūnus Alfonsas. Jis apie dešimt tėvo sukurtų paveikslų perdavė ar pardavė Skuode, Algirdo g. 6–33 gyvenusiam savo giminaičiui Romui Kociui. Sau jų taip pat pasiliko, kaip ir 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje meno ir technikos parodoje gautą tėvo Diplomą. Tikėtina, kad A. Girdžiūno kūrinių tada turėjo ir jo antroji dukra Emilija, pasak amžininkų, Skurdauskienė, gyvenusi ar tik ne Liepojoje.
2006 m. Skuodo muziejininkės Aldona Ozolienė (Vilkaitė) ir Joana Šleinienė susirado tuo metu Skuode gyvenusią menininko dukrą Ireną Malonienę. Pakalbinta ji sutiko paskolinti turėtas tėvo medžio skulptūrėles Skuodo muziejuje planuojamai surengti A. Girdžiūno darbų parodai. Ji buvo atidaryta 2006 m. spalio 18 dieną. Tada buvo eksponuojami A. Girdžiūno kūriniai iš Skuodo muziejaus rinkinių ir Irenos Malonienės asmeninės kolekcijos.
Šiandien Žemaitijoje su menininko A. Girdžiūno kūriniais yra galimybė susipažinti Skuodo bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Tikėtina, kad jų yra ir kai kuriuose kituose Lietuvos muziejuose. Skuodo muziejuje saugomas ir dailininko Alfonso Girdžiūno 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje meno ir technikos parodoje pelnytas Diplomas. Jį muziejui padovanojo dailininko sūnus Alfionsas Girdžiūnas, kuris meno aukštumų nepasiekė, bet, kaip ir jo tėvas, mėgo dirbti su medžiu, darydavo įvairius buityje ir ūkyje naudotus medinius etnografinius daiktus (kultūves, audimo stakles, šukuočius ir kt.). Jis keletą tokių darbų yra padovanojęs Skuodo muziejui.
Nuotraukose kairėje pusėje: Alfonso Girdžiūno XX a. sukurtos skulptūrėlės, saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nuo viršaus: „Bulvių kasėja“, ŠAM D–LM 101; „Vargo mokykla“, ŠAM D–LM 111; skulptūrinė grupė „Akėtojas“ LNM EM 11011. Nuotraukos iš www.limis.lt; taip pat ir 1937 m. Paryžiuje vykusios tarptautinės meno ir technikos parodos Diplomas, skirtas Alfonsui Girdžiūnui (vyresniajam).
Nuotraukose dešinėje pusėje: Alfonsas Girdžiūnas savo dirbtuvėje (fotografas nežinomas, nuotrauką Skuodo muziejui padovanojo Vacys Milius); Diplomas, A. Girdžiūno pelnytas 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje dailės ir meno parodoje; ant medžio lentos tapytas A. Girdžiūno paveikslas, saugomas Skuodo muziejuje
Literatūra:
- Juozas Vyšniauskas, „Alfonsas Girdžiūnas“, Liaudies dailė (liaudies menininkai) Skuodo rajone nuo atmenamų laikų iki 1987 metų, Skuodas, 1987 m. [Darbas saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje].
- P. Steponavičius, „Kalbantis medis“, Švyturys, 1958, Nr. 6, p. 8.
- A. Kubilas, „Talentingas liaudies meistras“, Pergalė, 1959 m. birželio 11 d.
- Bagdonas, „Liaudies menininko darbai“, Mūsų žodis, 1963 m. spalio 19 d.
- Valis Girdžiūnas, „Paskutinis paveikslas“, Mūsų žodis, 1971 m. rugpjūčio 10 d.
- Valys Girdžiūnas, Prisiminimai apie Alfonsą Girdžiūną, 2015 m. [Mašinraštis saugomas Skuodo muziejuje].