Steponas Gailevičius (Gailius, Gailis) gimė 1815 m. gruodžio 27 d. buvusio Židikų valsčiaus, Pikelių parapijos Kukių kaime (dab. Mažeikių rajono teritorija) valstiečių Jurgio Gailevičiaus ir Agnetės Ibenskaitės (Gailevičienės) šeimoje.
Steponas tarp trijų brolių buvo vyriausias (šeimoje kartu su juo augo broliai Marcelijus Marcijonas, Pranciškus Rokas ir sesuo Kristina Agnetė).
Gyvenimas vaikų nelepino, nes anksti mirė mama. Kai Steponui buvo 16, tėvas vedė antrą kartą.
Spėjama, kad apdirbti akmenį, drožinėti medį Steponas mokėsi iš savo tėvo. Tarp savo bendraamžių išsiskyrė išsilavinimu – mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai. Kur mokėsi, nėra žinoma.
Kai Steponui buvo dvidešimt vieneri, jis vedė už save daug vyresnę Kristiną Butavičiūtę iš kaimyninio Bukončių kaimo. Spėjama, kad tai buvo ne meilės, o sunkių gyvenimo sąlygų padiktuotas žingsnis. Greitai po to S. ir K. Gailevičiai įsikūrė Ukrinų kaime ir čia beveik po dviejų metų jiems gimė dukra Elvyra Lucija (tai buvo vienintelis jų vaikas, ji nebuvo ištekėjusi, palikuonių nesusilaukė), kuri pakrikštyta Ukrinų bažnyčioje. Jų santuoka tęsėsi 44 metus. Būdama 80-ies, Kristina mirė. Steponui tada ėjo 65-ieji. Ilgai negedėjo – nepraėjus nė metams vedė keturiasdešimtmetę Židikų valsčiaus Pocaičių kaimo gyventoją Domicelę Tiškevičienę. Jie santuokoje išgyveno penkerius metus.
S. Gailevičius nuo sunkios širdies ligos mirė 1885 m. gegužės 25 d., palaidotas Ukrinų kapinėse.
Nepaisant to, kad išlikusiuose dokumentuose nurodoma, jog S. Gailevičius buvo valstietis, pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo akmentašystė.
Tikėtina, kad jis yra nutašęs gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, bažnyčių statyboms skirtų akmenų, o gerai perpratęs akmens savybes, ėmėsi ir meninio akmens apdirbimo – kūrė antkapinius paminklus bei skulptūras. Plačiai buvo žinomas ir kaip medžio drožėjas. Išlikę jo akmentašystės kūriniai liudija, kad tai buvo patriotiškai nusiteikęs žmogus.
Kaip yra pastebėję menotyrininkai, dažniausiai jis apdirbdavo smulkaus grūdo, lengvai nugludinamą, aptakiam paviršiaus modeliavimui pasiduodantį akmenį, o stambaus grūdo akmenį naudojo koplytstulpio statybai. Savo darbų jis nešlifavo, išsaugodavo šiurkštų paviršių, teikusį kūriniams grubokos jėgos ir natūralios medžiagos grožio. Kai kurias skulptūras dažydavo.
Kaip prisimena S. Gailevičiaus amžininkai, jo sodyba buvo tarsi muziejus – takas į jo trobą buvęs įvairaus dydžio gyvūnų skulptūromis apstatytas. Darželyje po liepa buvęs akmeninis saulės laikrodis su dailia viršūne.
Ukrinų bažnyčioje yra buvusios meistro sukurtos prie obuoliais nusagstyto žaliuojančio medžio stovėjusios Adomo ir Ievos skulptūros. Šalia bažnyčios būta kelių S. Gailevičiaus sukurtų akmeninių skulptūrų, iš kurių labiausiai išsiskyrusi po alyvos krūmu , šalia skulptoriaus kapo pastatyta „Šv. Barbora“ – pusės metro aukščio iš akmens iškalta moteris, vienoje rankoje laikanti taurę su Ostija, o kita – apsiaustą.
Net septynis S. Gailevičiaus sukurtus meniškus akmeninius memorialinius paminklus šiandien galima pamatyti Ukrinų šventoriuje.
S. Gailevičius kurdavo akmeninius koplystulpius, antkapinius paminklus, darydavo ir vartelius. Ne visus savo kūrinių jis datuodavo, tad kas kada padaryta, ne visada pasiseka atsekti. Yra pagrindo manyti, kad dalis meistro iš akmens ištašytų darbų padarytų darbų, jam mirus, buvo panaudoti kaip statybinė medžiaga. Yra žinoma, kad net vienas paskutiniųjų jo kūrinių (1883 m. pradėtas daryti antkapinis paminklas) apie 1904-uosius metus buvo suskaldytas ir įmūrytas į Ukrinų kapinių tvorą. Tikėtina, kad meistras jo nebuvoužbaigęs.
Iš S. Gailevičiaus ankstyvųjų darbų yra išlikusios keturios iš akmens nutašytos plokštės. Yra išlikę nemažai antkapinių paminklų – daugiausiai jų Ukrinų, Židikų ir Grūstės kapinėse, taip pat ir antkapinis paminklas, kurį S. Gailevičius sukūrė sau pačiam. Šio meistro kūrinys puošia ir jo krikšto tėvo Stepo Liutiko kapą. Dalis jo iš akmens sukurtų antkapinių paminklų yra stulpiniai. Ukrinuose priešais bažnyčią stovi S. Gailevičiaus sukurtas įspūdingas ir plačiausiai žinomas akmeninis koplytstulpis.
S. Gailevičiaus sukurti meniški iš akmens padaryti koplytstulpiai, antkapiniai paminklai ir įvairaus dydžio skulptūros valstybės kaip respublikinės reikšmės paminklai buvo pradėti saugoti jau sovietmečiu. 1976 m. dalis jų restauruota. Padarius kelių itin vertingų meistro padarytų koplytstulpio skulptūrų ir skulptūrėlės nuo jo paties kapo kopijas, originalai buvo perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, o jų vietoje įkurdintos kopijos.
Vertingiausi Stepono Gailevičiaus darbai
- Paminklas, kurį skulptorius susikūrė pats sau.
- Akmeninis koplytstulpis, esantis prie Ukrinų bažnyčios.
- Šv. Barboros skulptūra.
Naudota literatūra:
- Širmulis A., Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis, akmuo, geležis, Vilnius, 1999, p. 54–63.
- Mažeikių krašto enciklopedija: https://mke.lt/Steponas_Gailevi%C4%8Dius (žr. 2023-08-26).