Meniu

Džervienė Teklė

Džervienė Teklė (1932–2022) – pedaguogė, poetė, pruozininkė, lietovėškā ėr žemaitėškā rašiusi ėlgametė žornala „Žemaitiu žemė / Žemaičių žemė“ bėndradarbė. Ana mėrė 2022 m. bėrželė 25 d. Puniuo (Alītraus rajuons).
1998 m. ėšlestuo žemaitėškas poezėjės rinktėnie „Sava muotinu kalbo“ ana rašė:
„Eso gėmusi 1932 metās Žemaitėjuo, Kartenas valsčiaus Asteikiu suoduo. Mama bova sioviejė, vuo tievalis dėrba pri gelžkelė. Kėik pataupė tievā nusėpėrka nadėdėli žemės sklīpieli Plungės rajuona Alksnienu kaimė. Če, Žemaitėjuo, prīš pati kara pabėngiau pėnkis pradiuos muokīklas skīrius. Kara metās ejau i Plungės gėmnazėjė. Be monės, šeimuo auga dar pėnkė vākā. Ka sūnā ėr doktėris galietom muokītėis, tievams reikiejė nogara ėr dėina, ėr nakti lėnktė. 1947 metās bova sojimts tievielis. Nuteisė anon dešimtėi metu lageriu. Ėš Vorkutas ons grīža 1953 metās. Ka ėr par dėdliausius vargus, nepriteklius, bet muokslu nametiau. Pabėngusi Plungės vėdorėnė muokīkla, metus laika dėrbau Plungės rajuona laikraštė redakcėjuo, vuo paskiau istuojau i Vėlniaus pedaguogėni instituta. Tėn sosėpažėnau ėr so sava būsėmoujo vīro – dzūko ėš Puniuos. Ėr sosėkluostė gīvenėms tēp, ka puo muokslu bėngėma abodo parvažiavuov i Punė.
Isėdarbėnau miestelė vėdurinie muokīkluo. Tėn dėrbau lig pat pėncėjės.
Eilieraštius rašau nu vaikīstės. Žemaitėškā eilioutė pradiejau aple 1992 metus. Sava kūrība daugiausē eso spausdėnusi Alītaus rajuona laikraštie, respublėkėniūs švietėma leidėniūs, „Žemaitiu žemie“.
Eso ontruojė žemaičiu poezėjės kuonkursa laurētė (1996 m.). Tās patēs metās pasėruodė ėr mona puoezėjės rinktėnė „Liepa už slenksčio“. Lietoviu tautuos istuorijuo īr namažā dalīku, katrėi pradinga nasogrōžėnamā. Ėš skiautieliu dorstuom lietovėška mėtuoluogėjė. Prūsu kalbuos kelė žuodē balėkėn – nieks anuos naožrašė. Kad bėndrėnie lietoviu kalbuo naėštėrptom mūsa tarmės, reikietom anas ožrašītė ne tik muoksla veikalūs, bet ėr leidėniūs, prieinamūs ėr ikondamūs vėsėms. Kou margesnė ėr ivairesnė bus lietoviu tautuos kultūra, tou iduomesnė būsma vėsam pasauliou mas patis. Žemaitėška poezėjė tam rēkalou galietom nabluogā pasėtarnautė. Kūrėnelē nalabā ėlgė – napakīries baskaitont. Žemaitėšks humuors kor kas ītaigiesnis ėr grētiau prajoukins nego parašīts bėndrėnė lietoviu kalbo. Vo jug ėr aple vėsā rimtus rēkalus žemaitis savo kalbo dar muok pasėrokoutė, muok ėr žemaitėškā eilierašti aple vėsā rimtus rēkalus sudieliuotė. Mūsa pruotievē tep pat ne tik bartėis ėr joukus kriestė liōb sava gimtoujė tarmė, bet ėr aple rimtiausius ėr švėntiausius dalīkus liōb dėdėlē poikē žemaitėškā pasakītė. Ton pati matuom ėr iš senūju žemaitiu liaudės dainū.
Diel žemaitėškas poezėjės… Mėslėjo, ka narēktom krēvā veizietėis i tus, katrėi miegėn sava jausmus, patėrti i žemaitėškus puosmus sodieliuotė. Gal
kam nuors dabar tas ėr atruodīs baprasmis laika gaišėnėms, mažuos menėnės verties darbs, bet… Jug tonkē pasėtaika, kad užsėjiemėms, katros dabar atruoda baprasmis, laikou biegont pasėruoda batorīs (Atkelta iš 27 p.) vertė ėr kou tuoliau, tou anuo vertie dėdie…
Žemaitiu tarmie tarp vėsūm kėtūm lietovėšku tarmiūm īr tortingiausė sava priegaidiem. Tas žemaitėška rašta dara savuotėška ėr žmuogou, pripratosem pri bėndrėnės kalbuos, sunkē tas rašts ėš karta īr iskaituoms. Teisingā žemaitėškā parskaitītė teksta mosiet gal tik tas, kam ta tarmie īr gimtuojė arba
gerā žėnuoma. Mėslėjo, ka so laiko reikietom kėik patuobolintė žemaitėška rašība – ivestė žėnklus laužtiniems, tėstiniems ėr dar kėtuokiuoms priegaidiems.
Kuokėi sunkomā beėškėltom spausdėnont žemaitėškus ar kėtūm tarmiūm leidėnius, aiško īr tas, kad tik gimtuojie tarmie tagal būtė ėšsauguotė
anuos sintaksės ėr žuodīna ipatomā. Žemaitems nareikietom atsėžadietė savuosės tarmies. Nu tuo, kamė gėmės esi, napabiegsi, kad ėr ož jūru mariu
nukeliautomi. Vėskas tas atsėskleid ėr žmuoniū kūrībuo. Ton poikē matuom ėr skaitīdamė žīmiūm lietoviu rašītuoju kūrėnius ar klausīdamė šnekontiūm muoksla ėr valdiuos vīru. Vo šėn kninga i ronkas pajiemosem galietomem patartė kap tuo dainuo: valė īr prijimtė, valė neprijimtė, valė īr skaitītė, valė naskaitītė.“
2011 m. „Žemaičių žemės = Žemaitiu žemės“ redakcėjē leidont T. Džervienės žemaitėšku tekstu rinktėnė „Žali žuolelė“ pri tuo, kou jau bova pasakiusi kninguo „Sava muotinu kalbo“, pridiejė:
„1999 m. bova išspausdinta mona ontruoji poezėjės rinktėnė – Nakvynė senuose namuose“, 1999 m. – novelė „Akmou so velnė piedo“, 2005 m.
– dokumėntėnė apībraiža „Komentaras giminės medžiui“, 2007 m.– apīsakas ėr apsakīmu kninga „Buvo ir tebėra“.
Daugiausē T. Džervienės žemaitėškas kūrības (eilieraštiu, nuovieliu, apsakīmu, vaizdieliu) īr paskelbta 1993–2016 m. leistamė perėjuodėnemė
istuorėjės ėr kultūras žornalė „Žemaičių žemė = Žemaitiu žemė“. So anuo redakcėjė T. Džervienė bėndradarbiava ėr jau sunkē sėrgdama.
T. Drervienė palaiduota Puniuos kapėnies. Ėlgamies ėr sauguom anuos atmėnėma sava šėrdies.
   
Žornala „Žemaitiu žemė“ redakcėjė

Smush Image Compression and Optimization Skip to content