Adelija Drukteinienė (Mikštaitė) – lituanistė, visuomenės veikėja, devintoji Simono Daukanto premijos laureatė, ilgametė Lenkimų S. Daukanto vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Gimė 1947 m. tuometinės Kretingos apskrities Lenkimų valsčiaus Lenkimų miestelyje. Baigusi vidurinę mokyklą studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, studijų metais ir baigusi institutą dirbo Lenkimų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, daug metų vadovavo mokykloje veikusioms organizacijoms, literatų, skaitovų, kraštotyrininkų būreliams, rengdavo moksleivius dailiojo skaitymo konkursams, kraštotyrinių ir literatūrinių darbų rajoninėms, respublikinėms ir tarptautinėms apžiūroms ir kt. 2010 m. 39-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionaliniame etape jos ugdytinis – Lenkimų Lenkimų Simono Daukanto pagrindinės mokyklos moksleivis Aurimas Mickus, kuriam tada buvo 12 metų, – laimėjo III vietą (darbo vadovė A. Drukteinienė).
Nuo 1989 m. buvo mokyklos daukantiečių bendruomenės vadove. Prisidėjo prie ekspozicijos įrengimo, jos atnaujinimų gimtojoje Simono Daukanto sodyboje Kalvių kaime (Skuodo rajono Lenkimų seniūnija).
Sovietmečiu buvo apdovanota Lietuvos Švietimo žymūno ženklu. 1983 m. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro taryba A. Drukteinienei pareiškė padėką už aktyvią kraštotyrinę veiklą.
Ji kurį laiką yra vadovavusi Lenkimų viurinės mokyklos etnografiniam ansambliui.
1984 m. mokytoja parašė scenarijų S. Daukanto mirties 120-ųjų metinių minėjimui, kuris vyko Kalviuose (Lenkimų apyl.), yra parašiusi ir daugybę kitų scenarijų Lenkimų vidurinės mokyklos, lenkimų apylinkės įstaigų organizuotiems kultūros renginiams.
1998 m. parengė kraštotyrinį darbą „Lenkimų Simono Daukanto vidurinės mokyklos lietuvių kalbos vyresniosios mokytojos Adelijos Drukteinienės darbai, akinantys ugdytinius pažinti Daukantą, propaguoti Daukantą, mokytis iš Daukanto“, 2000 m. – „Simono Daukanto atminimo saugojimo Lenkimuose ir Kalviuose istorija“. Šių darbų koppijos saugomos Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko bibliotekoje.
2002 m. antrame žurnalo „Žemaičių žemė“ numeryje paskelbtame straipsnyje „Etninės kultūros integravimo į švietimo sistemą praktika Skuodo Rajono Lenkimų pagrindinėje mokykloje“ A. Drukteinienės rašė:
„S. Daukanto vardas Lenkimų pagrindinei mokyklai suteiktas 1993 metais. Dar prieš tai čia buvo pradėta organizuoti daukantietiška veiklą. Mūsų „daukontietiu rieda“ – daukantietiškos veiklos mokykloje programa – visą vidurinės mokyklos (nuo 2001–2002 mokslo metų – pagrindinės) egzistavimo laiką buvo etninės kultūros integravimo į visą ugdymo procesą programa. Po to, kai ją sukūrėme, kasmet koreguodavome, tobulindavome. Parašėme „Daukantiečių istoriją“, „Simono Daukanto atminimo saugojimo Kalviuose, Lenkimuose istoriją“.
Daukantietiškos mokyklos interjeras, daukantiečių kamaros įrengimas, stendų apie daukantiečių darbus savo gimtąja kalba leidimas, lankstinukų pažinčiai su S. Daukanto, gidų, metraštininkų rengimas, S. Daukanto memorialinio muziejaus-klėtelės ekspozicijos, aplinkos tvarkymas, talkos Kalvių piliakalnyje, žmonių, kuriems reikia pagalbos, sodybose, S. Daukanto motutės, jo artimųjų kapų, jo paminklo priežiūros darbai, S. Daukanto specialių pamokų penktokams, Daukanto skaitymų, Daukanto tako, daukantiečių krikštynų organizavimo darbai – visa tai mūsų mokyklos daukantiečių darbai ir kartu jau mokyklos darbo tradicijos. Į juos įsikomponuoja ir etninė kultūra.
Daukantiečiai (gidai, S. Daukanto mokyklos mokytojai) mokėsi gimtojo krašto (Lenkimų) istorijos, ją pasakojo draugams, svečiams, išleido lankstinuką „Pažintis su S. Daukantu Kalviuose–Lenkimuose“.
Pasakojamojo ir dainuojamojo folkloro grupės savo programomis „Kou jauns pablūdīs, ni Pondeivs nesūdīs“ džiugino Lenkimų, Papilės, Kretingos gyventojus, supažindino juos su savo krašto papročiais, tradicijomis (programos scenarijai buvo kuriami iš S. Daukanto raštuose užrašytų pasakų, patarlių, priežodžių, dainų ir Lenkimuose surinktos tautosakos). […]
Daukantiečiai mokėsi kalbėti ir rašyti žemaitiškai žodingųjų būrelyje. Prigimtąja kalba (žemaičių) mes grindėme daukantietišką veiklą. Organizavome žemaitiškas vakarones, pabuvimus, pasilinksminimus. Vienas iš daukantiečių krikštynų egzaminų – pakalbėti gražiai žemaitiškai (pasekti pasaką, papasakoti kokią istoriją, padeklamuoti ar kt.).
„Subruzdimuose“, skirtuose S. Daukantui, ir senieji, ir jaunieji mūsų gimtosios kalbos atstovai dainuodavo, pasakodavo žemaitiškai. Žodingieji pradinukams žemaitiškai sekė S. Daukanto užrašytas pasakas. Savo gimtąja kalba vaikai kūrė pasikalbėjimus S. Daukanto užrašytomis patarlėmis ir priežodžiais, bendraudavo švenčių metu. Mėginta žemaitiškai eiliuoti, kurti prozos kūrinius. Daukantiečių švenčių scenarijai buvo rašomi tik žemaitiškai. Žemaitiškai buvo sukurta ir daukantiečių bendruomenės programa „daukontietiu rieda“. Daukantiečiai ir savo himną žemaitiškai giedojo.
Antrasis daukantiečių subruzdimas skirtas tradicijų, papročių puoselėjimui. Vasario mėnesį vyksta senolių darbų vakaronė, kurios metu ne tik prisimenami senieji darbai, bet ir mokomasi juos atlikti.
Pagaliau šv. Mišios ir Kalvarijos kalnų giedojimas S. Daukanto mirties dieną – taip pat mūsų mokykloje jau tradicija.
Dabar mokykla dešimtmetė, bet S. Daukanto. Sumažėjo vaikų, klasių, susiaurėjo daukantiečių veikla, bet ji gyva. Ją tęsti žada žodingieji daukantiečiai. Vaikai ir toliau norėtų mokytis pažinti iš jų krašto kilusį S. Daukantą, savo gimtinės istoriją, kalbą, tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir propaguoti.
Manau, kad vaikai kalbėti savo gimtąja motinos kalba neturi gėdytis, pasipuošti tautiniais drabužiais taip pat, pažinti savo kraštą, savo gimtinės istoriją privalo dar mokyklą lankydami… […]
Lenkimai – nuošali, rami vieta, lenkimiškiai sėslūs. Čia iš senų senovės išlikęs parapijinės kultūros puoselėjimas. Lenkimiškiai kol kas nesako, kad reikia žemaičių kultūrą gelbėti, jie vis dar gyvena tos kultūros erdvėje – tai jų kasdienybė, nors ir gerokai pakeista ir keičiama laiko.“
2005 m. spalio 28 d. A. Drukteinienė kartu su savo vyru (pedagogu, istoriku) apdovanota Simono Daukanto premija už Simono Daukanto klėtelės ekspozicijos atnaujinimą, jos gidų rengimą, literatūrinių ir muzikinių kompozicijų kūrimą, ilgametį darbą puoselėjant S. Daukanto atminimą Lenkimų vidurinėje mokykloje, Skuodo rajone, į šį darbą įtraukiant mokyklos, seniūnijos kelių kartų bendruomenių narius.
Išėjusi į užtarnautą poilsį mokytoja įsikūrė Vilniuje, kur gyvena ir dirba sūnus odontologas, endodontologas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doc. med. dr. Saulius Drukteinis.
Nuotraukoje – Adelija ir Algirdas Drukteiniai 2005 m., jiems įteikiant Simono Daukanto premiją. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš: https://www.skouds.lt/lt/s-daukanto-premija/47-adelija-ir-algirdas-drukteiniai (žr. 2025-01-17)
RKIC informacija