Helena Dowkontt-Grzeskiewicz yra kilusi iš senos žemaičių bajorų Daukantų giminės, kurios šaknys Dabikinėje. Žinomo Žemaitijoje gydytojo Jurgio Petro Daukanto anūkė, Adriejaus Daukanto ir Helenos Rekosz duktė Helena Dowkontt-Grześkiewicz gimė 1909 m. gegužės 1 d. Suchedniów miestelyje Lenkijoje.
Dailės studijas pradėjo privačioje mokykloje Varšuvoje. Studijuodama kartu lankė ir audimo, siuvimo kursus. Po to mokėsi dailės užsienyje – 1935–1937 m. studijavo Académie Julien Paryžiuje, 1937–1938 m. – Scuola del Arti Ornamentali Romoje (mokslo baigimo diplomą gavo 1938 m.). 1937–1938 m. studijavo dar ir Accademia di Belle Arti Romoje (mokslo baigimo diplomą gavo 1939 m.) Be to, tais pačiais metais studijavo ir baigė Romos dailės kūrinių konservavimo mokyklą.
1937 m. Helena Dowkontt sėkmingai pradėjo savarankišką kūrybos kelią – Paryžiuje surengtoje parodoje ji gavo Societe des Artistes Franēais apdovanojimą. Gražiai prasidėjusį dailininkės kūrybos kelią nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo mėnesį Helena grižo į Varšuvą, kad susitiktų su savo mylimuoju Lechu Grześkiewicz’iu. Karo metus ir Varšuvos sukilimą pergyveno Varšuvoje. Iš karto po karo ji susituokė su susituokė Lechu Grześkiewicz’iu. 1945 m. jiems gimė sūnus Piotras.
Pokario metais dailininkai savo svarbiausiu uždaviniu laikė padėti išsaugoti karo nuniokotus pastatus ir dailės kūrinius, kuriems iškilo grėsmė. Asmeninei kūrybai, kūrybinėms aspiracijoms daug laiko nebuvo kada skirti.
Vienas iš pirmų bendrų Helenos ir Lecho darbų po karo (1945 m.) buvo freskos Šv. Jokūbo bažnyčioje Varšuvoje. Po to buvo kiti tapybos darbai. 1946 m. jie konservavo Natolino rūmų sienų tapybą, 1951 m. įdomias freskas Włocławek Šv. Jono bažnyčioje.
1953 m. Helena ir Lechas prisijungė prie konservatorių grupių, dirbusių architektūros polichromijos srityje Varšuvos senamiestyje, vėliau – Liubline ir Poznanėje.
Helena Dowkontt-Grześkiewicz, buvusi Romos konservatorių mokyklos studentė ir absolventė, dabar jau pati aktyviai dalyvavo kuriant lenkišką konservatorių mokyklą, iš kurios pavyzdį greit pradėjo imti kitos šalys. Nuo tada sienų tapybos ir kitų puošybos elementų konservavimas ir restauravimas tapo Helenos, Lecho, o vėliau ir Piotro veikla, kurią jie tęsia iki šiol.
Tai nėra vienintelė jų kūrybinės veiklos sritis. Jie sukūrė nemažai tapybos darbų. Helena Dowkontt-Grześkiewicz nuo 1950 m. dirbo ir keramikos srityje ir pasiekė puikių rezultatų. Ji kūrė keraminius šviestuvus Dramos ir Klasikos teatrams Kultūros ir mokslo rūmuose ir Aukštesniosios žemės ūkio mokyklos (SGGW) aulai Varšuvoje, o taip pat keramines sienas. Šie kūriniai turi savo nepriklausomą ekspresiją. Originalios keraminės mozaikos.
Kūrė ir figūrines kompozicijas. Helena Dowkontt-Grześkiewicz joms suteikė savitą ekspresiją, tampriai susietą su medžiagos savybėmis ir monumentalių darbų suvokimu. Iš čia ir tam tikras formos griežtumas, sušvelnintas spalvos ir emalio, pagyvintas nuolat besikeičiančio dienos ritmo ir su juo susijusio apšvietimo.
Helena Dowkontt-Grześkiewicz dalyvavo daugelyje personalinių ir grupinių parodų.
Helena Dowkontt-Grześkiewicz personalinės parodos:
1947 m. – tapybos Kopenhagoje;
1958 m. – tapybos ir keramikos salone „Kordegarda” Varšuvoje;
1959 m. – keramikos Viareggio (Italija);
1960 m. – keramikos „Zachęta” galerijoje Varšuvoje;
1960 m. – tapybos ir keramikos Opolėje.
Grupinės parodos, kuriose dalyvavo Helena Dowkontt-Grześkiewicz:
1950 m. – I visos Lenkijos dailės paroda Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje;
1952, 1957 m. – Visos Lenkijos interjero architektūros paroda „Zachęta” galerijoje Varšuvoje;
1953 m. – IV Lenkijos dailininkų sąjungos Varšuvos skyriaus paroda „Zachęta” galerijoje Varšuvoje;
1954 m. – I Visos Lenkijos keramikos ir meninio stiklo paroda Silezijos muziejuje Vroclave;
1958 m. – Meno trienalė Milane;
1959 m. – Lenkijos keramikos paroda Vašingtone.
Šiose parodose pelnytas ne vienas apdovanojimas:
1937 m. – Societe des Artistes Franēais apdovanimas;
1943 m. – (apdovanota kartu su Lechu) I apdovanojimas konkurse už sienų tapybos projektą Šv. Jokūbo bažnyčiai;
1953 m. – Valstybinis II laipsnio apdovanojimas;
1955 m. – Sidabro medalis V jaunimo ir studentų festivalyje Varšuvoje;
1957 m. – II apdovanojimas Visos Lenkijos interjero architektūros parodoje Varšuvoje; 1962 m. – Aukso medalis II tarptautinėje keramikos parodoje Prahoje;
1966, 1969 m. – medaliai Targa d’Oro keramikos parodose Gualdo Tadino (Italija);
1968 m. – (apdovanota kartu su Lechu ir Piotru) II premija Pergalės ir laisvės paminklo konkurse Varšuvoje;
1970 m. – (apdovanota kartu su Lechu ir Piotru) aukso medalis III Varšuvos dailės festivalyje.
Už nuopelnus dailei 1954 m. Helena apdovanota Lenkijos atgimimo ordino kavalieriaus kryžiumi.
Helenos Dowkontt-Grześkiewicz monumentalių darbų yra įsigijusi ne viena Lenkijos bažnyčia, tapybos ir mažesnės apimties keramikos darbų turi daugelis Lenkijos muziejų, tarp jų ir Nacionalinis muziejus, Silezijos muziejus Vroclave, privatūs kolekcininkai įvairiose pasaulio šalyse Italijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Irake, Prancūzijoje ir daug kur kitur.
Nepaisant įvairiapusio išsilavinimo, aukštų apdovanojimų ir kelionių po tolimas šalis, Helena, kurią visi giminėje vadino Mila (nuo antrojo jos vardo Bogumiła), liko labai kukli ir tyli, tačiau labai draugiška ir dėl to mylima visos giminės, mėgiama draugų ir pažįstamų.
Helena Dowkontt niekada nebuvo Žemaitijoje, tik vėlų 1914 m. rudenį, būdama dar maža mergaite, su tėvais buvo apsistojusi Dadotkų dvarelyje pakeliui iš Varšuvos į Peterburgą. Jai nereikėjo ilgai gyventi Žemaitijoje, kad pamiltų šį kraštą, pažintų jo papročius, neišskiriant ir virtuvės, kadangi jos seneliai Daukantai buvo tikri žemaičiai, o mama nors kilusi iš Lietuvos, daug metų gyveno kartu su savo anyta, kuri ją išmokė būti tikra žemaite. Visą gyvenimą Helena išsaugojo ir puoselėjo savo namuose žemaitiškus papročius, o ypač pripažino žemaitišką virtuvę. Dažnai prisimindavo savo vaikystės įspūdžius iš trumpo apsilankymo Žemaitijoje, ilgėjosi šio puikaus krašto ir visada troško kada nors nuvykti į savo protėvių žemę…
Helena Dowkontt-Grześkiewicz mirė Varšuvoje 1977 m. gruodžio 12 d.
Tekstą parengė Gerard’as Dowkontt’as