Dailininkas (tapytojas, scenografas, grafikas). Gimė 1875 m. Novgorode. Mirė 1957 m. Niujorke.
Jo tėvas Valerijonas (1841–1921) buvo rusų armijos generolas, kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos iš Ukmergės apskrities.
M. Dabužinskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje (1889–1895), studijavo teisę Peterburge ir kartu lankė Dmitrijevo-Kavkazkio tapybos studiją. 1899 m. išvyko studijuoti į Vokietiją, į Miuncheną, kur mokėsi pas A. Ažbę ir Š. Hološį, o nuo 1901 m. – pas Peterburgo Dailės akademijos profesorių V. Matę. Nuo 1903 m. dalyvavo „Meno pasaulio” draugijos, kuri turėjo lemiamos įtakos jo kūrybai, parodose: Paryžiuje ir Berlyne (1906), Briuselyje (1910), Romoje (1911), Leipcige, Venecijoje (1913), Milane ir Leipcige (1914) ir kt. „Meno pasaulio“ draugijai būdingas leidimasis į praeitį, grafinio puošnumo pimėgis, turbūt todėl ir Dobužinskis savo paveikslams renkasi daugiausia senąją miestų architektūrą, o teatro dekoracijose bei iliustracijose matomas ypatingas įsijautimas į atitinkamo laiko stilių bei dvasią.
1905 m. M. Dobužinskis buvo satyrinio žurnalo „Župel“ bendradarbis. 1906–1910 m. dėstė Peterburgo E. Zvancevos piešimo ir tapybos mokykloje. Nuo 1907 m. Peterburgo N. Jevrejinovo ir V. Komisarževskajos, nuo 1909 m. Maskvos dailės teatro, 1914 m. S. Diagilevo baleto trupės Paryžiuje scenografas. Dailininkas yra padaręs daugiau nei 80 dekoracijų Europos ir JAV teatrams.
1918–1923 m. M. Dobužinskis buvo Peterburgo dailės akademijos dėstytojas, nuo 1922 m. ir profesorius. 1923–1924 m. dėstė Vitebsko dailės technikume.
1925 m. Kauno tatrui padaręs „Pikų Damos“ dekoracijas, nuo 1929 m. apsigyveno Kaune ir čia plačiai įsijungė į Lietuvos meno gyvenimą. Keletą metų dirbdamas Kauno dramos teatre, sukūrė apie 30 dekoracijų operai („Pikų Dama“, „Faustas“, „Kunigaikštis Igoris“, „Eugenijus Oneginas“, „Radvila Perkūnas“, „Tannhauseris“), baletui („Miegančioji gražuolė“, „Coppelia“, „Raimonda“), dramai (P. Vaičiūno „Aukso gromata“, Šekspyro ir Šilerio veikalai).
Kauno meno mokyklos pedagogų taryba, ieškodama mokyklai tinkamų dėstytojų, 1929 m. pabaigoje pasikvietė Dobužinskį vadovauti grafikos, bažnytinio ir dekoratyvinio meno studijoms bei dirbti pedagogu. Tačiau Dobužinskis nesugebėjo įsijungti į Meno mokyklos kolektyvą, gal ir nesuprato keliamų uždavinių, kurie jam atrodė gana provincialūs, tad mokykloje tedirbo vienerius metus. Iki 1933 m. tapytojas laikė dailės studiją. Surengė daug personalinių parodų: Vilniuje (1907), Kaune (1925, 1929, 1931, 1933, 1934, 1939), Klaipėdoje (1925, 1934), Šiauliuose (1934), Panevėžyje (1934).
M. Dobužinskis, gyvendamas Lietuvoje, daug keliavo: domėjosi lietuvių tautodaile, miestų architektūra, etnografija. Daugiausia jį traukė Vilniaus, Kauno ir charakteringesnių provincijos miestų senosios architektūros paminklai. Jis aktyviai dalyvavo ir senovės paminklų apsaugos bei restauracijos darbuose kaip komisijų narys. Būdamas komisijos nariu valstybės ženklui nustatyti, 1933 m. parašė studiją apie Vytį, valstybinio herbo istorinių bruožų variantus. 1938 m. „Naujojoje Romuvoje“ išspausdino straipsnių apie mūsų vėliavą. Pažymėtinas ir jo vidaus architektūros dekoravimas – Prezidento rūmuose, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Karo muziejuje (Vytauto Didžiojo koplyčios niša). Be to, Dobužinskis buvo ir M. K. Čiurliono globėjas, jį įvedęs į rusų menininkų tarpą, atvykus jam į Rusiją. 1923 m. prieš išvykdamas į Vakarų Europą, M. Dobužinskis pasirinko Lietuvos pilietybę (jo tėvai save kildino iš senos lietuvių giminės).
Nuo 1939 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje. Gyvendamas užsienyje daugiausia reiškėsi kaip dekoratorius, taip pat surengė nemažai personalinių parodų: Kopenhagoje (1923), Dresdene (1924), Amsterdame, Hagoje (abi 1928), Briuselyje (1928, 1931), Paryžiuje (1929), Londone (1935), Bostone (1940). Parodose eksponuojami darbai atskleidė menininko asmenybės brandumą, savitą plastinį mąstymą, tobulą technikos įvaldymą. Nuo 1952 m. gyveno Italijoje, kur 1954 m. Neapolio operai sukūrė „Eugenijaus Onegino“ dekoracijas. Palaidotas Paryžiuje.
M. Dobužinskis sukūre Peterburgo, daug tapybinių ir grafinių Vilniaus (ciklas „Vilniaus vaizdai“, 1903–1914), Kauno peizažų. Apipavidalino ir iliustravo knygų (H. K. Anderseno „Kiauliaganys“, 1922; F. Dostojevskio „Baltosios naktys“, 1923; Balio Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, 1938); sukūrė ekslibrių, plakatų, scenovaizdžių 12 Maskvos dailės teatro spektaklių (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 1909), 38 Valstybės teatro spektakliams (P. Čaikovskio „Pikų dama“, 1925; M. Musorgskio „Borisas Godunovas“, 1930; A. Glazunovo „Raimonda“, 1933; Jurgio Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, 1937).
M. Dobužinskis visada išliko kūrybiškai gyvas. Jo kūryba kupina nuoširdžios lyrikos ir drauge aristokratiško santūrumo. Tai, M. Vorobjovo žodžiais tariant, sudaro savotišką Dobužinskio kūrybos magiją, kuriai pasiduoda ir tie, kurie šiaip kritiškai žiūri į lyrinį romantizmą bei jo išraiškos priemones: „grakštų siluetą, žaismingą, bet ryškią ir tyrą liniją, aikštingas ornamentikos išmones“.
Tekstas parengtas 2006-02-21 pagal informaciją, paskelbtą A. Valiuškevičiūtės knygoje „Kauno meno mokykla (1922–1940)“ (V., 1997, p. 188–189), „Lietuvių enciklopediją“ (Bostonas, 1955, t. 5, p.93)
Literatūra: