Aleksandras Daukantas (1805–1841) – gydytojas, jauniausias Jurgio Daukanto ir motinos Kotrynos Daukantienės (Jaušienės, mergautinė pavardė Odinaitė) sūnus, istoriko, rašytojo, tautinio atgimimo ideologo, žemaičių rašto bendrintojo Simono Daukanto (1793–1864) brolis.
Gimė 1805 m. gegužės 17 d. dabartinio Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos Kalvių kaime. Jo seneliai buvo iš to paties krašto kilę žemaičiai – Jokūbas ir Marijona Kalvaitė Daukantai. Tėvas Jurgis, dirbęs girininku, gimė 1759 m. balandžio 22 dieną. Motina Kotryna gyveno apie 1757–1762 metus. Jos kapas – Lenkimų šv. Onos bažnyčios šventoriuje. Antkapiniame paminkle, kurį padaryti ir iš Sankt peterburgo atvežti į Lenkimus pasirūpino jos sūnus Simonas Daukantas, yra toks užrašas: „Čia ilsis Dievuje užsnūdusis Kotryna Orintaitė pirma Stanislovienė Jaušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto, regėjo ir kentėjo didžius vargus, rūpesnius savo amžiuje, metuose 1795 m. buvo gausiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir trimis dieveriais. Dievas jai buvo davęs penkias dukteris ir du sūnu, regėjo savo vaikų vaikus. Turėdama 90 metų amžiaus savo, persiskyrė su šiuo svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingos ir išmintingos motinos minavonei tą akmenį padėjo“.
Kotrynai Odinaitei Jurgis Daukantas buvo antrasis vyras (pirma ji buvo ištekėjusi už Stanislovo Jaušiaus). Jie, gyvendami santuokoje, susilaukė 7 vaikų: jau minėtų sūnų Simono ir Aleksandro bei penkių dukterų: vaikystėje mirusios Anastazijos (1795–1799), Onos (1797–), antrosios Anastazijos (1799–1880), Kotrynos (1802–) ir kūdikystėje mirusios Konstancijos (1804–1804).
Aleksandras Daukantas, kaip ir Simonas, buvo mokslus, finansiškai remiamas brolio ir kitų žmonių, įgijo aukštąjį gydytojo išsilavinimą.
Vytautas Merkys knygoje „Simonas Daukantas“ (Vilnius, 1999) rašo:
„1835 metais Aleksandras baigė Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją, gavo medicinos kandidato laipsnį. Studentas išlaikymą, matyt, gavo ne tik iš brolio Simono, bet ir iš grafienės Ledukovskos. Buvo paskirtas į Minsko karo ligoninę (Minske gyveno ir gr. Ledukovska). Po trejų metų kaip karo gydytoją randame tai Chersone, tai Odesoje. Labai susidraugavo su tokiu pat gydytoju Motiejum Lovickiu, Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos auklėtiniu. Lovickis buvo šios akademijos studentų slaptos Demokratų draugijos vadovo Prano Savičiaus bičiulis. 1838 metais draugija įsijungė į sukilimą ruošusią Simono Konarskio gausią organizaciją. 1839 metais Konarskis buvo sušaudytas, daug jo organizacijos dalyvių suimta, tačiau caro policija buvo budri ir toliau. 1840 metų pabaigoje netikėtai Odesoje buvo suimtas Lovickis, per kvotas išaiškinta jo draugystė su Aleksandru Daukantu. 1841 metų vasario 9 dieną „Paryžiaus“ viešbučio kambaryje, kur Daukantas gyveno, padaryta krata. Nors įkalčių nerasta, tačiau Aleksandras kvotos neišvengė. Po jos bandė nusižudyti, skustuvu susižalodamas vidurius. Sustiprėjo įtarimas, kad Aleksandras priklauso slaptai organizacijai arba daug apie ją žino. Spėta Aleksandrą sutvarstyti ir paguldyti į ligoninę. Po antro tardymo vėl bandė nusižudyti, – naktį į vasario 19 dieną nusiplėšė tvarsčius. Šitai žinant, kitokią prasmę įgauna ir jau minėtas Aleksandro prašymas, pasiųstas 1841 metų rugsėjo 3 dieną heroldijos departamentui. Prašyme nurodyta: „Gyvenu Chersono karo ligoninėje.“ Tai jau reiškė ne gydytojo, bet ligonio adresą. Arba kitoje prašymo vietoje rašoma: „(…) dabar susiklosčius aplinkybėms man reikalingas heroldijos pažymėjimas apie bajorišką kilmę.“ Kai visi ano meto gyventojai buvo surūšiuoti luomais, bajoras už kitus jautėsi pranašesnis net kaltinamųjų suole. Be caro sutikimo bajorystės teisių negalėjo atimti nė teismas. Šitai Aleksandras turėjo žinoti. O heroldijos departamentas bajoro pažymėjimo neišdavė ne dėl Aleksandro bylos, – apie ją departamento popieriuose nerandame nė žinutės, nėra nė pranešimo, kad 1841 metų spalio 5 (rugsėjo 23) dieną Aleksandras ligoninėje mirė.“
Aleksandras jau studijų metais Aleksandras pradėjo rinkti dokumentus, kad galėtų įrodyti jog yra kilęs iš bajorų. Tada šios pastangos laukiamų rezultatų nedavė. Po studijų jis toliau tuo rūpinosi, taip pat ir paskutiniais savo gyvenimo metais.
1841 m. gyvendamas Chersone ir tarnaudamas karo ligoninėje buvo Jakutijos pėstininkų pulko bataliono gydytojas.
Humanitarinių mokslų daktarė Roma Bončkutė 2022 m. Vytauto Didžiojo universiteto mokslo žurnalo „Darbai ir dienos“ 77 tome (p. 15–22) paskelbtame straipsnyje „Rauda Simono Daukanto veikale „BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû“ rašo, kad „Aleksandro Daukanto mirtis buvo protestas prieš pažeminimą kankinimais. Tradicijos požiūriu Aleksandro savižudybė buvo mirtis už tėvynę, o tokie herojai neturėjo būti užmiršti“.
Šiame straipsnyje ji taip pat pažymi, kad Simono Daukanto „profesinę sėkmę užtemdė vienintelio brolio, karo ligoninės gydytojo Aleksandro Daukanto (1805–1841) tardymas 1841 metų sausio 29 dieną Odesoje, bandymas nusižudyti, suėmimas ir galiausiai vasario 7 dieną įvykdyta savižudybė (Girininkienė 2018: 80). Valdžios mesti įtarimai dėl Aleksandro Daukanto dalyvavimo slaptoje studentų medikų organizacijoje „Demokratų draugija“ (lenk. Towarzystwo Demokratyczne, 1836–1838) buvo labai rimti ir jis, galbūt bijodamas baisių kankinimų, rinkosi garbingesnę išeitį. Nėra abejonės, kad brolio mirtis Daukantą sukrėtė, netektis keitė planus, nes Rusijos valdžiai nustačius jųdviejų giminystę, jam geriausiu atveju būtų grėsęs tardymas, tarnybos praradimas. […]
Kaip žinoma, Daukantas buvo nevedęs, labai rūpinosi ne tik sau, bet ir broliui atstatyti senelių prarastą bajorystę. Aleksandras Daukanto svajonėse, matyt, buvo jo, vyresniojo brolio, kuris rėmė jo mokslus, darbų tęsėjas. Jaunesnysis buvo rengiamas veikla tarnauti lietuviams, kad tautos atmintyje būtų įtvirtinta Daukantų pavardė. Jiedu, kaip aukščiausią išsilavinimą pasiekę, darbais visuomenei galėjo atkurti giminės pradininko Stanislovo Daukanto (Meilus 1993: 19, 44, 49) turėtą statusą. Aleksandrui nusižudžius, žlugo svarbiausia Daukanto viltis įtvirtinti giminės pavardę, o netiesiogiai pratęsti ir motinos garsiųjų Odinų šaką[1].
Štai jis, Teodorui Narbutui paprašius Alberto Vijūko-Kojalavičiaus herbyno nuorašo, rašė: „Tačiau kadangi esame toli vienas nuo kito ir abu mirtingi, tai nenorėčiau iš savo rankų išleisti, nes po mano brolio mirties neturiu nieko daugiau, kas galėtų stengtis atgauti man mirus. O aš norėčiau nors tolimiausiam giminaičiui palikti, nes tai yra mano kruvinas darbas“ (Griškaitė 1996: 257). Be to, Daukantui vis dar nebuvo pavykę išspausdinti nė vieno istorijos darbo. O jei valdžia būtų apie jo ir Aleksandro giminystę sužinojusi, vargu ar jis begalėtų tęsti tyrinėjimus ir jų skelbimą. […]
Aleksandras Daukantas, kaip savižudis, negalėjo būti palaidotas nei pagal tradicijas, nei natūraliai mirusiųjų kapinėse. […]“
Šeima Aleksandro Daukanto palaikų negavo, jo kapas nežinomas.
Parengė Danutė Mukienė
__________________
[1] Kotryna Odinaitė-Daukantienė „mirties registracijos įraše 1847 m. vadinama kilmingąja (urodzona), kaip, beje, ten pat vadinamas ir jos velionis vyras Jurgis“ (Meilus 1993: 17).