Daujotas Marijonas

Marijonas Daujotas – miškininkas, mokslininkas (žemės ūkio mokslų kand., 1960 m.). Gimė 1891 m.
liepos 20 d. Liepojoje (Latvija), žemaičių šeimoje. Mirė 1975 m. lapkričio 13 d. Girionyse (Kauno r.). Mokėsi Minsko gimnazijoje, 1915 m. baigė Pulavų (Lenkija) žemdirbystės ir miškininkystės institutą. 1915 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Dėl sveikatos sutrikimų netrukus paleistas į atsargą ir išsiųstas dirbti miškininku į Saratovo guberniją (Rusija). 1916–1921 m. dirbo miškininku Kamyšine (Saratovo gubernija, Rusija). 1921 m. grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Panevėžio miškų urėdijoje. Į Kretingą paskirtas 1922 m. Čia urėdu dirbo iki 1940 m. 1922–1940 m. buvo Skuodo, Kretingos miškų urėdas. Lietuvos smėlynų apželdinimo pradininkas, 1925–1930 m. organizavo Palangos ir Šventosios pajūrio smėlio kopų apželdinimą pušimis. Vadovavo Palangos–Šventosios pajūrio ruožo apželdinimo,
apmiškinimo darbams. 1950–1975 m. dirbo Miškų institute. Mokslinio darbo sritis – miškų atkūrimas, žemdirbystei netinkamų plotų apželdinimas.

IŠSAMIAU:

Marijonas Daujotas (1891–1975) – vienas žymiausių Lietuvos miškininikų. Jis labiausiai žinomas kaip Lietuvos smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo pradininkas. M. Daujotas Lietuvos miškams paskyrė daugiau kaip 50 savo gyvenimo metų. Jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos miškininko vardas. Vadovaujant M. Daujotui tarpukario metais nuo Palangos iki Šventosios buvo pasodintas apie 200 ha miškas, kuris čia sutvirtino pajūrio prieškopių zoną. Po Antrojo pasaulinio karo šie darbai buvo atnaujinti. Jis, tuo laikotarpiu jau eidamas įvairias pareigas, prie šių darbų ne kartą buvo sugrįžęs, konsultuodavo kitus pajūryje dirbusius miškininkus.

***

Marijonas Daujotas gimė 1891 m. liepos 20 d. Liepojoje, mirė 1975 m. lapkričio 13 d. Girionyse (Kauno r.). Mokėsi Minsko (Baltarusija) gimnazijoje. 1915 m. baigė Pulavų (Lenkija) žemdirbystės ir miškininkystės institutą. Greitai po to buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Dėl silpnos sveikatos jį netrukus paleido į atsargą ir pasiuntė dirbti į Saratovo guberniją (Rusija). 1916–1921 m. dirbo miškininku Kamyšine – rūpinosi Volgos upės pakarnčių apželdinimu. 1921 m. sugrįžo į Lietuvą. Tuo laikotarpiu aukštąjį miškininko išsilavinimą ir nemažą patirtį miškininkystės darbuose turinčių specialistų Lietuvoje labai trūko. M. Daujotui iš karto pasiūlė atsakingas pareigas ir, šiam sutikus, paskyrė dirbti Panevėžio miškų urėdijoje urėdo padėjėju. Po metų jis buvo pasiųstas dirbti į Žemaitiją. Kartu su šeima apsigyveno Sedoje (Mažeikių r.). Tuo laikotarpiu nusavintuose grafų Tiškevičių ir kunigaikščių Oginskių miškuose buvo steigiamos dvi urėdijos. M. Daujotą paskyrė dirbti Skuodo urėdijos,  kurios centras buvo netoli pajūrio – Darbėnų miestelyje, urėdu. Eidamas šias pareigas dar dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijos dėstytoju – ten skaitė paskaitas miškų kultūros ir agromiškomelioracijos temomis. Dirbdamas šioje akademijoje, jis Dotnuvoje įsteigė pirmąjį Lietuvoje medelyną.

Reorganizavus Skuodo urėdiją, jos centras buvo perkeltas į Kretingą, o urėdija pavadinta Kretingos vardu.  M. Daujoto rūpesčiu Kretingoje buvo pastatytos geros, miškininkų darbui reikalingos patalpos. Kretingoje M. Daujotas taip pat, kaip ir Dotnuvoje, įsteigė medelyną.  Nuo 1929 m. jis Kretingos urėdijoje kurį laiką ėjo Kretingos  girininko pareigas.

1925–1930 m.  M. Daujotui buvo patikėta organizuoti ir koordinuoti Palangos ir Šventosios pajūrio smėlio kopų apželdinimo pušimis darbus. 1927 m. jis paskirtas dirbti Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos dėstytoju ir mokomosios urėdijos urėdo pavaduotoju, 1940 m. – Lietuvos generalinės miškų direkcijos Miškų departamento direktoriaus pavaduotoju.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kurį laiką gyveno Šilutėje ir dirbo Šilutės vidurinėje mokykloje mokytoju. Pakvietus tuometiniam Lietuvos miškų ūkio instituto direktoriui Antanui Kvedarui (1887–1967), nuo 1951 m. pradėjo dirbti A. Kvedaro Lietuvos miškų ūkio moksliniame institute.   Čia darbavosi iki 1976 metų. 1960 m.  apgynė žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį. Svarbiausios jo mokslinio  darbo sritys – miškų atkūrimas, žemdirbystei netinkamų plotų apželdinimas.

M. Daujotas plačiai buvo žinomas ir kaip visuomenininkas. Jis dalyvavo Lietuvos Miškininkų sąjungos, Miškų tarybos, Lietuvos archeologinių, istorinių, etnografinių paminklų apsaugos komiteto, Kretingos kraštotyros draugijos veikloje, kartu su žmona buvo Šv. Vicento Pauliečio draugijos narys. Savo žiniomis ir patirtimi dalinosi mokslinėse konferencijose, spaudoje. M. Daujotas buvo ir vienas iš Kretingos muziejaus įkūrėjų, kurį laiką ėjo Kretingos muziejaus komiteto revizoriaus pareigas. Yra dalyvavęs įvairiose miškų, Kuršių nerijos tyrimo ekspedicijose.

M. Daujotas mėgo fotografuoti. Jo nuotraukose, kurios saugomos dukters Irenos archyve, yra užfiksuota daug svarbių Lietuvos miškininkystės istorijos 1921–1975 m. faktų ir įvykių. M. Daujotas nevengė ir vertėjo darbo – iš rusų kalbos yra išvertęs keletą informacinių leidinių, brošiūrų. Sulaukęs gyvenimo saulėlydžio, parašė „Seno miškininko prisiminimus“ (juos spaudai parengė dukra Irena Daujotaitė).

Juose M. Daujotas rašo: „turėjau ir malonių pergyvenimų. Atsimenu, kaip 1924–1925 metais atvažiavo į Palangą […] miškininkas Povilas Matulionis, kuris tuo metu jau buvo profesorius, Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje rektorius. Buvau iškviestas į Palangą ir prof. P. Matulionis man pasakė: „Tu, vaikeli (jis taip vadindavo mus, jaunus miškininkus), tvirtinai ten, Rytuose, prie Volgos upės, vėjo pustomus smėlynus, tai dabar imk ir apželdink mišku Palangos smėlynus“. Taip pradėjau mielą man darbą – kovą su vėjo pustomais smėlynais Lietuvoje, su sutvirtinimu ir apmiškinimu. Nors Palangos girininkija, kurios žinioje buvo ir Palangos pajūris, nebuvo mano urėdijos ribose, bet P. Matulionis man pavedė tą darbą. Sėkmingai vykdžiau pajūrio kopų apmiškinimo darbus. Čia sėkmingai pasidarbavo ne vien tik miškininkai, kurie tuomet administravo Palangos girininkiją, bet ir paprasti darbininkai bei miško eiguliai Butkevičius, Večerskis, Leimontas ir kiti.“

M. Daujoto ir jo pagalbininkų XX a. 3 deš. pradėtam sodinti Lietuvos pajūrio miškui jau apie 100 metų. Šių darbų svarba nėra pamiršta. Palangoje, netoli Naglio kalno, pastatytas stogastulpis, skirtas pajūrio smėlynų sutvirtinimo darbams ir M. Daujoto atminimui įamžinti. Pagal tradiciją miškininkai kasmet liepos 20 d. susirenka prie šio stogastulpio ir pagerbia M. Daujoto, jo bendražygių atminimą. M. Daujoto atminimas gražiai įamžintas ir Kretingoje. Jo vardu pavadinta progimnazija ir gatvė, ant Kretingos miškų urėdijos pastato pakabinta memorialinė lenta.

M. Daujotas, gyvendamas santuokoje, išaugino tris vaikus: dukrą Ireną ir du sūnus: Aleksą bei Vladą.

Dukra  Irena Daujotaitė (g. 1931 m. gruodžio 8 d. Darbėnuose), 1957 m. baigusi Kauno politechnikos institutą, tapo kraštovaizdžio architekte.1957–1966 m. ji dirbo Lietuvos Miestų statybos projektavimo instituto architekte, 1966–1987 m. – Vilniaus miesto Statybos ir architektūros valdybos Vilniaus landšafto architekte, nuo 1993 m. buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja, 2000 m. tapo šio universiteto docente.

Sūnus Vladas Daujotas – vienas žymiausių Lietuvos dailininkų tekstilininkų, ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius. Jis gimė 1921 spalio 21 d. Sedoje (Mažeikių r.). 1954 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Kūrė gobelenus, dekoratyvinius audinius. Plačiai žinomi jo straipsniai dailės istorijos ir kitais klausimais. Mirė V. Daujotas 2009 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje.

 

Bibliografija

1. Daujotas M., Brazdžionis T., Mažai tinkamų žemės ūkiui plotų apmiškinimas, 1953.
2. Daujotas M., Karklų plantacijos, 1954.
3. Daujotas M., Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas, 1958.
4. Daujotas M., Matuliauskas B., Gyvatvorės, 1960.

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Juodvalkis Antanas, „Daujotas Marijonas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, p. 528.
2. Kanarskas Julius, „Marijono Daujoto pėdsakai Kretingos žemėje“, Švyturys, 2001, gruodžio 12 d., p. 5–6; 2001 m. gruodžio 15 d., p. 5.
3. Kanarskas Julius, „Visuomeninė Marijono Daujoto veikla“, Pajūrio naujienos, 1996 m. rugpjūčio 2, p. 6.
4. Petraitienė Stanislava, „Marijono Daujoto pėdos Lietuvos smėlynuose“, Ūkininko patarėjas, 2001 m. spalio 4, p. 14.
5. Želvytė Danguolė [Mukienė Danutė], „Daujuots Marijuons“, Žemaičių žemė, 1996, nr. 1, p. 25–28.
6. Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas [ I. Daujotaitė, A. Daujotas], Kaunas 2013.

 

Danutė Mukienė

 

Nuotraukoje – marijonas Daujotas (trečias iš kairės) su draugais. Fotografas nežinomas

 

Tekstas paskelbtas 2022-01-28

 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“

 

Informacija atnaujinta 2007 m. gegužės 17 d.