Irena Marija Daujotaitė – lietuvių architektė, pedagogė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narė. Ji gimė 1931 m. gruodžio 8 d. Darbėnuose (Kretingos rajonas) iškilaus miškininko, Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimo pradininko, Kretingos miškų urėdo Marijono Daujoto (1891–1975) šeimoje. Kartu su ja šeimoje augo broliai Vladas ir Aleksas.
1957 m. Irena baigė Kauno politechnikos institutą ir įsidarbino Vilniuje veikusiame Miestų statybos projektavimo institute. Dirbdama čia ji 1958 m. kartu su savo kolegėmis architektėmis Birute Kasperavičiene ir Nijole Monstavičiūte parengė vieną iš svarbiausių savo pirmųjų ir jos veiklą reprezentuojančių projektų – Vilniaus miesto Centrinio kultūros ir poilsio parko „Vingis“ projektą, kuris buvo įgyvendintas tik iš dalies. Žymiausias to laikotarpio jos kartu su bendraautoriais parengtas projektas – Panevėžio miesto generalinis (bendrasis) planas (1962).
Einant metams ji pradėjo specializuotis miesto želdynų planavimo srityje.
1966–1987 m. I. M. Daujotaitė buvo Vilniaus miesto Statybos ir architektūros valdybos vyriausioji Vilniaus miesto kraštovaizdžio (landšafto) architektė. Tuo laikotarpiu kartu su bendraminčiais dėjo daug pastangų, kad būtų formuojamas savitas Vilniaus miesto gamtinis ir urbanistinis veidas, tinkamai apželdinamos gatvės ir miesto pašlaitės, plėtojami želdynai. Ji siekė, kad nebūtų mieste mažinami miesto žalieji plotai, kad jų sąskaita nebūtų tankinamas teritorijos užstatymas gyvenamaisiais namais ir ūkinės paskirties pastatais, kitais infrastruktūros objektais. Daug metų I. M. Daujotaitė rūpinosi ir Vilniaus sodininkų bendrijoms priskirtų želdynų plotų užstatymo bei tvarkymo planavimu. Eidama Vilniaus miesto kraštovaizdžio (landšafto) architektės pareigas ji parengė Vilniaus Odminių gatvės skvero (1972), Savivaldybės aikštės (1975), Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) sodo (1977) rekonstrukcijos ir kai kuriuos kitus planus.
1974 m. tuometinės Lietuvos architektų sąjungoje įsteigus Kraštovaizdžio architektūros komisiją, jos pirmininkės pareigos buvo patikėtos I. M. Daujotaitei (nuo 1987 m. šiai komisijai, kuri buvo reorganizuota į Kraštovaizdžio architektų bendriją, vadovavo Alvydas Mituzas). 1995 m. šios bendrijos narių iniciatyva įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, kuri nuo 1992 m. yra pripažinta Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (International Federation of Landscape Architects, IFLA) narė.
1980 m. išleista I. M. Daujotaitės ir jos kolegų knyga „Balkonų apželdinimas“.
Nuo 1988 m. I. M. Daujotaitė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedroje dėstė kraštovaizdžio architektūros pagrindus. Šiame universitete ji dirbo iki 2007 m. Tuo laikotarpiu ji parengė spaudai vadovėlį „Kraštovaizdžio architektūros pagrindai“ (1998 m. išleido Vilniaus leidykla „ Technika“), spaudoje paskelbė nemažai straipsnių miestų kraštovaizdžio planavimo klausimais, iš kurių svarbiausi (apie Trakų ir Vilniaus miestų kraštovaizdžio morfostruktūros ypatumus) buvo išspausdinti recenzuojamuose mokslo leidiniuose.
Žymiausios I. M. Daujotaitės auklėtinės yra kraštovaizdžio architektės Ramunė Baniulienė, Giedrė Čeponytė, Giedrė Ingrida Laukaitytė-Malžinskienė, Dėja Želvienė.
2000 m. I. M. Daujotaitei Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo suteiktas docentės vardas.
Dirbdama universitete ji ir toliau projektavo, rengė planus, susijusius su kraštotvarka: 1994, 1996 m. parengė Vilniaus želdynų schemas, 1998 m. – Baltarusijos ambasados teritorijos, 2003 m. – naująjį Šventaragio skvero sutvarkymo planą, 2006–2008 m. kartu su kitais – Trakų rajono bei miesto bendrųjų planų dalis, skirtas kraštovaizdžio gamtinei aplinkai ir želdynams.
2013 m. Kaune leidykla „Naujasis lankas“ išleido jos kartu su broliu Aleksu Daujotu sudarytą knygą „Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas“, kuriame pasakojama apie jų tėvą.
Ryškią vagą Lietuvos kultūriniame gyvenime paliko Irenos Marijos ir Alekso Daujotų brolis – dailininkas tekstilininkas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Vladislovas (Vladas) Daujotas (1921–2009), kuris 1954 m. baigęs studijas Vilniuje, čia gyveno ir dirbo. Išsamiau apie V. Daujotą skaitykite MMO muziejaus interneto svetainėje (adresas http://www.mmcentras.lt/vladas-daujotas-tauri-asmenybe-talentingas-pedagogas/78367 ).
2010-aisiais I. M. Daujotaitė apdovanota žymeniu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Ji yra pelniusi ir Architekto A. Zavišos fondo apdovanojimą „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“.
Naudota literatūra:
- Algimantas Mačiulis, „Irena Daujotaitė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, Vilnius, 2003.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
