Henrikas Ciparis – dailininkas (scenografas, tapytojas, grafikas), pedagogas, Rietavo garbės pilietis. Jis gimė 1941 m. gruodžio 31 d. Labardžių kaime, netoli Rietavo. 1960-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į armiją. Atitarnavęs privalomąjį laiką, įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) studijuoti dailės pedagogiką, o po trijų metų studijas tęsė ką tik įsteigtoje šios aukštosios mokyklos Scenografijos katedroje.
Nuo 1971-ųjų H. Ciparis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1973-ųjų – Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983-ųjų – Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas.
1976 m. H. Ciparis tapo Sąjunginio muzikinių teatrų kūrybinio jaunimo festivalio laureatu,
1976–1982 m. vadovavo Lietuvos dailės instituto Scenografijos studijai.
Per 33 savo kūrybinio darbo metus scenografiją sukūrė daugumai teatro repertuaro spektaklių. Dailininkas yra bendradarbiavęs ir su Vokietijos, Rusijos teatrų režisieriais.
H. Ciparis yra dalyvavęs grupinėse dailininkų kūrybos parodose, kurios vyko Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, daugelyje Lietuvos miestų ir užsienyje yra surengęs apie 40 autorinių kūrybos darbų parodų.
Dailininko kūrinių yra įsigiję muziejai, veikiantys Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Austrijoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir kt.
Daugiausia laiko menininkas skiria kurdamas scenografiją spektakliams, teatrinius ir istorinius kostiumus, plakatus. Mėgsta grafiką, tapybą.
Iš viso jis yra sukūręs scenovaizdžių ir kostiumų apie 60 spektaklių, kurie buvo pastatyti Vilniaus, Klaipėdos, Erfurto, Kemerovo teatruose. 2001 m. jis pradėjo apipavidalinti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezonų Trakų pilyje spektaklius: 2001 m. – Vytautas Klova „Pilėnai“, 2002 m. – Gaetanas Donicetis „Lučija di Lamermur. Jo sukurtiems scenovaizdžiams būdingas dinamiškumas, raiškios plastikos ir faktūros. Operų scenovaizdžiuose ryškus dekoratyvinis ekspresyvumas, istorinių motyvų stilizacija.
Jis žinomas ir kaip talentingas renginių apipavidalintojas – iš viso jų yra apipavidalinęs daugiau negu 330). H. Cipariui buvo patikėta apipavidalinti Vilniaus 650-osioms metinėms, Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties, Tautinės giesmės 100 m. minėjimo renginius, 1980, 1985 m. respublikines dainų šventes, 1988 m. vykusį Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą.
Iš operų ir baletų, kuriems dailininkas kūrė scenografiją, jam pačiam arčiausiai širdies Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyti spektakliai, kuriuos jis kūrė kartu su režisieriumi E. Domarku. Tai Dž. Verdžio „Traviata“, V. A. Mocarto „Pagrobimas iš Seralio“, Š. Guno „Faustas“.
1985 m. H. Cipariui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 2011 m. jam įteiktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos medalis „Vilties žvaigždė“, o 2020 m. Rietavo savivaldybė jam suteikė Rietavo garbės piliečio vardą.
H. Cipario žmona Liudvina – choro dirigentė muzikos dėstytoja, dukra Simona – grafikos dizainerė, dukra Iveta – dailininkė scenografė.
Žymiausi Henriko Cipario sukurti scenografijos darbai spektakliams:
- Juozas Tumas-Vaižgantas „Nebylys“ (1970)
- Vytautas Klova „Ave, vita“ (1974)
- Džiuzepė Verdis „Traviata“ (1974)
- Justinas Bašinskas „Užkeiktieji vienuoliai“ (1984)
- Vinčencas Belinis „Norma“ (1986)
- Jurgis Karnavičius „Gražina“ (1990)
- Aleksandras Glazunovas „Raimonda“ (1991)
- Šarlis Guno „Faustas“ (1998)
- Džakomas Pučinis „Sesuo Andželika“ (2001)
- Piotras Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“ (1977)
Parengė Ada Budreckienė, Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“