Alfonsas Bukontas (1941–2026) – poetas, vertėjas, publicistas, spaudos darbuotojas, pedagogas.
Gimė 1941 m. rugsėjo 11 d. Dapšiuose (Židikų valsčius, Mažeikių rajonas) teisininko Jankelio Michnickio ir dantų gydytojos Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės šeimoje, kurioje jis buvo jauniausias. Nuo šeimą ištikusio tragiško likimo, dar kūdikį jį išgelbėjo kaimynystėje gyvenusi Kotryna Šulcienė, kuri, persekiojama vietos kolaborantų, slapta išgabeno Michnickių kūdikį pas savo seserį – Mariją Bukontienę, ši, kartu su savo vyru Jeronimu bei su Židikų kunigo Vaclovo Martinkaus palaima, pakrikštijo vaikelį Alfonso vardu ir suteikė jam Bukonto pavardę. Tais pačiais metais naciai A. Bukonto tėvus nužudė.
A. Bukontas mokėsi Mažeikių rajono Židikų vidurinėje mokykloje, vėliau – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, kuriame 1964 m. baigė lietuvių filologijos studijas. 1963–1965 m. mokytojavo Rūdiškėse (Trakų r.), 1967–1976 m. dirbo savaitraščio „Literatūros ir meno“, žurnalo „Jaunimo gretų“ redakcijose. Yra redagavęs žurnalus „Naujoji sąmonė“ ir „Indra“, dirbęs keliose kitose redakcijose.
Pirmasis A. Bukonto poezijos rinkinys „Slenkančios kopos“ išspausdintas 1967 metais. Jame vyrauja asmeninės patirties motyvai (Holokaustas, vaikystė kaime). Vėliau buvo išleistos jo eilėraščių knygos „Piešiniai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977), „Penktas metų laikas“ (1997), „Pirštų atspaudai“ (2011), „Dapšių kelio žaltvykslės“ (2014).
Yra parašęs bei paskelbęs ir sonetų, baladžių, esė, straipsnių apie rašytojus.
Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė yra pažymėjusi, kad poetas buvo giliai įsigyvenęs, įsišaknijęs savastimi į gimtąją žemę. Ji jam padėjo atkurti pasitikėjimą būtimi, o jos žmonės ir buitis užpildė atsivėrusią prarają.
A. Bukonto eilėraščių yra išversta į anglų, vokiečių, ukrainiečių, moldavų, latvių, gruzinų, azerbaidžaniečių, rusų ir kelias kitas kalbas. Profesionalūs lietuvių kompozitoriai pagal juos yra sukūrę daugiau negu 100 dainų.
A. Bukontas žinomas ir kaip puikus vertėjas – išvertė ir paskelbė Johanno Wolfgango Goethe’s, Rainerio Marijos Rilke’s, Konstanto Idelfonso Gałczyńskio, Tadeuszo Rózewicziaus, Moišės Kulbako, Avromo Suckeverio, Levo Karsavino ir kai kurių kitų autorių poezijos kūrinių bei senovės indų poemą „Bhagavadgyta“.
Jis sudarė, parengė spaudai kitų autorių knygų: 1992 m. išleistą Antano Jasmanto eilėraščių knygą „Poezija“ , 1995 m. – Fausto Kiršos poemą „Pelenai“, 1997 m. – Moišės Kulbako poemą „Vilnius“ (jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų k., pakartota 2008 m.), 2000 m. – Levo Karsavino rinktinę „Toje akimirkoje – amžinybė“, 2022 m. – poezijos rinktinę „Nežinoma žemė = Terra incognita“.
Į Lietuvos rašytojų sąjungos narius A. Bukontas buvo priimtas 1972 metais.
A. Bukontas už savo darbus yra pelnęs daugybę apdovanojimų: 1979 m. jam įteikta Stasio Šimkaus pirmojo laipsnio premija už parašytą tekstą Algirdo Martinaičio kūriniui „Salve, Alma Mater“, 1993 m. – Povilo Gaučio premija už geriausią grožinės literatūros vertimą į lietuvių kalbą, 2000 m. – Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Penktas metų laikas“, „Bhagavadgytos“, Levo Karsavino ir Moišės Kulbako poezijos vertimus, 2001 m. – „Poezijos pavasario“ prizas už poezijos vertimus į lietuvių kalbą.
2018 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė A. Bukontą apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Alfonsas Bukontas mirė 2026 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje.
Tekstas parengtas pagal Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vilniaus Gaono žydų muziejaus informaciją
Algimanto Žižiūno nuotraukoje – Alfonsas Bukontas (nuotrauka iš Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo)