Stasys Budrikis (1960–2021) – skulptorius. Gimė 1960 m. gegužės 17 d. dabartinio Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos jau išnykusiame Margių kaime. Kartu su juo šeimoje augo du broliai ir viena sesuo. Iš pradžių Stasys lankė tuometinės Lenkimų apylinkės Sriauptų kaime veikusią pradinę mokyklą, vėliau – Lenkimų vidurinę mokyklą. Piešti mėgo nuo mažens, o mokslai jį mažai domino, kai tik būdavo kiek laisvesnis nuo kitų darbų, sėsdavo piešti. Svajojo mokytis Telšių dailės technikume, tačiau, baigus aštuonias klases, iš karto į jį įstoti nepavyko. Tada pradėjo dirbti Kretingos rajone veikusioje Vidmantų žaislų gamybos įmonėje. 1980 m. dar kartą pabandė įstoti į Telšių dailės technikumą ir… pavyko. Iš pradžių mokėsi medžio apdirbimo specialybės. Ši sritis jį nelabai domino, todėl po metų perėjo mokytis akmens apdirbimo amato. Mokydamasis per atostogas 1981–1983 m. vasaromis važiuodavo į Klaipėdoje rengiamus skulptorių simpoziumus, jų metu dirbdavo skulptorių, kūrusių skulptūras miesto skulptūrų parkui, padėjėju. Čia jis susipažino su žymiais Lietuvos skulptoriais Vladu Vildžiūnu, Petru Mazūru, Arūnu Sakalausku, turėjo galimybę iš jų akmentašystės paslapčių ir pasimokyti.
1984 m. Stasys baigė Telšių dailės technikumą, gaudamas raudoną diplomą. Jo diplominis darbas skulptūra „Žiogas ant obuolio“ dėstytojų buvo įvertintas labai gerai. Šį kūrinį už 4 tūkst. rublių tada įsigijo Mažeikių savivaldybė.
Baigęs technikumą, toliau studijuoti dar nenorėjo, tad pradėjo dirbti savarankiškai – kūrė dekoratyvines skulptūras. Po kurio laiką jį pakvietė dirbti į tuomet Šiaulių rajone veikusį kolūkį milijonierių „Už taiką“. Čia jo sukurtos skulptūros papuošė valgyklos, sporto salės ir kai kurių kitų ūkio visuomeninių pastatų aplinką. Dalis šių skulptūrų išliko iki šiol.
Stasys tęsti mokslus apsisprendė 1990 metais. Tada, įstojęs į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), pasirinko studijuoti skulptūrą. Baigęs du kursus, studijas nutraukė ir grįžo į Lenkimus. 1993 m., pakviestas draugų, išvyko į Norvegiją ir ten įsijungė į menininkų grupę, kuri vykdė tarptautinį menininkų projektą, skirtą Šiaurės Norvegijos landšaftui papuošti. Šiame projekte dalyvavo būrys žymių pasaulio menininkų. S. Budrikiui reikėjo natūroje realizuoti jų kūrybinius sumanymus. Darbas nebuvo lengvas. Po keturių mėnesių grįžo į Lietuvą, bet netrukus vėl išvyko į Norvegiją ir ten, Lafotenų salose, užsiėmė kūrybiniu darbu. Čia jis kurį laiką bendradarbiavo su žymiu Didžiosios Britanijos skulptoriumi Anthony Gormley. Susipažinęs su iškiliu Norvegijos skulptoriumi Bord Breivik iš Oslo, buvo jo pakviestas talkinti jam Švedijos Bergeno mieste kuriant vandens skulptūras. Norvegijoje jam teko užsiimti ir kitokia kūrybine veikla. Stasiui patiko Norvegija, jos gamta, žmonės, su kuriais bendraudavo, tačiau… Gimtinės ilgesys darė savo ir jis nutarė sugrįžti į Lietuvą. Nuo 200-ųjų metų dirbti į Norvegiją nebevyko.
Gyvendamas Lenkimuose užsiėmė kūryba ir vykdė įvairius su akmentašyste susijusius užsakymus, kūrė ir antkapinius paminklus. Turėdamas laisvesnio laiko tapydavo, keliaudavo, kartu su žmona puošdavo sodybą, užsiimdavo ūkine veikla.
Tarp S. Budrikio sukurtų įdomiausių darbų yra priešais Skuodo rajono Mosėdžio gimnaziją esančiame parkelyje stovintis paminklas „Skeltas riešutas“, žymintis įvairiapusį Mosėdyje mokslus ėjusio rašytojo Romualdo Granausko gyvenimą. Vienoje akmens dalyje ant riešuto branduolio yra iškaltas toks tekstas: „Mes turėjom / palikti gimtinę, / bet ji nepaliko mūsų“ / Lietuvių tautos/ balsui literatūroje – / Romualdui Granauskui/ 1939–2014“. Atskeltoje paminklo dalyje kaip atspindys pateikta ta pati informacija.
Įdomi ir šio menininko iš juodo marmuro iškalta dekoratyvi „Pandoros skrynia“, Šiaulių rajono Naisių gyvenvietei sukurta skulptūra „Laiko tėkmė“, Kretingos Tiškevičių rūmų kieme esanti veikiančio fontano skulptūra „Mergelė su skėčiu“. Kretingos rajone Prano ir Jūratės Varkojų sodybą puošia jo sukurtas „Katinas“ ir „Šuo“. Osle galima pamatyti S. Budrikio sukurtą „Juodąją moterį“. Šio dailininko kūrinys puošia ir anksti mirusio garsaus dainininko Rolando Janavičiaus amžinojo poilsio vietą. Šiame antkapiniame paminkle S. Budrikis iškalė sparnus ir širdį.
Skuodo rajono Šauklių kaime, šalia Eiškūno upelio, kur anksčiau stovėjo medinis namas, kuriame nuo penkerių metų su mama ir patėviu Stasiu Valtu gyveno Romualdas Granauskas, kur prabėgo dalis šio rašytojo vaikystės ir paauglystės, o dabar veikia Dalės ir Rikardo Apulskių kaimo turizmo sodyba (Mosėdžio g. 3), 2015 m. spalio 23 d. atidengtas paminklinis akmuo su Stasio Budrikio iškalta atminimo lenta. Joje yra užrašas „Visi mes rašome savo vaikystėms. / Nebūtinai apie tai, bet tuo“. / (rašytojo parašas) Šioje sodyboje užaugo rašytojas / Romualdas Granauskas“.
2016 m. S. Budrikis sukūrė skulptūrą Marijampolės rajono Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos – Šv. Juozapo parapijos Skardupių Visų Šventųjų parkui.
Skulptorius kaldino skulptūras, paminklus tiek iš įvairių pasaulio vietų atvežto marmuro, tiek ir iš Lietuvos laukuose randamo akmens.
Jis buvo vedęs – šeimą sukūrė 1996 metais. Jo žmona Vaida Budrikienė kurį laiką dirbo mokytoja Lenkimų Simono Daukanto pagrindinėje mokykloje.
Stasys Budrikis mirė 2021 m. balandžio 6 d. Palaidotas Lenkimų mietelio kapinėse.
Naudota literatūra:
- Gražina Daukantienė, Lenkimų krašto tautodailininkai, 2006 m. (išleista savilaidos būdu Lenkimuose, darbas saugomas Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje. Daugelis šiame leidinyje pateiktų faktų nurodyta viešiname tekste.
Parengė Danutė Mukienė