Vitalija Liutikaitė Brazaitienė – bibliotekininkė, aktyvi ilgametė Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narė, Vilniaus mokytojų namų folkloro kolektyvo „Tyklė“ narė. Gimė 1936 metais. Savo biografijoje ji rašo:
„Esu gryna gryniausia žemaitė iš Gargždų, nors mano tėvelis yra minėjęs, kad pavardė Liutiką (Lutyka) yra prūsiškos kilmės. Mamos gi mergautinė pavardė – Dibisterytė. Proseneliai, atsikėlę iš Klaipėdos krašto į Gargždų parapiją, metrikų knygose užrašyti kaip „prūsų pavaldiniai“ – De Baster(iai). Pro prosenelė buvo vokietė – Mariana Richter. Kita prosenelė kilusi iš klaipėdiečių Dausynų giminės. Mano mamos tėviškės žemė Gribžinių kaime tęsėsi iki pat „Prūsijos“ sienos. Taigi, mes – tikri „parubežio“ gyventojai.
Čia gyvenimas savitai buvo susijęs su Klaipėdos kraštu. Matėm ir girdėjom, kas vyko Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais mūsų pašonėje. To krašto dramatiškos praeities įvykiai yra gyvi mūsų pasąmonėje iki šiol. Gal dėl to mano vadovaujamo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio Tyklė programose vyrauja „paribio“ žemaičių ir Klaipėdos krašto lietuvninkų „donininkų“ dainos. Už Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldo pristatymus savo programose 2018 m. Pagėgiuose buvau apdovanota Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu.
Esu užrašiusi prisiminimų iš Klaipėdos krašto lietuvninkų (būrų) gyvenimo.
Mūsų giminė buvo labai muzikali. Turėjom gerų dainininkų, giedotojų ir muzikantų. Iš jų išmokau daug dainų. Iš mažens buvau smalsus vaikas, turėjau gerą atmintį, taip pat ir muzikinę.
Mano tėvai ir giminės nepriklausomos Lietuvos metais buvo aktyvūs visuomenininkai ir patriotai. Mama net dalyvavo Kaune vykusiame Lietuvos katalikių moterų suvažiavime. delegatė.
Jokie žemaitiškumo klausimai tada neiškildavo. Visi kalbėjome žemaitiškai gražia gargždiškių tarme. Gyvenome Lietuvoje ir niekam nekliuvo, kad mokykloje mus mokė bendrine lietuvių kalba, t. y. „poniškai“. Taip kalbėjo kunigai ir visokie atvykę valdininkai. Bet, jeigu žemaitis pradėdavo mėgdžioti „ponus“, kraipyti savo kalbą, tai tokius laikydavo pasipūtėliais arba apykvailiais (turiu pora mamos juokingų pasakojimų apie tai). Tuo tarpu, žemaitiškų dainų beveik negirdėdavom. Tetos jau mėgo dainuoti romansus, literatūrines dainas lietuviškai. Per radiją sklisdavo liaudies dainos irgi tik lietuviškai. Niekam nerūpėjo iš kokios vietovės ar kokia tarme jos buvo užrašytos. Pamenu, kai buvau gal ketverių metų amžiaus, sekmadieniais iš ryto įsiropšdavau pas tėvelį į lovą. Mudu dainuodavom žemaitiškai: „Zoikis jiedė rogius ož dvara“. „Vo kas īr ont lauka?“. Mama mėgdavo dainuoti: „Aš išdainiavau vėsas daineles“, „Gražus īra Palonguos miestelis“ ir kt.
Mūsų krašto žemaitiškas daineles, giesmes ir atsiminimus pradėjau rinkti ir užrašinėti gal nuo 1985 metų, kai jau turėjau tam skirtą aparatūrą. Kasetę su mano užrašytomis Gargždų krašto giesmių melodijomis per prof. Alfonsą Motuzą (1955–2019) perdaviau „Marijos radijo“ archyvui.
1940-ųjų metų birželio 14 d. mačiau, kaip į Gargždus Klaipėdos gatve įvažiavo kolona raudonarmiečių. Sėdėjo sunkvežimiuose eilėmis, o jų kepurės buvo su „špikiais“ ir didelėm raudonom žvaigždėm. Gyvenimas tada stipriai pasikeitė. Iš karto jie pradėjo stiprinti sieną nuo Klaipėdos krašto. Netrukus mums teko išsikraustyti iš namų, nes patekome į vadinamąjį „trečiąjį ruožą“, gal kilometro atstumu nuo sienos. Prasidėjo suėmimai ir tremtys. Liepos 11 d. buvo suimtas mamos brolis, mokytojas Antanas Dibisteris, iš pradžių kalintas Kretingoje, vėliau Telšiuose, nužudytas Rainiuose. Mačiau tremiamą į Sibirą mokytoją S.Trušienę. Ji sėdėjo sunkvežimyje su šešiais vaikeliais. Vyriausiajai jų Gražinai buvo tik šešeri. Ėjo kalbos, kad bus ištremti visi Gargždų gyventojai. Tada mes dar buvome maži vaikai, mažai ką supratome. Dabar, kai 2014 m. birželio 24 d. Gargžduose buvo atidengtas paminklas aštuoniems, iš Klaipėdos rajono kilusiems žemaičiams, Rainių kankiniams, ir kai man teko apie juos surinkti archyvinę medžiagą, nuotraukas, apklausti giminaičius ir peržiūrėti daugybę įvairių rašytinių šaltinių, skausmingai pajutau, kokį siaubą tada turėjo išgyventi žmonės ir į kokį tautos naikinimo pragarą buvo patekusi Lietuva. Surinktą medžiagą perdaviau Gargždų krašto muziejui. Manau, kad tai labai svarbi mano gyvenimo patirtis ir veikla, kuria užsiimu ir dabar. Ta proga buvau apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Padėkos raštu.
Po karo, pradžios mokykloje mūsų mokytojas „stribas“, pasidėjęs ant stalo savo „brauninką“, versdavo mus prieš pamokas ir po jų rusiškai giedoti SSRS himną„Sojūz nerušimyj“. Vėliau ir muzikos mokytoja mus vis mokė dainuoti rusiškas dainas. Mokė tol, kol mes patys nepradėjom jas versti į lietuvių kalbą.
Namuose, kai susirinkdavo giminės, skambėdavo kitokios dainos: lietuviškos patriotinės, laisvės ir partizanų, literatūrinės iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Mes turėjome pianiną. Vyriausiasis brolis Antanas buvo muzikantas. Jis išmokdavo dainų iš vyresnių draugų. Jaunimas pas mus rinkdavosi pasidainuoti. Turiu seną savo užrašytų dainų sąsiuvinį, jame yra daugiau kaip šimtas dainų.
Studijų metais įstojau į Vilniaus universiteto (VU) dainų ir šokių liaudies ansamblį. Penkerius metus ansamblio orkestre grojau kanklėmis. Bibliografijos specialybės praktiką atlikau Leningrado Saltykovo Ščedrino bibliotekos muzikos skyriuje. Diplominio darbo tema buvo „Lietuvos TSR Mokslų akademijos centrinės bibliotekos Muzikinių rankraščių rinkiniai“. Teko kurį laiką dirbti Kaune buvusios Respublikinės bibliotekoje Muzikos skyriuje. Grįžusi į Vilnių dirbau VU bibliotekos Nacionalinės bibliografijos skyriuje. Mūsų VU ansambliečiai įkūrė „veteranų“ chorą, kuris vėliau sudarė Lietuvos mokslų akademijos choro pagrindą.
Nuo 1964 m., kai aš pradėjau dirbti Lietuvos energijos Technikos bibliotekos vedėja, muzikinė veikla nenutrūko. Įkūrėme folkloro ansamblį „Riduola“. Tuo laikotarpiu, kai neturėjome ansamblio vadovų, aš parengiau keturias ansamblio muzikines programas. Viena jų – žemaitiška.
Labai aktyviai dalyvavome Sąjūdžio vekloje, Baltijos kelyje. Net tris paras važinėjome po Ignalinos rajoną su prof. Česlovo Kudabos rinkimine programa. Energetikai net autobusą davė.
1981 m. įstojau į Mažvydo knygos bičiulių klubą, kuriam vadovavo prof. Č. Kudaba. Buvau šio klubo sekretorė, eidama šias pareigas turėjau labai daug organizacinių darbų. Viską atpirko nepaprastai turininga klubo veikla, įdomios susirinkimų temos ir ekskursijos. Net keletą kartų lankėmės Karaliaučiaus krašte, Tolmynkiemyje vykusiose talkose. Kartu su energetikais sodinome ąžuoliukus Lazdynėliuose ir Ožkabaliuose. Keliavome po Klaipėdos kraštą, po etnines istorines lietuvių žemes Baltarusijoje. Su prof. Č.Kudaba buvau artimai pažįstama nuo 1969 m., kai kartu su juo, mano vyro S. Brazaičio draugais turistais plaukėme baidarėmis Nemunu per Baltarusiją. Profesorius labai mylėjo Žemaitiją, tobulai buvo išmokęs žemaičių kalbą ir mėgo kalbėti žemaitiškai.
Nuo 1984 m. rinkau medžiagą Č. Kudabos darbų bibliografijai. Jis pats man atnešdavo retesnių publikacijų. Mano duotas pažadas surinkti tą biografiją buvo įvykdytas jau po jo mirties (1998 m. VU biblioteka išleido mano sudarytą išsamią Česlovo Kudabos bibliografinę rodyklę.
Labai nudžiugau 1998 m. sužinojusi apie Telšiuose įsikūrusią Žemaičių kultūros draugiją ir jos pirmuosius darbus. Įsisteigus Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriui (VŽKD), įsijungiau ir aš į jų sambūrį. Kaipgi bus žemaičiai be manęs ir aš be jų? Nuėjau lyg į didžiai malonų giminės susitikimą „pasėbūtė ėr pasėrokoutė žemaitėškā“. Aktyviai ir nuoširdžiai įsijungiau į draugijos veiklą. O tie žemaitiški pasidainavimai! Kai šiemet VŽKD minėjom Silvestro Valiūno baladės „Birutė“ sukūrimo sukaktį ir kai pagal jos žemaitišką tekstą uždainavo visa salė, prisiminiau senus laikus. Gražiai dainuodavo visa salė, kai kartu su mano bendražyge, balsinga ir gera pritarėja Birute Dubiniene užvesdavom žemaitišką dainą, o tada įsijungdavo visi salėje dalyvaujantys.
1992 m. Ipolitas Petrošius, pritariant ir Jonui Srėbaliui, bandė organizuoti VŽKD, tada vadintos Vilniaus žemaičių pavietu, folkloro ansamblį. Užsirašė 16 asmenų. Repeticijos vyko Aukštosios technologijos mokyklos patalpose. Gal po pusmečio viskas užgeso, kažkas nepavyko. Iš pradžių, kad ir prašoma, nesiryžau imtis vadovauti ansambliui. Žinojau, kaip tai sunku ir sudėtinga. Tuo tarpu, mums įprastas „dainos klubas“ veikė ir toliau, iki pat 1997-ųjų metų.
1995 m. kovo 3 d. į Lietuvos kultūros fondo renginį atvyko Plungės Simono Daukanto bibliofilų draugijos nariai. Jie pristatė Motiejaus Valančiaus knygą „Žemaičių vyskupystė“. Į tą renginį mane pakvietė padainuoti žemaitiškų dainų. Skubiai sukviečiau šešetą savo bičiulių, gerų dainininkų žemaičių. Per dvi repeticijas parengėme dainų iš M. Valančiaus gimtųjų vietų programėlę. Tikra palaima buvo su šia grupe dainuoti žemaičių dainas. Po to renginių neišsiskirstėm. Taip gimė „Tyklė“, kuriai jau beveik 25-eri. Kol aš dar buvau VŽKD valdybos narė, o ir vėliau, daugybę kartų teko su savo dainomis dalyvauti draugijos renginiuose. Neatsisakome juose pakoncertuoti ir dabar.
1995-ųjų metų rudenį teko organizuoti Vilniaus Arkikatedroje liaudiškų giesmių giedotojų grupę. To labai pageidavo monsinjoras KazimierasVasiliauskas ir to manęs paparašė Parapijos choro vadovas Petras Bagdonavičius. Pasikvietus į pagalbą Janiną Bukantaitę ir jai vadovaujant, gausus Arkikatedros senovinių giesmių ansamblis sėkmingai dirba jau 24 metus. Šio ansamblio nariai beveik visi yra Vilniuje veikiančių folkloro ansamblių nariai – iš „Ūlos“, „Kanklelių“, „Tyklės“, „Sadaujos“, „Dzūkulių“, „Vilniaus Gijos“ ir kt.
Visa mano žemaitiška visuomeninė veikla daug davė ir man pačiai: padėjo išlaikyti savo gimtąją Gargždų krašto patarmę ir geriau pažinti kitas žemaičių patarmes, įsisavinti žemaitišką rašybą, paskatino rinkti savo tarmės žodyną, išmokti rašyti natas kompiuteriu, pagilinti kitas savo žinias. Svarbiausia – bendrystė su mielais žemaičiais.
Rēk tik pamėslītė! – Vėlniaus žemaitiu koltūras draugėje soteikė Vitalėjē Brazaitienē „2018 metu žemaitės“ varda“.
Bonifaco Vengalio nuotraukoje – Vitalija Brazaitienė