Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (literatūrinis slapyvardis Žemaitė) (1845–1921) – lietuvių literatūros klasikė, prozininkė, dramaturgė, publicistė, demokratinių pažiūrų visuomenės veikėja, švietėja.
Gimė 1885 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime (dabar Plungės rajono Godelių kaimas) buvusiame Bukantiškės palivarke – grafams Pliateriams priklausiusiame Bukantės dvarelyje bežemių valstiečių šeimoje. Rašytojos tėvas Antanas Beniuševičius (1812–1878) buvo urėdas. Motina – Julijana Sciepuraitė (1814–1874) buvo šeimininkė. Julija turėjo tris seseris: Emiliją (1842–1897), Petronėlę (1843/1844–?) ir Juzefą (1844–?). Seserys Juzefa ir Emilija, kaip ir jų tėvas, yra palaidotos Telšių rajono Varnių kapinėse.
Savo „Autobiografijoje“ rašytoja vaizdingai aprašė savo vaikystę, gyvenimą ir mokslč gyvenant pas dėdienę Šėmose (Telšių r.), 1863–1864 m. sukilimą, tarnystę Džiuginėnų dvare, pažintį su savo vyru Laurynu Žymantu (1830–1898), ūkininkavimo sunkumus ir pažintį su ją pasukti literatūros keliu paskatinusiu iš Užvenčio (Kelmės r.) kilusiu aktyviu lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyviu Povilu Višinskiu (1875–1906).
Julijos tėvai
„Sutobiografijoje“ Julija rašo: „Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet, sakėsi iš aukštos giminės esanti kilusi. Jos tėvas paėjęs iš Vilniaus, kame daug giminės buvę; tarpe tų buvęs vienas kanauninkas; kunigas Scepura. Bet mano motinos tėvas, nežinau kokiu būdu, atsikraustęs į Žemaičius. Čia labai vargingai gyvenęs, apie vaikų mokslą nė manyti nemanęs: prakutę vaikai ėję tarnauti. […].
Mano motina tarnavusi Mosėdyje pas kunigą altaristą, senelį – jo pavardės nebeatsimenu. Paskui pakliuvusi pas Šateikių grapą Plioterį į Bukantiškės dvarelį (palivarką) už gaspadinę . Algos ėmė metams dešimtį rublių ir užlaikymą, t. y. ordinariją, o kiek gavo ir ko? – nežinau. Rašyti mama nemokėjo, tik ant knygos skaitė, bet savo bajorišką kilimą ir lenkišką kalbą labai gerbė. Mus, savo vaikus, dabojo, kad lenkiškai kalbėtumėm: lenkiškas knygas liepė skaityti. […]
Mano tėvas, užėmęs urėdo vietą Bukantiškėj, rado betarnaujančią mano motiną už gaspadinę. Nežinau, kiek laiko patarnavęs, tėvas užsimanė vesti mano motiną. Tai sutikus, padavė užsakus. […] Mano tėvas turėjęs 22 metus, o motina 26 ar 27. […]
Mano tėvai pas grapą Plioterį ištarnavo daugiau kaip dvidešimt metų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine. Baudžiauninkai (lažininkai) nudirbdavo laukus, o dvarely gyveno tik tėvai, samdyta mergaitė ir piemuo bandai ganyti ir žiemą šertis. Visi keturi iš ordinarijos. Kiek ėmė duonai grūdais – nežinau, bulbių sodinosi lauke, daržuose sėjosi daržovių – kopūstų, batvinių, morkų ir t. t. Porą arklių tėvas sau laikėsi; algos ėmė 20 rublių, motina 10 rublių į metus. Tėvas laukus, lažininkus prižiūrėjo, motina paukščius […].
Vaikų buvome keturios mergaitės, broliuko nebuvo, tik Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Aš vidurinė po Petronėlės, gimusi 1845-tais gegužės 31 dieną. Krikštyta Šateikių bažnytėlėj kunigo Golmino. Mes augdamos iš pat mažo padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme… Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti. […]“
Beniuševičių namuose visi kalbėdavo lenkiškai. Lenkiška dvasia buvo auklėjamos ir dukros. Būsimąją rašytoją iš pradžių namuose mokė tėvas. Julija buvo imli mokslui, tad greitai pradėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, skaityti lietuviškai ir šiek tiek rusiškai bei vokiškai.
Mokslai Šėmų dvare
1856 m. rudenį, kai Julijai buvo vienuolika metų, ji išvyko mokytis į Šėmų dvarą (Telšių r.), kuris buvo netoli Lauksodos (Telšių r.) pas savo diedienę bajorę. Čia ją iš pradžių mokė dėdienės dukra, kuri Vilniuje buvo baigusi mergaičių pensionatą (vidurinę mokyklą).
„Autobiografjoje“ tuos mokslus šiame dvare Julija taip pat aprašo vaizdingai:
„Mokykla – kambarys ant aukšto. Aslos viduryje stalas, pasieniais keturios lovos ir du šėpukai knygoms susidėti. Mes šešios mokinės. Mokytoja, vyriausia dėdinos duktė, susodino mus aplink stalą, kiekvienai paskyrė vietą. Ant sienos iškabino popierių su nurodymais visai savaitei – kokią dieną kokios lekcijos, kas prieš pietus, kas po pietų. Kas savaitė viena paskirta dižurna tvarkos prižiūrėti. Prieš pradedant mokslą, kasdien mes sustojame kiekviena savo vietoje, dižurna perskaito ar atkalba balsu maldą prieš mokslą, persižegnojame, visos susėdame: turime sėdėti kaip bažnyčioje. Visos mokinės pernykščios, aš tik nauja, kvaila: visos iš manęs šaiposi. […]“.
Šėmose Juliją ir dar penki mokiniai buvo mokomi prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos. Be to Julija gilino skaitymo ir rašymo žinias. „Autobiografijoje ji rašo: „Taip mokiausi trejus metus. Vasarą visuomet važiavau namo, ir švenčių – Kalėdų, Velykų, jei kelias būdavo geras, atvažiuodavo manęs parsivežti; kartais ir pas dėdiną šventes praleisdavau. Mokė mus visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių… Visko mokė į gera, nuo blogo perspėliojo, bet manęs nuo melavimo neatpratino. […]
Paskui dėdinos duktė, mūsų mokytoja, ėmė sirginėti, mažai tegali mokyti, o labiausiai reikia su svečiais ir bevažinėjant į svečius sugaišti – nėra laiko kuomet mus mokyti. Dėdina į jos vietą pasamdė mokytoją iš Vilniaus, iš „Vizitkų“ vienuolyno mokyklos, lenkę. […]“
Julijos darbai Šėmų dvare
Metams einant Julija vis labiau buvo įtraukiama į dvaro ūkio darbus. Pasak jos, „Pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, šeimininkė, pasiuntinė, siuvėja. Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti: kame kas sugaišo nuo kokio darbo, ten reikia man stoti; atvažiavo svečių – man patarnauti, jei nakvinai – lovas pakloti, viską sužiūrėti; kartais pietus išvirti ir sykiu į stalą sėsti. Prireikė ko pirkti – lėk į kaimą ar pas kumečių bobas sviesto, smetonos ar kiaušinių parneši, o čia, žiūrėk, jau kitas koks darbas laukia – obuolius rinkti, džiovinti, bites daboti, uogas virti… Nežinosi, iš kur koks darbas tau išlįs. O pasiūti baltinius, sulopyti visiems – vėl mano darbas… Paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kai tie prailgėjo… O jei kuomet svečių yra, tai ir vakaras užimtas. Jei jaunuomenės atvažiuoja, reikia ir man sykiu žaisti, šokti… Ne sykį, pabėgusi nuo šokių, nešiau tacą su uogomis ar konfitūrais svečiams, mat namiškėms panelėms neišpuola patarnauti – tai mano priedermė, nes kambarinė buvo maža, kokių 14-kos metų: jos pareiga man pavesta pildyti… Bet man buvo linksma, smagu. Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane nepašauks prie kokio darbo. Vasarą kartais nuvažiuodavau pas tėvus, bet neilgam: tuoj dėdina beparašanti, kad grįžčiau – esąs svarbus reikalas… Tėvas kinko arklius ir veža. […]“
Tuo laikotarpiu ji ne tik padėjo šeimininkauti ūkyje, bet ir daug skaitė, savarankiškai mokėsi. Daug ją sudominusių Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto, Kraševskio, Antonio Malčevskio ir kitų autorių knygų ji rado Šėmų dvare, leidinių ji gaudavo ir iš kitų savo giminaičių, taip pat ir iš netoli Bukantiškės buvusių dvarų bibliotekų.
Jaunystėje Julija, ir jos šeimos bei dėdienės šeima, daugelis kitų giminių buvo lenkų patriotai. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, jie ne tik žavėjosi sukilėliais, bet ir padėdavo jiems, pagal išgales aprūpindavo maistu. Gyvenimą Šėmose sukilimo metais Žemaitė taip pat yra gana plačiai aprašiusi savo „Autobiografijoje“. Ji nurodo, kad „pas dėdiną Šėmose, sujudimas: nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais, paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek ir tiek marškinių. Tokiems pasiuntiniams reikia duoti valgyti, o reikia saugotis nuo šeimynos… Dėdina mus sužadins: viena kaisim samovarą, kita kiaušinius virsim, mėsą, lašinius čirškinsim, kita paduosim valgyti lenkams. O tie skubinai kimš į dantis, arbata plikysis… Sykiu mums pasakos savo nuopelnus: kiek maskolių užmušę, išbadę, kaip kur užpuolę jų stovyklas ir čia visiems maskoliams galvas nusukę… Mes stebimės, nieko negirdėję. O jie aiškina, kad tokie dalykai nėra skelbiami, tik patyliais maskoliai lygu blakės naikinami… […] Taip nuo pavasario lakstėme, kas atėjo – šėrėm, kas pareikalavo – į mišką nešėm, bet nunešus, kur pasakyta, kelyj praventą atėmė, į abazą neįleido. Skalbinius vis siuvome, komitetininkės ponios audeklus mums pristatė ir pasiūtus atėmė: jos žinojo, kam atiduoti. […]“
Iš pradžių Julijos tėvai neplanavo, kad dukra ilgai užsibus Šėmose, bet čia jai patiko. Šėmose Julija pradėjo svajoti tapti rašytoja, tikėtina, kad čia gimė ir jos pirmieji literatūriniai bandymai, deja jų nėra išlikę.
Kambarinė, dvaro šeimininko sesers kompanionė (padėjėja, palydovė) Džiuginėnuose
Po sukilimo Šėmų dvaro finansinė padėtis pablogėjo ir 1864 m. ji iš šio dvaro išvyko. „Autobiografijoje rašoma: „Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą tarnystę – pas dvarponį Gorskį netol Telšių, Džiuginėnuose. Algos suderėjo trisdešimtį rublių į metus… Samdė mane prižiūrėti ponų Gorskių mažą dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo; kai nuo jos atskirs mergaitę, tuomet man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano priedermė patarnauti pono seseriai – senai panai… Turėjome du kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulėjo, antrą man pavedė. Darbo man visiškai mažai. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti… Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes nušluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valios… Daug man geriau kaip pas dėdiną. Su savo pana surokuojame, sykiu važiuojame į bažnyčią. Atsisakiau nuo vaiko, verčiau pas paną tarnausiu.“
Taip gana greitai 1864 m. kambarine pradėjusi dirbti Julija tapo dvaro šeimininko sesers kompanione – padėjėja ir palydove.
Pažintis su dvaro medžioklės prievaizdu ir vestuvės
Čia ji susipažino su savo būsimu vyru – dvaro medžioklės prievaizdu, „laučuoju“, dvaro eiguliu Laurynu Žymantu. Jis buvo baudžiauninkas, dar vaikystėje iš tėvų paimtas į dvarą, daug vargo patyręs. Turėjo gerą iškalbą, savo pasakojimais mokėdavo patraukti klausytojus. Tie pasakojimai Julijai kėlė gailestį, užuojautą ir norą padėti vaikinui. Buvo pats jaunystės šėlsmas, tad nieko nuostabaus, kad dažnai susitikdami, bendraudami du jauni ir gražūs žmonės ėmė vienas kitą traukti ir fiziškai.
„Autobiografijoje“ Žemaitė rašo, kad Laurynas: „Tankiausiai nusiskundė, kad jo niekas neužjaučia, niekas nemylėjo ir nemyli. Negana gyvenimas kartus, sunkūs darbai, vergija nuo pat mažystės, dargi ir širdies tuštuma slegia: niekur prisiglausti, niekam pasiskųsti… Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiją, pasigailėjimą: norėjau jį paguosti. Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti. Bet jis vis dejavo, kad mano tėvai bajorai neleis manęs už mužiko. Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus. Sužinoję ponai be galo mane gyniojo, atkalbinėjo, sakė:
– Mužikas, neturtėlis, nemokytas, prapulsi tu už jo… Ponas dargi norėjo jį nuo vietos atstatyti, bet nerado priežasties prisikabinti. Tuomi dar didžiau mane pririšo prie jo. Nuvažiavom į Žemaičių Kalvariją į didžiuosius atlaidus. Atvažiavo ir mano tėvai, seserys. Parodžiau savo sužieduotinį. Iš išvaizdos visiems patiko, bet, sužinojus, kad mužikas, motinėlė labai verkė. Savo giminėje neturėjusi nė vieno mužiko, dabar pirmasis žentas nori įsiskverbti mužikas. Nenorėjo sutikti leisti manęs tekėti, taip pat prašė mane atsižadėti nuo jo. Tėvas, priešingai, nėmaž nesikratė mužikystės: kad tik geras žmogus, negirtuoklis, prie to papratęs po dvarus tarnauti, užsidirbs duoną savo šeimynai. Tėvas pritarė, o motinėlės prašymo atsižadėti – neklausiau. Už poros mėnesių susivedėm. 1865 metais rugsėjo 20 dieną. Šliūbas buvo Plungėj, nes tėvai ten, toje parapijoj, gyveno ir veselę mums pakėlė.
Žymantų gyvenimas sau
Sukūrę šeimą jaunieji Žymantai iki šv. Jurgio dar tarnavo dvare, o tada, kaip „Autobiografijoje“ nurodo Julija, „1866 metų balandžio 23 d. išvažiavom ant savęs“, nutarę, kad daugiau dvaruose svetimiems nugaros nebelenks.
Nei Julija, nei Laurynas nebuvo pratę savarankiškai ūkininkauti nebuvo pratę, tad pradžia buvo gana sunki. Tokiam gyvenimui jie ir labai menką pagrindą tebuvo gavę. Pasak Julijos, „Mano tėvas buvo pirkęs du valakus žemės su apgriuvusiais trobesiais; ant tos žemės davė mums lig laikinai ūkininkauti. Mano vyras nuo savo motinos ir brolio (tėvas jau miręs) gavo pradžiai dalies gyvulių po plauką ir duonos, kol savo sulauksim.“
Tad, savo žemės neturint, ją, pradedant 1866-aisiais, 30 metų nuomojo ir dirbo ją iš pusės, vis keldamiesi iš vienos vietos į kitą – mėgino šiame gyvenime įsitvirtinti ūkininkaudami tai Kolainių, tai Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. Turtų, kurie būtų padėję pagrindus jų ir jų vaikų gyvenimui, nepavyko sukaupti.
Gyvendami santuokoje L. ir J. Žymantai susilaukė 7 vaikų – penkių dukterų ir dviejų sūnų: Juzefos Vincentos Žymantaitės Petrauskienės (1868–1948), Kazimiero Žymanto (1869–?), Pranciškos Žymantaitės Jarienės (1871–1962), Antano Žymanto (1879–1949), Elenos Žymantaitės Teresienės (1882–1934), Onos Žymantaitės Jankienės (?–1949) ir vaikystėje mirusios dukters Vincentos Žymantaitės. Neaiškus sūnaus Kazio likimas. Norėdamas išvengti rekrūtų, jis pabėgo į Ameriką. Nuo to laiko šeima iš jo žinių negavo. Į Ameriką (JAV) išvyko ir antrasis Julijos sūnus. Jis ten pateko per Prūsiją pasitraukęs iš tarnybos carinėje kariuomenėje ir liko visam laikui gyventi. Mirė Čikagoje. Kai Žemaitė buvo nuvykusi į JAV, kvietė ją pasilikti, tačiau rašytoja grįžo į Lietuvą.
Ištekėjus Julijai teko sunki našta: vaikus auginti, namais rūpintis, vyrui ūkio darbuose padėti. Prie knygų prisėsti tuo metu jai mažai laiko likdavo, tačiau vis dėlto Žymantų troboje vakarais žiburys dažnai ilgai negesdavo – be tos šviesos, kurią skleidė knygos Julija tuo laikotarpiu jokios gyvenimo prošvaistės nematė.
Paskatinta P. Višinskio Žemaitė pradeda įgyvendinti savo jaunystės svajonę
Lemtingas posūkis Žemaitės gyvenime įvyko 1884 m., šeimai apsigyvenus dabartinio Kelmės rajono Ušnėnų kaime. Čia, Žymantų kaimynystėje gyveno Višinskiai, kurie turėjo sūnų Povilą. Iš pradžių jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Peterburgo universitete, aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo judėjime. Sugrįžęs pas tėvus jis susitikdavo Juliją, duodavo jai paskaityti knygų, draudžiamos lietuviškos spaudos, sužinojęs, kad ji visai neblogai yra įvaldžiusi plunksną, paskatino rašyti lietuviškai, kurti, įsijungti į lietuvių tautinį judėjimą, savo kūrinėlius skelbti spaudoje. Taip bendraujant džinas buvo išleistas iš butelio – vėl ji atsiminė savo jaunystės svajonę tapti rašytoja..
Julijai tada jau buvo arti 40-ies.
Tokia bendrystė buvo jiems abiem naudinga. Kai P.Višinskis rašė konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jam talkino Žemaitė. Ji užrašė ir jam pateikė daug informacijos apie žemaičių papročius, tradicijas, šventes, padėjo rinkti rinko etnografinius daiktus, siųsdavo siuntinius, esant galimybei ir ką skanaus įdėdavo.
Povilo dėka ji susipažino ir susibičiuliavo su pažangiais tada „litvomanais“ vadintais lietuviais, iš bajorų kilusiomis rašytojomis Gabriele Petkevičaite-Bite (1861–19436) ir Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana (1877–1930), daugeliu kitų ano metų šviesuolių, įsitraukė į Lietuvių tautinio atgimimo judėjimą.
Išsilaisvinimas, atsivėrimas ir paskutiniai gyvenimo metai
1898 m. liepos 24 d. mirė rašytojos vyras L. Žymantas. Jį palaidojo Kelmės rajono Užvenčio miestelio kapinėse. Po jo mirties Julija nutarė visiškai atsisakyti ją 30 metų varginusio ūkininkavimo. Vaikai jau buvo praaugę, tad ir jų jau nebereikėjo sūpuoti. 1900–1906 m., Lietuvoje jau būdama žinoma rašytoja, Julija dar dirbo šeimininke Graužikų dvare (Kelmės r.). Tuo pat metu ji aktyviai dalyvavo ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime, dar rašė, skelbė savo kūrinius spaudoje, keletą kartų buvo nuvykusi ir po keletą dienų praleisdavo Vilniuje, lankydavosi čia vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, parodose, rengdavo laikraščiams korespondencijas.
1906–1911 m. rašytoja gyveno Puziniškyje (Panevėžio r.) pas rašytoją, visuomenės ir valstybės veikėją, savo bičiulę G. Petkevičaitę-Bitę, kuri jai buvo patikėjusi ekonomės pareigas. Čia ji susipažino ir užmezgė artimus ryšius su 30-ia metų už ją jaunesniu Kazimieru Petrausku (1868–1948), kuris vėliau tapo jos dukters Juzefos Vincentos vyru.
1907 m. rašytoja dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune ir jo metu pasakė kalbą, kurioje dėmesį koncentravo kaimo moterų vargui. Rašytoja turėjo gerą iškalbą, buvo puiki oratorė, tad ne tik šiame suvažiavime, bet ir vėlesniais metais vykusiuose visuomenės susibūrimuose patraukdavo klausytojų dėmesį ir sulaukdavo didelio pasisekimo.
1908 m. – ne mažiau svarbi misija: ji dalyvavo Sankt Peterburge vykusiame Rusijos moterų I suvažiavime.
1912 m. apsigyveno Vilniuje.
1913–1915 m. buvo nominali (fiktyvi) laikraščio „Lietuvos žinios“ atsakingoji redaktorė,t. y. teoriškai turėjo atsakyti už leidinio publikacijų turinį. Tokias pat pareigas ji ėjo ir
Leidinio „Aušrinė“ redakcijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūpinosi karo pabėgėliais.
1916 m. su savo bičiuliais – advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros šeima per Sankt Peterburgą išvyko į JAV. Gyvendama Amerikoje lankėsi daugelyje lietuviškų kolonijų, sakė kalbas, pasakojo apie Lietuvos žmonių vargus, karo baisybes, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti (iš viso tada surinko daugiau kaip 30 tūkst. JAV dolerių).
1917 m. įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą. Ji buvo šios sąjungos dešiniosios krypties veikėjams.
1921 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas Bulotas Marijampolėje, lankė savo artimiausius gimines. Marijampolėje ji užsiėmė kūryba, taisė anksčiau parašytus kūrinius. Žiemą, norėdama sutvarkyti svarbius reikalus Kaune, ji autobusu išvyko į Kauną. Grįžtant atgal autobusas sugedo. Naktį praleido laukuose, sušalo ir jau nebe pirmą kartą susirgo plaučių uždegimu. Gydymas rezultatų nedavė ir ji gruodžio 7 d. mirė. Rašytoją palaidojo Marijampolės senosiose kapinėse.
Žemaitės Vilnius: pasižvalgymas po rašytojos gyventas vietas
Išsamius rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės Žemaitės (1845–1921) gyvenimo Vilniuje tyrimus yra atlikęs daugelį metų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėju dirbęs žurnalistas, kultūros istorikas, bibliografas Vladas Abromavičius (1909–1965). Apie tą gyvenimo laikotarpį yra žinių palikusi ir pati rašytoja, jos artimieji.
Žemaitė Vilnių jaukinosi palaipsniui. Kol tarnavo, augino vaikus, ūkininkavo nebuvo nei laiko, nei finansinių galimybių išvykti iš Žemaitijos kur nors toliau. Pradedant 1905-aisiais, „Žemaitė keletą kartų lankėsi Vilniuje, bet, pabuvusi vieną kitą savaitę, vėl grįždavo į kaimą. Vilniuje ji neturėjo pragyvenimui lėšų. Apie tai dažnai ji užsimindavo laiškuose savo giminaičiams.“[i]
1905–1910 m., kai Žemaitė į Vilnių atvykdavo trumpam, apsistodavo pas Filomeną Grincevičiūtę, kuri gyveno Antakalnyje – Jūratės gatvės 25 name (ankstesnis adresas Gailestingųjų seserų 9). Filomena buvo viena iškiliausių ano metų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių veikėjų Vilniuje. Jos namuose vykdavo vakarai, į kuriuos rinkdavosi ano meto šviesuomenė. Vilniuje F. Grincevičiūtė 1915 m. buvo įsteigusi valgyklą lietuviams, vykstant karui šelpė ir maitino lietuvius.
Žemaitė dalyvavo ir Vilniuje, Vileičių rūmuose, atidarant 1907 m. sausio 27–vasario 15 d. atidarant pirmąją lietuvių dailės parodą. Į ją rašytoja buvo atvykusi kartu su G. Petkevičaite buvo atvykusi iš Puziniškio, kur tada gyveno ji gyveno ir dirbo.
Tos dienos įspūdžiai išsiliejo tokiose jos eilutėse: „Paroda! Paroda! Lietuvių dailos pirmoji paroda!“ Tokiomis mintimis perimta įbėgau į parodos kambarius. Širdį pripildė džiaugsmo šiluma, rankos drebėjo iš nekantrybės, kad tik greičiau pamatyčiau darbus mūsų garsingų artistų…“ Laiške savo draugui ir dukters Juzefos Vincentos vyrui Kostui Petrauskui ji rašė: „Zikaro skulptūros darbeliai, rodos išsiskiria iš visos parodos. Yra keturi darbeliai. Tuos visi atidžiai stebi, tie ir mums geriausiai patiko.“
1911-ųjų pavasarį vykdama į Vilnių, čia Žemaitė planavo įsikurti ilgam ir iš anksto jau žinojo, kad gyvens pačiame miesto centre – Šv. Jurgio gatvėje esančiame ištaigingame dvarininko, Vilniaus žemės ūkio banko direktoriaus Aleksandro Meysztowicziaus 9 kambarių bute (tuometinis adresas Šv. Jurgio 19-13). Dabar šiame Gedimino pr. 17 name veikia Susisiekimo ministerija. Čia gyvendama rašytoja nuomos nemokėjo, bet turėdavo prižiūrėti butą ir už tą darbą kas mėnesį gaudavo po 7 rublius.
Tas laikotarpis jos gyvenime labai įdomus. Daug žinių apie tai pateikta rašytojos laiškuose.
Nors Lietuvoje Julija jau buvo žymi rašytoja, tačiau kūrybinis darbas nebuvo pelningas, už korespondencijas laikraščių redakcijos taip pat mokėdavo menkai, tad gyvendama mieste ji pirmiausiai susidūrė su finansinėmis problemomis. Gaunamų pinigų dažniausiai neužtekdavo net elementariausioms reikmėms, o reikėjo visko: ir tinkamų rūbų, ir avalynės, ir maisto, ir vaistų, popieriaus, rašalo ir kt. Taigi, kaip kad Žemaitė yra rašiusi, jai gyventi Vilniuje buvo gera ir smagu, tik per daug brangiai, pinigas kaip vanduo plaukia, o čia jo nėra iš kur pasisemti. Vargino ir neįprasta miesto tvarka – išeini į gatvę ir jau negali jaustis kaip kaime. Iš pradžių itin daug bėdų turėjo dėl savo apavo.
Viename iš to meto laiškų savo draugui ir dukters Juzefos Vincentos vyrui Kostui Petrauskui Žemaitė rašė: „Dar pasiguosiu, jog visiškai batai man nukrito, lopau, lopau, bet nieko nemačija. Pirkau pavasarį skūrines kanteples už 2 rub., maniau visiems metams užteks, kur tau – nukrito su visu. Niekuomet nemaniau, kad mieste taip avalynė greit plyštų. Kad taip sodžiuje, tiek avalynės man būtų trejiems, mažiausiai, metams užtekę, o čia nepajusi, kaip ir kiauri batai.“ Taigi, batai plyšta, o basa ar į klumpes įsispytusi juk miesto grindiniu nevaikščiosi, į parodas, koncertus, susirinkimus nenueisi…
Laikui einant ji su miestietės gyvenimu apsiprato, ėmė čia įleist šaknis, susirado daug draugų, pradėjo lankyti paskaitas, įvairius kultūros vakarus, koncertus. Ją domino tiek lietuviški, tiek ir lenkiški renginiai, visur ieškodavo savo sielai atgaivos.
1911 m. ji dalyvavo rengiant Vilniuje vykusią 5-ąją lietuvių dailės parodą, o ją atidarius dirbo jos ekspozicijoje. 1912 m. laiške K. Petrauskui ji rašė: „Manai, jog aš turiu daug laiko. Anaiptol! Dabar laike parodos įmanau susiplėšyti. Esu apsiėmusi tris adynas kasdien nuo 10-tos ryto iki 1-mos sėdėti parodoje prie skyriaus „Ūkininko“ leidinių (knygučių, atviručių ir t. t.), tvarkyti, pardavinėti. Po pirmos einu pietų net į Antakalnį. Paskui atgal jau į nakvynę besuspėju. Dabar paskyrė mane į ekspertizos komisiją. 17 žmonių pasidalinome tarp savęs į sekcijas. Išsiskyriau į skyrių marškonių audeklų, tuos geriau pažįstu, na ir paskirtomis valandomis kasdien turiu būti parodoje, tai nuo 11-tos, tai nuo 3žčios, tai nuo 6-tos, kaip nutaria, kaip patogiau išeina. Man „Ūkininkas“ nuo ryto, paskui ekspertiza, kartais nė pietums nėra laiko, o parašyti – ko beklausi.“
1912 m. Žemaitė persikėlė į Užupio pakraštyje esančios Ponomarskio (dabar Varpų) gatvės 21 namo 4 butą. Jos anūkė Elzė Veikšaitė yra rašiusi: „per Konstancijos Gaigalaičios rekomendaciją susiradome kambarį Užupėje – Ponomarskio gatvėje. […] atsimenu, kad buvo mažytis kambarėlis: vos įsiteko dvi lovos, stalelis ir pečiukas su plytele“.
1913 m. rašytoja savo gyvenamąją vietą Vilniuje pakeitė kelis kartus. Pavasarį įsikūrė senamiestyje – dabartinės Tilto gatvės 15-ame name Radzevičiams priklausiusiame 19 bute.
Kai tik turėdavo laiko, rašydavo. Ji užmezgė ryšius su Vilniuje veikusiomis redakcijomis, siųsdavo joms savo kūrinius, bendradarbiavo juos rengiant spaudai. Ypač glaudžius ryšius tuo metu ji palaikė su „Lietuvos žinios“ redakcija. Šio laikraščio redaktorė buvo jos bičiulė G. Petkevičaitė-Bitė. 1913 m. liepos mėn., spaudžiama vargo, Žemaitė sutiko 1913–1915 m. eiti nominalias (fiktyvias) „Lietuvos žinių“ atsakomosios (atsakingosios) redaktorės pareigas, t. y. prieš valdžią tapo atsakinga už šio laikraščio publikacijų turinį. Faktiškai tos pareigos buvo tik dėl akių – ant popieriaus, nes ji laikraščio turiniui jokios įtakos nedarė. „Vardą prisiimsiu tik kokiai nelaimes atsitikus – laikraščiui prasikaltus, redaktorei cypėje pasėdėti. O kol kas gausiu 5 rub. Kas mėnesį“, – sakė žemaitė.
Tada „Lietuvos žinių“ redakcija, kaip ir „Lietuvos ūkininko“, „Bendrijos“ redakcijos bei „Žiburėlio“ draugija veikė šalia dabartinės Lietuvos prezidentūros esančios Lauryno Gucevičiaus gatvės 55 name (ankstesnis adresas Valstiečių g. 10). Kaip nominaliai „Lietuvos žinių“ atsakingajai redaktorei šiame name buvo leista ir gyventi.
„Lietuvos žinios“ tada buvo pažangus leidinys, valdžia jį persekiojo. Vienas straipsnis apie Valstybės dūmą ir kadetus redakcija sulaukė didelio spaudimo, Žemaitė 1915 m. buvo patraukta atsakomybėn ir dvi savaites įkalinta Vilniaus Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6).. Prieš įkalinimą laiške savo anūkei Žemaitė rašė: „Šiandien sėdėjau teisme ant apkaltinamųjų suolo, teisė mane už „Lietuvos žinių“ straipsnį, apriliaus mėnesį įdėtą. Vasarą šaukinėjo pas sliedovatelį į policiją, pas pristavą, o šiandien, 10 gruodžio, nuteisė į tvirtovę ant 2 savaičių“. Kalėjime praleistų dienų atsiminimai vėliau nugulė į jos parašytus „Kalėjimo įspūdžius“. Čia ji rašo: „Nuo apskritų metų buvo jau žinota, jog man teks kalėjimas, bet vis dar viltis, gal kaip norint, šiaip ar taip galės išvengti, atsiliuosuoti; o nuo pusės metų jau tikrai likau nuteista ant dviejų savaičių tvirtovės ir dar būk sumažinę ant dešimts dienų. […] Rodos, taip seniai žinome ir rengėmės sėstis, o pamačius sargybinį su popieriu areštuoti, šiust! Šaltis perpylė per visą kūną…“
1913 m. pabaigoje Juliją pradėjo globoti advokatas Andrius Bulota ir jo žmona Aleksandra. Jie Žemaitei pasiūlė apsistoti jų šeimai priklausiusiame bute (adresas: J. Basanavičiaus g. 19–11). Bulotų šeima turėjo ir medinį vasarnamį Antakalnio Vasaros gatvėje (namo numeris 20). Čia rašytoja praleido dvi vasaras. Ją, sėdinčią šio vasarnamio gonkose ant laiptelių, yra nutapęs dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Rašytoja buvo gana kukli, Dailininkas prisimena, kad, pradėjus tapyti ją, ši pasakiusi: „Sugalvojai menką dalyką. Geriau pieštum kokią gražią ponią: ir skruosteliai skaistesni, ir rūbeliai puikesni. O čia kaimiška boba“.
Aktyviai įsitraukusi į visuomeninį gyvenimą, kad ir spaudžiama buitinių rūpesčių, rašytoja vis dėlto rasdavo laiko kūrybai. Tuo laikotarpiu, kad ir nelabai pažindama miesto gyvenimą, ji ėmėsi kūrinių, kuriuose tą gyvenimą pabandė pavaizduoti. Taip gimė apsakymas „Ponas Zigmantas“. Tuo laikotarpiu ji parašė kūrinių ir lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio tema („Drausmę atsiminus“, „Trupiniai, surinkti iš spaudos draudimo laikų“), trumpą autobiografiją „Pirmieji mano žingsniai“. Vilniuje gimė ir jos plačiai žinomi kūriniai vaikų mokymosi tema – „Magdelė“, „Kaip Jonelis raides pažino“, „Petriukas atsargus“, Jonelio elykos“, „Piemenukai“.
Gyvendama Vilniuje Žemaitė, padedama savo bičiulių kalbininkų Jono Jablonskio ir Jurgio Šlapelio pradėjo spaudai rengti savo „Raštus“.
1913–1914 m. atskirai buvo išspausdintos aštuonios Žemaitės kūrinių knygutės, 1914 m. – pirmoji dviejų tomų knyga „Apsakymėliai“, į kurią buvo įtraukti anksčiau atskirose jos knygutėse išspausdinti kūriniai. Antros dvitomio knygos išleidimą sutrukdė 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Jau pirmosiomis karo dienomis Žemaitė aktyviai įsijungė į organizacijų, kurios rūpinosi karo pabėgėlių apgyvendinimu, šalpa, veiklą. Rašytojai buvo patikėta vadovauti nukentėjusiųjų nuo karo prieglaudai. Ji rinko ir nuo karo nukentėjusiems skirtas aukas, rašė atsišaukimus, nukreiptus prieš kaizerinę valdžią. 1914 m. laiške sūnui Antanui ji rašo: „Su butais irgi pamažu susitvarkėme. Iš inžinieriaus Vileišio gavome po visu namu rūsį pabėgėliams dykai – keturi dideli namai ir virtuvė. Ten sukimšom visas bobas su mažais vaikais – septyniolika bobų ir keturiasdešimt vaikų sutalpinom. Butuose, pasamdytuose miesto pakrašty, sutalpinom suaugusius ir senius – apie du šimtus žmonių.“ Kitame tais metais rašytame Žemaitės laiške skaitome: „Aš dabar turiu darbo, lakstymo ir galvosūkio su žmonėmis pabėgėliai, kurių kas kartas daugiau užplūsta; rodos, jau rašiau, kad uždėjo man priedermę rūpintis pabėgėlių maistu; pinigų šiam sykiui yra sumesti keli šimtukai, kaip ilgai tais penėsim žmones, vaikus, nežinome, o jei kas kartas daugiau rasis pabėgėlių parvarytų, galima ir maisto jiems pritrūkti. Visaip reikia pagalvoti, o čia dar vienam įtinki, kitam ne, visa ko reikia išgirsti.“ Dar kitame giminėms adresuotame laiške Žemaitė pasakoja: „akys raibsta, galva svaigsta, niekuomet nebuvau turėjusi tokio didelio užsiėmimo. Pamislykit, 200 žmonių pavalgydinti, – pietus verda, verda, o žmonės alkani: indai maži, kuknės mažos, anė kaip apsitekti, o vis dar nauji atplūsta su baisiausiomis žiniomis, pliki, nuogi, vienmarškiniai, basi, iš ugnies išpuolę, nuvargę, nusikamavę, o kiek mylių pėsti keliavę, sušalę, išalkę, o čia nė ko valgyti, nė pastogės, nė ko pasikloti, nė kuom apsikloti. Motinos verkia, vaikai verkia… Kaip pavasarį pirmą sykį avis išgena į ganyklą, maži ėreliai bu! bu! Senės avys vėl bu! Taip ir čia visais balsais: „Mama, šalta! Mama, valgyti! Mama, miego! Mama, gerti“. O tos mamos kužda, dreba, ašaros tik kaip pupos byra… Širdis plyšta iš šalies žiūrint.“
1915 m. gegužės 31 d. Žemaitei sukako 70 metų. Tuo metu sveikata ji jau negalėjo pasigirti, Vilnius norėjo rašytojos jubiliejų paminėti iškilmingai. Kai ši žinia pasiekė Žemaitė, ji iš karto pasakė, kad renginyje nedalyvaus. Ragino į jį nevykti ir savo bičiulius. 1915 m. gegužės 22 d. laiške G. Petkevičaitei-Bitei ji rašė: „aš to jubiliejaus neprisiimu, o jei manęs neklausys – tai tą dieną tikrai susirgsiu, su lova manęs neneš. Juokai tik svieto! Kraujas liejasi, ašaros plūsta, o čia žmonės dykaduoniai užsiima tokiais kvailais niekais, dabar ir laikas kokioms tai iškyloms, linksmybėms! Tegul verčiau užsiima rimtesniu darbu, tegul šluosto ašaras vargdieniams, likusiems be pastogės ir duonos kąsnio…“
Iškilmingo mitingo neįvyko, bet rašytoja gavo daug sveikinimų, gražiai jubiliejų paminėjo jos kolegos spaudos darbuotojai.
1915 m. rudenį rašytoja kartu su Bulotais per Sankt Peterburgą išvyko į Ameriką. Iš ten į Lietuvą grįžo ???? m. Tada apsistojo Marijampolėje pas Bulotas. Į Vilnių ji nebegrįžo. Vilniun daugiau nebesugrįžo.
Kūryba
Žemaitė – naujųjų laikų lietuvių prozos ir realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė. Ji rašė žemaičių kalba (tarme). Rengiant tekstus spaudai jos kūriniai buvo redaguojami ir spausdinami bendrine lietuvių kalba, juose paliekant tik stilistinę vertę turinčios tarmybes. Jos raštų kalba artima liaudies pasakotojų kalbai yra gyva ir vaizdinga. Rašytoja realistiškai vaizdavo XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos kaimo, šeimos gyvenimą, buitį, darbus, dėl materialinio išskaičiavimo sudaromų santuokų pasekmes, turto vaikymąsi, moterų padėtį šeimose ir visuomenėje, vyrų despotizmą šeimoje, valstiečių materialinius ir etinius santykius, konfliktus su dvaru, valstiečių tamsumą, girtuokliavimą, religinius prietarus, dvasininkų socialinį parazitizmą, caro administracijos amoralumą. Savo tekstuose ji kėlė nacionalinio judėjimo, kovos dėl lietuviškos spaudos idėjas.
Pirmasis spaudoje buvo paskelbtas jos apsakymas „Rudens vakaras“. Tada Julija dar nebuvo įgudusi rašyti lietuviškai, dar painiojo didžiąsias ir mažąsias raides, tačiau tekstas buvo vaizdingas, įtraukiantis ir P. Višinskis, perskaitęs jį, apsakymą įdavė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui. Jie kūrinį parengė spaudai ir pasirūpino, kad jis būtų išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Kadangi tekstas buvo parašytas žemaitiškai, J. Jablonskiui pasiūlius, apsakymas buvo pasirašytas Žemaitės slapyvardžiu. Nuo to laiko Julijai šis slapyvardis ir prigijo.
Žinoma apie 354 Žemaitės parašyti kūriniai, tarp kurių yra apsakymai, apysakos, apybraižos, vaizdeliai, keliolika pjesių, beletrizuotas pasakojimas „Autobiografija“, kurioje ji pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, taip pat ir pluoštas publicistinių straipsnių, korespondencijų. 4 kūriniai, parašyti kartu su G. Petkevičaite-Bite.
Savo geriausius kūrinius – apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“, kurį sudaro „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Neturėjo geros motinos“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“, – ji parašė iki XX a. pr. 1899–1901 m. jie buvo išspausdinti trijose nedidelės apimties knygutėse „Paveikslai“. Iš jos parašytų pjesių žymiausios yra komedijos „Trys mylimos“ ir kartu su G. Petkevičaite-Bite sukurta „Dvi Moteri“.
Žemaitė savo tekstus dažniausiai skelbdavo periodiniuose leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujienos“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Vilniaus žinios“. 1908–1914 m. kartu su Jonu Jablonskiu ji rengė spaudai savo „Raštų“ knygą.
1913–1914 m. buvo išleisti 8 jos kūrybos sąsiuviniai, 1914 m. – atskiras „Raštų“ tomas.
Tarp jos parašytų žymiausių kūrinių yra ir „Atžala“ (1896), „Pragerti balakonai“ (1897), „Gaisras, „Valsčiaus sūdas“ ( abu 1900) „Prie dvaro“, „Nelaimingi vaikai“, „Motinėlės ašaros“, „Kunigo naudą velniai gaudo“ (visi 1903), „Ponas ir gaspadorius“ (1904), „Litvomanai“ (parašė kartu su G. Petkevičaite-Bite, 1905), „Streikai“ (1907), „Trys mylimos“, „Kelionė į Šidlavą“ (abu 1907), „Dovanos iš Amerikos“, „Šv. Jurgio aukos“ abu 1908), „Du kankintiniai“, „Mūsų gerasis“ (1909) „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“ (1910), „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“ (1914) ir daug kitų.
Vertingą Žemaitės tekstų dalį sudaro spaudoje paskelbti straipsniai – publicistika, apybraižos, feljetonai. Ji nemažai yra rašiusi apie u karo pabėgėlius ir jų vargus, šelpimo organizacijų veiklą.
Žemaitės kūryba jau XX a. pradžioje patraukė teatralų dėmesį ir pagal jos kūrinius parašytos pjesės (inscenizacijos) buvo pradėtos vaidinti mėgėjų ir profesionaliuose teatruose. 1945 m. buvo pastatyti spektakliai „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, 1981 m. sukurtas televizijos filmas „Kunigo naudą velniai gaudo“ (rež. B. Bratkauskas).
Daugelis geriausių Žemaitės kūrinių yra išversta į rusų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, lenkų ir daugelį kitų kalbų.
Rašytojos atminimo įamžinimas
Lietuvoje Žemaitės atminimas puoselėjamas iki šiol. Jos tėviškėje Bukantiškėje (Plungės r.) atkurta dvaro sodyba, kurioje rašytoja gimė. Dabar čia veikia Žemaičių dailės muziejaus ekspozicinis padalinys Žemaitės memorialinis muziejus. Buvusią Šėmų dvaro, kuriame Žemaitė keletą metų gyveno, mokėsi, vietą ženklina Žemaičių kultūros draugijos Lietuvos atgimimo metais pastatytas paminklinis akmuo. Iš anksto susiekus telefonu, galima aplankyti ir Džiuginėnų dvaro sodybą, kurioje rašytoja yra dirbusi kambarine. Kelmės rajono Ušnėnų kaime esančiame Povilo Višinskio tėvų name veikia Kelmės krašto muziejaus įrengta memorialinė ekspozicija, skirta P. Višinskio bei jo kaimynystėje gyvenusios Žemaitės kūrybai ir gyvenimui. Šalia, už tviros, buvusios sodybos, kurioje gyveno rašytojos Žemaitės šeima, ženklina paminklinis akmuo. Telšiuose veikiančiam dramos teatrui 1964 m. suteiktas Žemaitės vardas. Telšiuose veikia ir Žemaitės gimnazija. Jai šis vardas suteiktas 1950 metais.
1966 m. Kelmės rajono Žemaitės kolūkis įsteigė ir iki 1990 m. kasmet teikdavo Žemaitės literatūrinę premiją. 1994 m. premiją atkūrė Kelmės rajono savivaldybė. Dabar jis kas dveji skiriama už prozos ar eseistikos kūrinius kaimo tematika – už literatūrą, puoselėjančią nacionalinį savitumą, ugdančią lietuvių kalbos turtingumą bei grožį arba už monografijas apie žymius kraštiečius. Premija gali būti skiriama ir autoriui po mirties.
Tarpukario metais Žemaitės portretas kartu su kitų iškilių Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjų portretais buvo išspausdintas Janinos Markevičaitės, Liudo Giros ir Adomo Kliučinskio leidinyje „Lietuvos albumas“ (Kaunas, 1921).
Marijampolėje gražiai prižiūrima Žemaitės amžinojo poilsio vieta, kurią ženklina kuklus antkapinis paminklas.
Rašytojos atminimo įamžinimas Vilniuje
Išlikę dokumentai liudija, kad 1945-ųjų vasarą Lietuvos valdžia priėmė sprendimą įamžinti Žemaitės atminimą: išleisti pilną raštų rinkinį, biografinę knygą ir pastatyti jos biustą Kaune, prie Kultūros muziejaus (netrukus paminklo vieta pakeista buvo pakeista – nutarta jį statyti Vilniuje). 1947 m. vykusio paminklo sukūrimo konkurse laimėtoju buvo pripažintas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus Žemaitės paminklo projektas. Darbinis statulos modelis buvo nulipdytas 1950 m., tačiau kol skulptūra 1970 m. spalio 10 d., minint rašytojos 125-ąsias gimimo metines, buvo atidengta jai parinktame Vilniaus skverelyje (dabar Gedimino prospektas 16), praėjo du dešimtmečiai – valdžia vis nesiskubino jos sukūrimui skirti lėšų.
Laukdamas kol prasidės skulptūros liejimo darbai autorius jos postamentą papuošė dviem bareljefais. 1958 m. dienraštis „Vakarinės naujienos“ rašė: „Ant galinės P. Aleksandravičiaus dirbtuvės sienos kabo du nedidelio formato eskiziniai bareljefai. Pirmasis iliustruoja J. Žemaitės apsakymo „Petras Kurmelis“ epizodus, antrasis skirtas „Marčiai“ ir „Topyliui“. Šie bareljefai skirti būsimojo rašytojos J. Žemaitės paminklo šoninėms keturkampio postamento plokštumoms dekoruoti“.
Kai miesto valdžia iš savo biudžeto pinigus paminklui skyrė (14,6 tūkst. rublių), jis buvo išlietas Sankt Peterburge. Tai monumentali, bronzinė, trijų metrų aukščio skulptūra, realistiškai, apibendrintomis formomis vaizduojanti Žemaitę, sėdinčią su knyga ant kelių. Architektūrinę skulptūros dalį parengė architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Jų pasiūlymu skulptoriaus sumanymo statulą užkelti ant aukšto postamento su bareljefais buvo atsisakyta – pasak architektų, taip bus geriau, rašytoja bus arčiau liaudies. Taip Žemaitės skulptūra atsirado ant 70 cm aukščio granito plokštės. Paminklas atidengtas 1970 m. spalio 10 dieną. Beje, iš pradžių pasiūlymų paminklą statyti kitoje vietoje – dabartiniame Reformatų arba Odminių skvere. Tai pagrindinė vieta, kurioje paliktas svarbus ženklas apie rašytojos gyvenimą Vilniuje ir čia jos nuveiktus darbus. Daugelį metų šis Žemaitės skverelis buvo populiarus tarp miesto feminisčių – jos čia dažnai susirinkdavo. Ar šis paminklas čia bus visą laiką, sunku pasakyti, nes vis kyla diskusijos, kad jį reikėtų iškelti į kitą vietą. Pirmą kartą šis klausimas buvo stipriai užaštrintas 1975 m., nes skverelyje įvairių planų turėjo verslininkai. Panašių bandymų būta ir vėliau, yra jų ir dabar. Paminklas vis dar čia, skverelyje prie Gedimino prospekte. Į jį užsukti, pasidžiaugti skulptūra, prisiminti rašytojos kelią į didžiąją literatūrą malonu ne tik sostinėje gyvenantiems žemaičiams.
Sovietmečiu dalis pastatų, kuriuose rašytoja Vilniuje yra gyvenusi, buvo pažymėta memorialinėmis lentomis. Laikui einant jų neliko. Ar atsiras naujos? Sunku pasakyti…
Žemaitės vardas yra iškaltas 2009 m. Vilniaus Vingio parke atidengtoje skulptūroje „Vienybės medis“ (skulptorius Tadas Gutauskas), kurioje iš viso yra įrašyto 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių.
Žemaitės portretas buvo pavaizduota ant oficialios Lietuvos valiutos 1 lito banknoto (litas Lietuvos valiuta buvo nuo 1922 m. spalio 1 d. iki 1941 m. kovo 25 d. ir nuo 1993 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.)
Žemaitės atminimą puoselėja Lietuvos rašytojų sąjunga. Čia paminimos svarbios jos gyvenimo datos, inicijuojamos knygų apie rašytoją ir jos kūrybos knygų leidyba.
Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje, Žemaitės vardu yra pavadinta gatvė.
Knygos apie Žemaitę
Apie Žemaitę knygos, jos gyvenimą ir kūrybą knygos, moksliniai darbai, straipsniai rašomi iki šiol. Tarp apie ją parašytų leidinių žymiausi yra šie:
- Albumas „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“, Vilnius, 1956.
- Juozas Jasaitis „Žemaitė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“, Kaunas, 1972.
- Kazys Umbrasas „Žemaitė: biografija ir kūrybos ištakos“, Vilnius, 1975.
- Julius Būtėnas „Žemaitės gyvenimas“, Kaunas, 1977.
- Adolfas Sprindis „Žemaitė“, Vilnius, 1988.
- Donatas Sauka „Žemaitės stebuklas“, Vilnius, 1988.
- Janina Žėkaitė „Žemaitės kūryba“, Vilnius, 1991.
- Viktorija Daujotytė „Žemaitė: gyvenimo gramatika“, Vilnius, 2019.
[i] Žemaitė, Kaunas, 1953, p. 109.
Parengė Danutė Mukienė