Jonas Beinoris (1808–1985) – kunigas, kanauninkas. Jis gimė 1908 m. balandžio 25 d. Bliudsukių kaimo (Švėkšnos parapija), vienuolikos vaikų šeimoje. Užaugo jau kiek mažesniame būryje – kartu su juo augo šeši broliai ir viena sesuo. Iš pradžių J. Beinoris mokėsi Švėkšnoje, vėliau persikėlė gyventi į Aukštaitiją (į Uteną), kur dirbo brolis Vincentas. Kun. Vincentui išvykus
dirbti į Miežiškius, jo brolis Jonas persikėlė mokytis į Panevėžį. 1928 m. J. Beinoris baigė Panevėžio vyrų gimnaziją. Būdamas gimnazistu pasižymėjo veiklumu – buvo aktyvus ateitininkas ir eucharistininkas.
1928 m. rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją. Čia jis atkreipė į save vadovybės dėmesį – mokantis paskutiniame kurse jis buvo paskirtas kunigų seminarijos klierikų dekanu.
Sėkmingai baigęs mokslus, 1933 m. birželio 10 d. Telšių katedroje, prie šv. Antano altoriaus, kartu su kitais kurso draugais iš pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio gavo kunigystės šventimus.
Iki 1935 m. J. Beinoris dirbo Skuode – vikaru ir gimnazijos kapelionu, iki 1939 m. – Klaipėdoje Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionu (tai tuo metu buvo aukštos ir atsakingos pareigos, prisimenant tuometinę Klaipėdos krašto padėtį). Čia kunigui sekėsi ir jis buvo
gerbiamas.
Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, J. Beinoris buvo perkeltas dirbti gimnazijos kapelionu į Mažeikius. Sovietų valdžiai panaikinus religijos dėstymą mokyklose, kurį laiką ėjo rektoriaus pareigas prie antrosios Mažeikių bažnyčios. Vėliau (laikinai) buvo
paskirtas Žarėnų–Latvelių klebonu. Iš čia 1941 m. pavasarį perkeltas į Skaudvilę, kur ėjo klebono pareigas. Čia jis praleido pirmuosius Antrojo pasaulinio karo mėnesius. Skaudvilėje neilgai užsibuvo, nes pirmosiomis karo dienomis buvo sudaužyta Tauragės bažnyčia (iš jos liko tik sienos ir labai sužalotas bokštas). Tuometinis klebonas a. a. prel. Vytautas Dikavičius nebesiryžo imtis atstatymo darbų ir atsisakė klebono pareigų.
Tada vyskupo akys nukrypo į J. Beinorį – jis paskyrė jį Tauragės klebonu ir dekanu. Neapsiriko. Jaunas, energingas klebonas puikiai dirbo ir sunkiais vokiečių okupacijos metais iš pagrindų atstatė Tauragės bažnyčią. Pirmąsias pamaldas joje laikė 1943 m. lapkričio 1 ieną. Po to buvo surengtos misijos parapijiečiams. Didelės iškilmės joje vyko 1943 m. gruodžio 8 d. – per Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo atlaidus. Jie tęsėsi tris dienas.
Trečioji diena buvo iškilmingesnė, nes vyskupas Vincentas Borisevičius įšventino kunigu dabartinį Telšių dekaną kun. T. Pošką, gimusį taip pat Švėkšnos parapijoje. J. Beinoris Tauragėje klebonu dirbo ilgai – iki 1963 m. sausio 29 dienos. Antrojo pasaulinio karo metais, dirbdamas Tauragėje, J. Beinoris klebonijoje slapstė žydus. Tauragėje jis buvo visų gerbiamas ir mylimas, bet dėl susidariusių aplinkybių buvo priverstas Tauragę palikti. Išsikėlė į Veiviržėnus – seną, garbingas tradicijas turinčią Žemaitijos parapiją. Čia dirbo
klebonu ir Švėkšnos dekanu, pasižymėjo ne tik kaip geras klebonas, bet ir kaip meno mylėtojas, tradicijų gerbėjas. Pastebėjęs, kad beveik kiekviena sodyba puikuojasi kryžiumi, jis ryžosi tuos kryžius įamžinti: juos nufotografavo ir sudarė turtingą nuotraukų albumą. Šiandien jau nebėra daugelio anksčiau pavieniui stovėjusių sodybų ir jose buvusių kryžių, o jų nuotraukos išliko.
1965 m. birželio 5 d. J. Beinoriui buvo suteiktas Telšių katedros kapitulinio kanauninko vardas. 1970 m. balandžio 30 d. jis buvo paskirtas eiti Palangos klebono ir dekano pareigas. Palangos klebonu ir dekanu jis buvo nuo 1970 m. gegužės 21 iki 1975 spalio 20 dienos.
Čia nemažai, remontuodami karo metais apgriautą bažnyčią, jau daug ką buvo nuveikę anksčiau kurorte dirbę kunigai, bet ir J. Beinoriui dar buvo likę nemažai darbų – pradedant šventoriaus ir baigiant stogo, bokšto bei vidaus sutvarkymu, bažnyčios kapitaliniu remontu. Jo pradėtus didelius darbus perėmė ir garbingai tęsė Palangos klebonas prelatas dr. Bronislovas Barauskas.
1975 m. spalio 20 d. kun. J. Beinoris buvo paskirtas Telšių vyskupijos kurijos kancleriu. Jis taip pat ilgą laiką ėjo ir vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros liturginės meno ir muzikos komisijos pirmininko pareigas.
Kunigas, kanauninkas J. Beinoris buvo žinomas kaip taikaus būdo, garbingo gyvenimo žmogus. Jis niekados neskubėdavo nuteisti ar pasmerkti kito. Jo gyvenimo šūkis buvo Deo et hominibus! Šio šūkio jis visą gyvenimą laikėsi.
1983 m. birželio 10 d. Telšių katedroje iškilmingai atšventė savo kunigavimo 50-ties metų sukaktį – kunigystės auksinį jubiliejų. Per iškilmingas pamaldas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštalinis administratorius vysk. Antanas Vaičius, pagerbdamas jį, pasakė pamokslą, kuriame nušvietė jubiliato gyvenimo kelią ir jo nuopelnus bažnyčiai.
Mirė J. Beinoris 1985 m. kovo 7 d. Palangoje.
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
