Jonas Basanavičius – Lietuvos patriarchas, valstybės, visuomenės, politikos, mokslo ir kultūros veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) signataras.
Jis gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio rajono Ožkabalių kaime. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu“, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo credo atspindi ši citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę“, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
Pirmuosius laisvės vilties spindulius J. Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius
metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai.
Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J. Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.
J. Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir
visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą“ (jos svarbiausias tikslas buvo ugdyti tautiškumą), gyvendamas Prahoje ją redagavo. Vėliau bendradarbiavo „Garse“, „Varpe“, „Tėvynėje“, „Tėvynės Sarge“ ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.
Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 m. jis buvo Bulgarijos demokratų partijos narys) kartu su kitais visuomenininkais 1905 m. šaukiant Vilniuje Didįjį Lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė
– J. Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones.
1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, jam suteikė Garbės nario ir profesoriaus vardus.
1913 m. J. Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu Martynu Yču išvyko į JAV rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.
Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J. Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu ir 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Dr. J. Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos.
Literatūra:
- Jonas Basanavičius. Gydytojas ir mokslininkas, sudarė A. Juozulynas, L. Genytė, Vilnius: Respublikinis leidybos ir spaudos paslaugų biuras. 1994.
- Lietuvių enciklopedija. 2 tomas, Bostonas : Lietuvių enciklopedijos leidykla,1954.
- Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimas 1917–1922 m., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 1998.
Parengė Aigustė V. Poderienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
