Baranauskas Antanas

Antanas Baranauskas (1835–1902) – žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, kalbininkas.
Gimė 1835 m. sausio 5(17) d. Anykščiuose karališkųjų valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo Jonas Bernardas Baronas-Baranauskas, motina – Teklė Pavilonytė-Baronienė-Baranauskienė.
1841–1843 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba. 1845–1848 m. žiemomis lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kurioje pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. 1843–1848 m. ganė tėvų bandą. 1848–1849 m. tarnavo Gelvonų klebonijoje liokajumi pas kleboną Joną Danevičių. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1841 ir 1843 m. jis išmoko lenkiškai, o tarp 1848 ir 1851 m. – rusiškai. 1849–1851 m. vėl dirbo tėvų ūkyje žemės ūkio darbus. Vėliau, 1851–1853 m., mokėsi Rumšiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Čia parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių lenkų kalba. 1853–1856 m. lenkų kalba rašė dienoraštį. 1853–1856 m. dirbo raštininkuo padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode.  1855 m. Telšiuose susipažino su poete K. Praniauskaite, su ja ilgą laiką bendravo. K. Praniauskaitė paskatino jį toliau kurti, padėjo geriau susipažinti su lenkų literatūra, klasikinę lenkų poezija, skatino rašyti gimtąja lietuvių kalba. Karolinos brolis kunigas Otonas Praniauskas nepritarė sesers ir A. Baranausko artimiems santykiams. Jis  sudarė sąlygas A. Baranauskui 1856 m. įstoti į Varnių kunigų seminarij; taip Praniauskų šeima siekė išskirti A. Baranauską su K. Praniauskaite.
1856–1858 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Čia jis bičiuliavosi su Klemensu Kairiu. MOkėsi gerai, todėl  1858 m. Žemaičių vyskupija jį kaip gabų klieriką išsiuntė į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Čia jis 1858–1862 m. toliau studijavo teologiją. 1861 m. balandžio 22 d. buvo įšventintas į diakonus, o 1862 m. –  į kunigus. 1862–1864 m. gaudamas valdžios stipendiją studijavo užsienyje – Miuncheno, Insbruko, Leveno, Romos universitetuose. 1864 m. gruodžio mėnesį buvo paskirtas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju. 1865 m. pabaigoje iš šių pareigų buvo atšauktas ir sugrįžo į Lietuvą.
1865–1897 m. gyveno Kaune, 1865–1866 m. kelis mėnesius buvo Kauno katedros vikaras, 1866–1884 m. Žemaičių kunigų  seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius, nuo 1874 m. – ir seminarijos inspektorius. 1871 m. – pirmasis seminarijoje pradėjo dėstyti kunigams lietuvių kalbą. 1884–1897 m. buvo Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio padėjėjas (sufraganas), konsistorijos oficiolas. 1897–1902 m. Seinų vyskupas.
A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui. Iš pradžių palaikė ryšius su aušrininkais. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Sukūrė, išvertė iš lotynų ir lenkų kalbų religinių giesmių (ciklas Artojų giesmės šventos 1860, rinkinys Graudūs verksmai 1898, fotografuotinis leidimas 1998); kai kurios (Linksma diena) giedamos iki šiol. Vertė Katekizmą, Bibliją (nebaigė). Vertimų rankraščiai (1901-02) Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento ir Knįga Psalmu 2015 įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą Pasaulio atmintis (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje).
Iki 1855–1856 m. net tėvams ir broliams skirti laiškai, dienoraščiai ir eilėraščiai yra parašyti lenkiškai. Lietuviškai rašė kaimo žmonėms skirtas daineles, giesmes ir poemas, tikybos reikalams leistus raštus. Nemažai lietuviškų laiškų skirta kalbininkams ir lietuvių kalbos mylėtojams. Ne kalbos reikalais su kunigija ir šviesuomene mieliau susirašinėjo lenkiškai, nemėgo, kai klierikai ar kunigai į jį kreipdavosi lietuviškai. Nuo akademijos laikų bendravo su lenkų kunigais ir dvarininkais, naujosios lietuvių šviesuomenės nemėgo. Viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių, gausiai vartojo lenkybes. 
1884–1900 m. jis atitolo nuo lietuvybės, susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų, kurie – tai paaiškėjo jau vėliau – buvo jau žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė ir 1892 m. prelatui Adomui Dambrauskui-Jakštui pasiūlė naudoti nemažai ir šiuo metu vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų (trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.).
Itin vertingas jo literatūrinis palikimas – garsioji lyrinė poema „Anykščių šilelis“, „Kelionė Peterpurkan“, „Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva“ ir keletas kitų eilėraščių.

Eiles iš pradžių jis rašė lenkiškai, vėliau lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią „Góra i dolina“. 1853–1854 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis „Saulatekis“. 1855 m. kovo 30–31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854–1855 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. 1857 m. surašė didesnį (daugiau kaip  70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, kurią 1883 m. pirmoji išspausdino „Auszra“ („Aušra“).

Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuje (pirmasis atskiras leidimas – 1905 m.). Ši poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
Dideli A. Baranausko nuopelnai kalbotyros, matematikos bei kai kuriose kitose mokslo srityse.
Antanas Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną / Zametki o litovskom jazyke i slovare 1898). Išvertė A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė gramatiką Kalbomokslis lietuviškos kalbos (ne visa išleista 1896), sukūrė originalią bendrinę rašybą ir tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė. Rinko lietuvių tautosaką, užrašė dainų melodijų.
A. Barnauskas kalbotyra pradėjo domėtis mokydamasis Varniuose, o ypač ja susidomėjo studijuodamas Peterburge. Akademiko Antono Šifnerio patartas, rinko lituanistinę medžiagą ir ją per A. Šifnerį siuntė Augustui Šleicheriui.1865 m. Jenoje buvo susitikęs su Šleicheriu. Intensyviai tyrinėti  lietuvių kalbą pradėjo Kaune, kai 1871 m., vyskupo Motiejaus Valančiaus nurodymu tapo pirmuoju lietuviškai skaitomo homiletikos kurso ir lietuvių kalbos dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje. Dėstymo reikalams 1870 m. į lietuvių kalbą buvo išvertęs Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką. Nevisai būdamas ja patenkintas, 1875–1878 pats parašė gramatiką (pradinį jos variantą veikiausiai jau turėjo apie 1872 m.), kurią dedikavo savo klausytojams. Janas Baudouinas de Courtenay siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau A. Baranauskas, spaudos draudimo metu vengdamas konflikto su caro valdžia, nepasinaudojo siūlymu. Be A. Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus, šią gramatiką (pagal užrašus) 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (Kalbomokslis lėtuviszkos kalbos). Moksliniu požiūriu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku skaityti ir dėl neįprastų terminų. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje, A. Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir siuntė juos vokiečių kalbininkui Hugo Weberiui; po jo mirties tekstai pateko į Leipcigo universitetą; juos su plačiais komentarais išleido vokiečių kalbininkas Franzas Spechtas – „Lietuvių kalbos tarmės, surinktos A. Baranausko“ (Litauische Mundarten, gesammelt von A.Baranowski 1–2, Leipzig, 1920–1922). Peterburgo MA išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ (rusiškai, 1898), kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais vokalizmo bruožais. Ja iš esmės remiamasi ir dabartinėje lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje, pateiktoje Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus (savo klasifikaciją jie laiko nauja A. Baranausko klasifikacijos redakcija). Daug ginčų iki šiol tebekelia A. Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. „Pastabose apie lietuvių kalbą ir žodyną“, laiškuose Weberiui ir kartu su juo paskelbtuose „Lietuvių rytiečių tekstuose“ (Ostlitauische Texte, Weimar, 1882) A. Baranauskas išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaidės. Jo nuomone, lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvę trumpi, pusilgiai ir ilgi. Trumpuosius balsius sudaro viena mora (kiekybinis vienetas), pusilgius – dvi, ilguosius – trys moros. Visose žodžių formose būna ta pati priegaidė, tačiau ji būna ne tik ant viso skiemens – kai kada būna ant vienos kurios moros. Gana skeptiškai apie A. Baranausko akcentologijos tyrinėjimus atsiliepė Kazimieras Būga. Juos kritikavo Jurgis Gerulis, Pranas Skardžius, Antanas Salys. Tačiau pastaruoju metu pažiūras į A. Baranausko teoriją mėginama reviduoti. Kai kurie A. Baranausko teiginiai sutinka su tokių tyrinėtojų, kaip Nikolajus Trubeckojus, Louis Hjelmslevas, Paulis Garde, teiginiais. Pats A. Baranauskas lietuvių akcentologijos pradininku laikė 1737 m. paskelbtos anoniminės lietuvių kalbos gramatikos „Universitas lingvarum Litvaniae“ autorių. A. Baranauskas buvo sudaręs ir savo rašybos sistemą, jos pagrindu paėmęs Schleicherio rašybą. Savo rašyba A. Baranauskas norėjo norminti lietuvių kalbą, tačiau tokiu būdu, kad užrašytą tekstą kiekvienos tarmės žmogus galėtų skaityti savaip.