Jonas Andriusevičius (1931–2000) – istorikas, pedagogas, muziejininkas Telšių krašto istorijos tyrinėtojas, ilgametis Telšiuose veikiančio Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius.
2025 m. sukanka 25 metai, kaip mirė istorikas, iškilus Telšių krašto praeities tyrinėtojas, pedagogas, muziejininkas Jonas Andriusevičius (1931–2000). Jis gimė 1931 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajone, 1979–1986 m. Telšiuose vadovavo Žemaičių muziejui „Alka“. Įsteigė keletą visuomeninių muziejų Žemaitijoje (vienas iš jų – Gaulėnuose, netoli Šatrijos kalno), surinko nemažai kraštotyrinės medžiagos apie Telšius ir jo apylinkes. Buvo aktyvus spaudos bendradarbis. Kraštotyrinius darbus skelbė Telšių r. laikraštyje, „Žemaičių saulutėje“. daugelyje kitų leidinių. Mirė 2000 m. vasario 11 d. Telšiuose Palaidotas naujosiose Telšių kapinėse. Apie šį iškilų žmogų, per daugelį metų giliai įleidusį šaknis į Žemaičių žemę, informacijos nėra daug viešinama, tad apsidžiaugėme „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraštyje radę 2016 m. spalio 28 d. paskelbtą J. Andriusevičiaus dukters, ilgametė Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojos – archeologė Dalios Karalienės straipsnį „Kraštotyra — pomėgis ir gyvenimo būdas“ (prieiga internete https://byt.lt/tC21p), kuriame pasakojama apie šio kultūros veikėjo gyvenimą ir darbus. Remdamiesi šiuo straipsniu ir „Žemaičių žemės“ redakcijoje sukaupta medžiaga, parengėme šią publikaciją.
***
Jonas Andriusevičius gimė 1931 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajone (tuometinio Juodupės valsčiaus Prudupės kaime). Jo tėvas Balys Andriusevičius dirbo Lietuvos pasienio policininku, todėl jos šeimai dažnai tekdavo kilnotis iš vienos vietos į kitą. 1944 m. šeima apsigyveno Gaidžių kaime, netoli Tauragnų. 1951 m. Jonas Andriusevičius baigė Panevėžio mokytojų seminariją, o vėliau neakivaizdiniu būdu – Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame įgijo istoriko specialybę. Nuo 1951 iki 1992 m. su pertrauka dirbo mokytoju. 1962-aisiais kartu su žmona Elena, taip pat mokytoja, atvyko mokytojauti į tuomet Telšių rajono Gaulėnų kaime veikusią aštuonmetę mokyklą.
Darbo pradžioje, kaip ir kitos mokytojų šeimos, jie apsigyveno mokyklos pastato antrajame aukšte. Vėliau įsikūrė savo pačių namelyje. Gaulėnuose Andriusevičių šeima gyveno iki 1979 metų.
Nuo pat atvykimo į Gaulėnus, J. Andriusevičius susižavėjo gražiomis, gilia praeitimi alsuojančiomis šio krašto apylinkėmis ir pradėjo rinkti jų istoriją liudijančią medžiagą bei eksponatus. Juos kaupė netoli mokyklos, kitoje kelio pusėje, buvusios „Šatrijos“ kolūkio kolūkio raštinės patalpose.
1969-aisiais, kai buvo pažymimos „Šatrijos“ kolūkio įkūrimo 25-osios metinės, J. Andriusevičius Gaulėnuose įkūrė kraštotyros muziejų, kuris buvo žinomas ir už Lietuvos ribų. Tai liudija įrašai muziejaus lankytojų registracijos ir atsiliepimų knygose. Ilgą laiką šis muziejus dėl ekonominių priežasčių priklausė vienas kitą keičiantiems vietos kolūkiams. Uždarius Gaulenų aštuonmetę mokyklą, dalis jos patalpų liko tuščios, tad atsirado galimybė į jas perkelti Gaulenų kraštotyros muziejų. Tuo 1973 m. pasirūpino J. Andriusevičius. Muziejaus ekspozicija buvo atidaryta antrajame tuo metu dar veikusios Gaulėnų pradinės mokyklos aukšte.
J. Andriusevičius šį muziejų kūrė ir turtino domėdamasis šalia dunksančiu Šatrijos kalnu, jos apylinkių senąja praeitimi, rinkdamas ir sistemindamas kaupiamą turtingą kraštotyrinę medžiagą. Renkant eksponatus jam talkino jo auklėtiniai – Gaulėnų kaime ir jo apylinkėse gyvenę moksleiviai. Laisvalaikiu mokytojas turtindavo ir atnaujindavo muziejaus ekspoziciją, čia buvusius stendais, o vėliau, kai atsirado daugiau lankytoju, buvo muziejaus ekskursijų vadovas. Atvykus ekskursijai, J. Andriusevičius, metęs visus darbus, skubėdavo į muziejų. Jis ekskursantus lydėdavo ir į Šatrijos kalną bei po jos apylinkes kuriose gausu istorijos paminklų.
Greitai mokytojas tapo gerai žinomu žmogumi Telšių rajone, buvo išrinktas Lietuvos kraštotyros draugijos Telšių rajono skyriaus pirmininku, daug metų šias pareigas ėjo visuomeniniais pagrindais.
Kurį laiką J. Andriusevičius mokytojavo tuometinėje Telšių rajono Luokės vidurinėje mokykloje. Jo iniciatyva muziejus buvo įkurtas ir čia. Na o 1979 m. jis buvo paskirtas dirbti Telšiuose veikiančiam Žemaičių muziejui „Alka“. Šias pareigas jis ėjo iki 1986 metų. Vėliau, prieš išeidamas į užtarnautą poilsį, dėstė istoriją Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija).
Turtinga ir didelę išliekamąją vertę turinti J. Andriusevičiaus surinkta kraštotyrinė medžiaga apie Telšių krašto praeitį, kultūros paveldą, Šatrijos kalną, garsųjį svieto lygintoją Tadą Blindą. Jis parengė keliasdešimt metraščių bei teminių istorijos rinkinių. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje – paskelbė apie 300 savo straipsnių. Daug jų išspausdinta žurnale „Kraštotyra“, laikraščiuose „Kalvotoji Žemaitija“, „Žemaičių saulutė“, „Šiaurės Atėnai“ ir kt.
Daug laiko jis skirdavo Žemaitijos jaunųjų kraštotyrininkų ugdymui.
1996 m. vasarą, vadovaujant J. Andriusevičiui, grupė Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojų pertvarkė ir atnaujino Gaulėnų muziejaus ekspoziciją. Tų pačių metų spalio 26 d. iškilmingai buvo atidarytas naujai atgimęs Gaulėnų muziejus. Atidarymo iškilmėse dalyvavo būrys svečių iš Vilniaus, Šiaulių, Akmenės, Šilalės ir kitų Lietuvos vietų. Tąsyk J. Andriusevičius buvo apdovanotas Telšių rajono savivaldybės Padėkos raštu.
2016 m. šio muziejaus ekspozicija veikė 7 buvusios Gaulėnų aštuonmetės mokyklos kambarius. Joje buvo eksponuojama istorinė medžiaga nuo pat ankstyviausių laikų — neolito, t. y. pirmųjų žmonių apsigyvenimo pėdsakų šiame krašte. Ekspozicija pasakojo ir apie vėlesnę šio krašto istoriją, dėmesį koncentruojant Šatrijos, Gaulėnų, Maudžiorų, Luokės apylinkėms. Nemažai vietos buvo skirta ir Lietuvos Atgimimo laikotarpiui, Nepriklausomybės atkūrimui 1990-aisiais ir valstybės pagrindų stiprinimui vėlesniais metais. Muziejuje buvo galimybė daug ką sužinoti apie carinės Rusijos imperijos laikais buvusių Gaulėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų praeitį, I ir II pasaulinio karo laikotarpį, knygnešį, švietėją Juozą Sudarį, Gaulėnų mokyklos istoriją. Liaudies meno skyrelyje buvo eksponuojami garsių Žemaitijos dievdirbių kūriniai. Gausus ir įvairus muziejuje buvo etnografinių buities daiktų bei senųjų amatininkų įrankių rinkinys.
Jonas Andriusevičius mirė po sunkios ligos 2000 m. vasario 11 dieną. Jis palaidotas Telšių miesto naujosiose kapinėse. Po kraštotyrininko mirties Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva muziejui Gaulėnuose buvo suteiktas Jono Andriusevičiaus muziejaus vardas. Tuo laikotarpiu muziejumi rūpinosi Henrikas Šiaulys.
2005 m. spalio 7 d. Gaulėnuose įvyko muziejaus įkūrimo 35-ųjų metinių paminėjimas. Šventę, pagal parengtą projektą, tuomet suorganizavo Telšių kultūros skyriaus Upynos filialo vedėja Sofija Čegienė. Iškilmėse dalyvavo Telšių kultūros skyriaus, Telšių rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, muziejininkai, kultūros darbuotojai, kraštotyrininkai, J. Andriusevičiaus artimieji, Gaulėnų ir Upynos (Telšių r.) bendruomenių žmonės. Šventės metu atidengtas Telšių tautodailininko Vytauto Savickio sukurtas paminklinis stogastulpis, įamžinęs muziejaus įkūrėjo J. Andriusevičiaus atminimą. Ąžuolą stogastulpiui padaryti padovanojo Telšių girininkija.
Ne kartą Gaulėnų kraštotyros muziejus buvo atsidūręs ties išnykimo riba. Išsaugoti jį padėjo muziejui palankūs Telšių rajono savivaldybės sprendimai, tvirta buvusio Telšių rajono savivaldybės mero Petro Kuizino, Gaulėnų bendruomenės pirmininkės mokytojos Vidos Šiaulienės, Upynos seniūnijos seniūno Donato Želvio pozicija. Šis muziejus veikia iki šiol.